Violeta Bruzgelevičiūtė: Ligoninės prie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios istorijos vingiais (paskaitos tekstas)

Violeta Bruzgelevičiūtė: Ligoninės prie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios istorijos vingiais (paskaitos tekstas)

2018 m. gruodžio 13 d. Lietuvos nacionalinio muziejaus Kultūros istorijos vakare architektė, Kultūros paveldo centro Urbanizuotų vietovių poskyrio vedėja Violeta Bruzgelevičiūtė trumpai apžvelgė Lukiškių priemiesčio istoriją nuo XVI a. iki XIX a. pradžios, aptarė viešos Šv. Jokūbo ligoninės įsteigimą ir raidą, atskleidė ligoninės ir dominikonų vienuolyno sąsajas nuo XVIII a. iki XXI a. pradžios, kalbėjo apie ligoninės svarbą gyventojams ir medicinos mokslui bei žymiausius joje dirbusius gydytojus.

Paskaitos tekstą su iliustracijomis pdf formatu rasite čia: Violeta Bruzgelevičiūtė Ligoninės prie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios istorijos vingiais, taip pat jį skelbiame žemiau.

*******

Ligoninės prie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios istorijos vingiais

XVI a. pab. tuo metu tuščioje teritorijoje palei Nerį, nuo dabartinio Baltojo tilto iki Geležinio Vilko tilto, ėmė kurtis totoriai. XVII-XVIII a. buvo gyvenama tik šiaurinėje minėtos teritorijos dalyje, palei upę bei taip vadinamose Totorių Lukiškėse, nors iki XVII a. vid. Lukiškės, ypač žemiau totorių gyvenvietės esantis uosto ir sandėlių rajonas, gan sparčiai vystėsi. Uostas ir šalia jo esantys sandėliai labiausiai siejo šį priemiestį su miestu. Didieji miestą nusiaubę gaisrai dėl užstatymo retumo bei nuošalumo juos aplenkdavo, bet netrūkdavo vietinės reikšmės gaisrų (pav. 2-3). 1646 m. plane matyti, kad priemiestyje gana intensyviai urbanizuota teritorija tik palei upę. Nemažai žinių apie XVIII a. I p. Lukiškes suteikia apie 1730 m. parengtas Vilniaus planas iš Johano Fiurstenhoffo rinkinio. Jame pavaizduotos kiek gausiau apgyvendintos teritorijos už Šv. Jokūbo bažnyčios palei upę, tiek Žaliojo tilto, tiek Vingio parko link. Pavaizduotas sandėlių rajonas, prasidėjęs už Totorių gyvenvietės ir besitęsiantis iki Vingio parko. Dažname iš plane pavaizduotų sklypų matyti sodai, alėjos, daržai. Totorių gyvenvietėje parodyta medinė keturkampė mečetė. Mūriniai namai – tik bažnyčia, vienuolynas ir jų teritorijoje aplink išsidėstę keli pastatai.

 

XVIII a. pab. – XIX a. I p. Lukiškių priemiestis buvo dar gana nuošalus, centrinė dalis buvo naudojama kaip ganyklos, o užstatymas išsidėstęs palei upės pakrantę (4-9 pav.). 1790-1793 m. Lauryno Gucevičiaus ir karo topografų mokomaisiais tikslais sudaryto plano ištraukoje (Gucevičius tuo metu dirbo topografijos profesoriumi Vilniaus karo inžinierių mokykloje) parodyta Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia su vienuolynu bei tankiai apgyvendintas totorių priemiestis palei Nerį už bažnyčios. Čia taip pat stovėjo miestą grūdais ir kitomis prekėmis aprūpinantys mūriniai ir mediniai sandėliai. Visa ši teritorija 1794 m. buvo šturmuojama rusų kariuomenės nuo Velniakalnio (dabar Pamėnkalnis), balandžio 23 d. gaisras sunaikino daug Lukiškių sandėliuose sukauptų atsargų. Panašią situaciją atspindi ir vėlesnių metų planai, kuriuose rodomi dideli laisvos žemės plotai priemiesčio teritorijoje. Planuose matyti, kad mūrinė Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia su dominikonų vienuolynu – svarbiausias akcentas šioje miesto dalyje, kuris praktiškai čia vyraus iki pat XX a. I p.

Tik XIX a. II p. priemiestis ima suaugti su miestu, ir pagrindiniai keliai, jungę priemiestį su miestu, ilgainiui virto Šv. Jokūbo ir Lukiškių gatvėmis (10-12 pav.)

Pirmoji medinė Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia Lukiškėse pastatyta 1642 m. Smolensko kašteliono Jurgio Liutauro Chreptavičiaus (1586-1650) fundacijos dėka. Įrašų Lietuvos vyriausiojo
tribunolo knygose liudijimu, jis dovanojo Vilniaus dominikonams 40 000 auksinų, nurodydamas Lukiškių kapinėse pastatyti bažnyčią ir vienuolyną (pav. 13).

Tačiau mediniai pastatai sudegė 1655 m., 1684 m., todėl 1690 m. pradėta statyti mūrinė bažnyčia, o 1713-1739 m. – mūrinis vienuolyno namas, kurie tapo svarbiausiais akcentais šiame miesto pakraštyje (pav. 14-17).

Prie vienuolyno veikė mokykla, kurioje dėstė patys tėvai dominikonai. Vienuolynui priklausė dvejos kapinės: vienos šventoriuje (veikė iki 1865 m.), o kitos – parapinės už 1000 žingsnių į pietus nuo vienuolyno korpuso. Šventorius su kapinėmis, kuriose laidoti net Šv. Dvasios vienuolyno mirusieji dominikonai, buvo aptvertas mūrine tvora. Parapinėse neaptvertose kapinėse būdavo laidojami mirusieji vienuolyno ligoninėje. Špitolė, funduota Ašmenos žemės raštininko Stepono Sliznios, prie vienuolyno veikė nuo 1723 m. 1765 m. per Lukiškių priemiesčio gaisrą špitolė sudegė, bet dominikonai ją atstatė ir išlaikė iki XIX a. pr. (1809 m.). 1798 m. carinė valdžia didesnę dalį vienuolyno namo ir šiaurinę vienuolyno teritoriją perdavė Ligoninių komisijai. 1799 m. prie vienuolyno įsteigta viena seniausių Vilniaus ligoninių, vėliau pavadinta Šv. Jokūbo vardu. Tai buvo pirmoji pasaulietinė ligoninė Vilniuje. Dabartinė Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios, dominikonų vienuolyno ansamblio ir Šv. Jokūbo ligoninės statinių komplekso teritorija, ribojama A. Goštauto, Vasario 16-osios gatvių, Lukiškių aikštės, J. Tumo-Vaižganto g. su prie jos besišliejančia automobilių stovėjimo aikštele, iki 1798 m. priklausė vienuolynui ir buvo sudaryta iš dviejų posesijų – 750 ir 751 (pav. 18-19).

1790 m. miesto tarifikacijoje nurodyta, kad 750 posesijoje esančiam vienuolynui priklauso: 11 kambarių, 6 kamaros, 12 vietų arklidė, 1 vežiminė, 1 daržas, 1 didelis pusrūsys ir 2 maži pusrūsiai. 751 posesijoje, kurioje stovėjo vienuolių išlaikomos ligoninės pastatai, buvo: 23 kambariai, 20 vietų arklidė, 1 didelė vežiminė, 1 maža vežiminė, 1 sandėlis, 1 didelis pusrūsys, 3 maži pusrūsiai, 1 didelis daržas, 1 mažas daržas, 1 mažas bravoras. 1798 m. šiaurinę vienuolyno teritoriją su vienuolyno namo dalimi perdavus Ligoninių komisijai, posesijos buvo atskirtos. 1808 m. panaikinus Ligoninių komisiją, Šv. Jokūbo ligoninė 1809 m. perduota gailestingųjų seserų šaričių žinion, kadangi tuometiniam generalgubernatoriui apžiūrėjus Vilniaus ligonines, konstatuota, kad visos tvarkomos prastai, išskyrus tas, kurias tvarko gailestingosios seserys. 1730 m., 1790-1793 m. Vilniaus miesto planuose, taip pat 1808 m. plane (kuris visuotinai pripažįstamas vienas iš tikslesnių) 751 posesijos vakarinėje dalyje pažymėtas ištęsto stačiakampio plano pastatas, statytas dominikonų vienuolių XVIII a. 4-9 deš. Šis pastatas, vienas iš ligoninės korpusų, stovėjo iki pat XX a. II p., kai jį nugriovus, šioje vietoje buvo pastatytas naujas ligoninės korpusas (nugriautas 2014 m.). Šv. Jokūbo ligoninės šiaurinio korpuso vietoje parodytas stačiakampio plano, ilgosiomis kraštinėmis orientuotas Š-P kryptimi, pastatas, užfiksuotas architektūros tyrimų, atliktų 2005 m. metu. Nustatyta, kad šio korpuso rūsio centrinės dalies (šiaurinio fasado pusės) pamatai būdingi XIX a. pr. laikotarpiui. Šis faktas liudija, kad 1808 m. plane vaizduojamas korpusas buvo vėliau, apie XIX a. vid. integruotas į šiaurinio korpuso planinę struktūrą (pav. 20-21).

Tas pats vakarinis ligoninės korpusas, nugriautas tik po Antrojo pasaulinio karo, pažymėtas visuose vėlesniuose planuose. Šv. Jokūbo ligoninės situacijos 1834 m. plane (pav. 22), be vakarinio korpuso, parodyti: į šiaurę nuo jo – dar vienas mūrinis ligoninės korpusas, mūrinė ledainė, penki mediniai ūkiniai pastatai, medinė virtuvė, šulinys, sodas, daržas. Plane taip pat išskirta vienuolyno namo didžioji dalis, atiduota ligoninei. Joje tuo metu buvo gailestingųjų seserų, prižiūrėjusių ligoninę, butai ir celės.

Panaši padėtis vaizduojama 1837 m., 1838 m. ir 1840 m. planuose (pav. 23-24). Juose aiškiai vaizduojamas vakarinis ligoninės korpusas, į šiaurę nuo jo, prie sklypo vakarinės ribos – antras ligoninės korpusas, parodytas ir 1834 m. plane. Šiaurinio ligoninės korpuso (stovinčio prie A. Goštauto g.) šiuose planuose dar nėra. Tačiau šio korpuso vietoje vaizduojamas stačiakampio plano Š-P kryptimi orientuotas statinys, parodytas ir 1808 m. plane.

1838 m. numatyta pastatyti naują ligoninės korpusą, talpinantį 120 lovų bei atlikti dviejų senųjų korpusų kapitalinį remontą, perplanuojant vidaus patalpas bei rekonstruojant fasadus pagal naujojo korpuso stilių (pav. 25-30).

1845 m. esamos būklės plane naujasis šiaurinis ligoninės korpusas (prie A. Goštauto g.) jau pažymėtas (pav. 31-36).

Iš 1882 m. vienuolyno namo dalies, priklaususios Šv. Jokūbo ligoninei, perstatymo projekto matyti, kad didžioji vienuolyno namo dalis priklauso Šv. Jokūbo ligoninei. Likusios dalies vienuolyno patalpos priklausė parapinei bažnyčiai (1844 m. iškeldinus vienuolius, bažnyčia ir prie jos buvusios patalpos perėjo parapijos žinion) ir buvo vadinamos klebonija. Jų pirmame aukšte buvo vienas butas ir trys sandėliai, antrajame – šeši butai. Vienas įėjimas buvo iš šventoriaus, kitas – iš Šv. Jokūbo ligoninės kiemo. Po Antrojo pasaulinio karo ir ši buvusio dominikonų vienuolyno dalis buvo atiduota ligoninei – buvusiame dominikonų vienuolyno pastate įsikūrė Klinikinės ligoninės nervų ligų skyrius Ligoninė dalyje vienuolyno patalpų veikė iki 2003 m. (pav. 37).

1897 m. ligoninės sklypo plane vaizduojamas vakarinis ir šiaurinis ligoninės korpusai. Prie vakarinio korpuso, statyto XVIII a. 4-9 deš., ŠR galo XIX a. pab. pristatytas naujas korpusas, „pratęsiant” pastatą Neries upės link. Plane taip pat pavaizduota vienuolyno namo dalis, priklausiusi ligoninei, kieme suformuotos alėjos ir takai (pav. 38).

1903-1908 m. fotografijoje jau matome visus tris korpusus: šiaurės, statytą apie XIX a. vid., šiaurės rytų ir pietryčių. Kiemo pietų korpuso nuotraukoje nesimato. Šie trys korpusai statyti XIX a. pab.-XX a. pr. (pav. 39-40).

Maždaug identiška (išskyrus neišlikusį vakarinį korpusą ir kelis sunykusius nedidelius statinėlius) padėtis dabartinei vaizduojama 1915 m. ir 1944 m. aeronuotraukuose bei 1916 m., 1931 m. ir 1938 m. planuose (pav. 41-51). Jame vaizduojami trys nauji pastatai, atsiradę XIX a. pab.-XX a. pr. Sklypo šiaurinėje dalyje matomas apie XIX a. vid. statytas šiaurinis korpusas, vakarinėje dalyje – XVIII a. vienuolių statytas vakarinis ligoninės korpusas, nugriautas po Antrojo Pasaulinio karo, jo vietoje pastačius naują korpusą.

Pažymėtina, kad objekto kompleksiškumą pagrindžia ir objektų grupę tarpusavyje siejanti senųjų XVI-XVII a. kapinių teritorija. Kaip minėta, pirmoji medinė Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia Lukiškėse pastatyta 1642 m. Smolensko kašteliono Jurgio Liutauro Chreptavičiaus (1586-1650) fundacijos dėka, nurodant Lukiškių kapinėse pastatyti bažnyčią ir vienuolyną. 1971-2017 m. archeologinių tyrimų atliktų Vilniaus Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios, dominikonų vienuolyno ansamblio ir Šv. Jokūbo ligoninės statinių komplekso teritorijoje, suvestiniame plane sutartiniu ženklu pažymėti šurfai, kuriuose aptikti žmonių kaulai: pietinėje teritorijos dalyje, šventoriuje, aptikti kaulai priskirtini ne tik senosioms XVI-XVII a. kapinėms, bet ir vėliau įrengtoms šventoriaus kapinėms, veikusioms iki 1865 m. 2017 m. šurfe prie ligoninės PR korpuso aptikti apardyti 3 žmonių palaidojimai, datuoti XVII a. I p. Teritorijos ŠV dalyje viršutiniuose horizontuose aptikta pavienių žmonių kaulų, kurie greičiausiai čia pateko iš netoliese esančios bažnyčios ir vienuolyno aplinkos. Senųjų kapinių šiaurinė riba 2018 m. atliktų archeologinių tyrimų metu rasta ligoninės kiemo PR dalyje. 65 palaidojimai, datuoti XVI a. II p.-XVII a. I p., išimti ir perduoti į VU antropologijos katedrą tolimesniems tyrimams.

Apie Šv. Jokūbo ligoninės kaip gydymo įstagos svarbą gyventojams, medicinos mokslui

Pažymėtina, kad dauguma senųjų Europos ligoninių buvo įkurtos ir pradėjo veikti kaip prieglaudos beglobiams ir ligoniams prie bažnyčių ir vienuolynų. Ypač daug tokių įstaigų atsirado epidemijų metu arba po karų. Vėliau jos tapo valstybės. Daugelio tokių ligoninių veikla nenutrūko iki šių dienų. Garsi yra Paryžiaus „Hotel Dieu“ (dievas) šalia Dievo Motinos katedros, įkurta VII a. ir tebeveikianti. Lietuvos gydytojams yra puikiai žinomos Berlyno „Charite“ (labdarybė, prieglauda) klinikos. Tai ligoninė, įkurta 1709 m., tuo metu, kai Rytų Prūsijoje siautė maras, nukentėjusiems nuo šios epidemijos slaugyti. Tokių ligoninių, kurios išliko iki dabar, tebėra Anglijoje, Nyderlanduose ir kitur. Kai kurios dabar yra muziejai, atspindintys medicinos mokslo, kaip svarbios krašto kultūros dalies, istoriją. Vilniuje pirmoji pasaulietinė ligoninė įsteigta prie dominikonų vienuolyno 1799 m. Viena seniausių Vilniaus ir Rytų Europos ligoninių, vėliau pavadinta Šv. Jokūbo vardu, turėjo 250 lovų: 200 – prieglaudai ir 50 – gydymui. Be bendrojo, ligoninėje veikė specialūs skyriai: akušerijos, psichiatrijos, dermatologinis ir venerinis. 1804 m. 9 ligoninės salėse-palatose gydėsi 248 ligoniai, o 1805 m. – 700 ligonių. Didelė dalis jų priglausti kaip vargšai, paliegėliai, gimdyvės, kareiviai, kaliniai. 1808 m. panaikinus Ligoninių komisiją, Šv. Jokūbo ligoninė 1809 m. perduota gailestingųjų seserų šaričių žinion. 1812 m. PrancūzijosRusijos karo metu ligoninėje buvo gydomi ir Napoleono armijos kariai. Čia dirbo prancūzų karo chirurgai, tarp kurių ir garsus prancūzų karo lauko chirurgijos organizatorius Dominykas Žanas Larėjus (1766-1842), lydėjęs Napoleoną Bonapartą visuose žygiuose. Mirę kariai buvo laidojami šalia bažnyčios esančiose kapinėse. 1872-1873 m. ligoninės ataskaitos rodo, kad čia nuolatos gydėsi daugiau kaip 100 ligonių, sergančių įvairiomis ligomis. Išsamioje 1893 m. ataskaitoje pažymėta, kad ligoninė turi terapijos, chirurgijos, venerologijos, akušerijos, ginekologijos ir psichiatrijos skyrius. Be to, per šiuos metus čia buvo gydyta 5560 ambulatorinių pacientų. Ligoninėje veikė Vilniaus gubernijos akušerių mokykla. Šv. Jokūbo ligoninėje paskutines savo gyvenimo dienas praleido įkalintas vienas iš 1863 m. sukilimo prieš Rusijos imperijos valdžią vadų Zigmantas Sierakauskas (1826-1863). Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiams okupavus Vilnių, dalis ligoninės patalpų buvo naudojama karo belaisvių stovyklai. Lenkijos valdymo laikotarpiu (1919-1939) Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninė buvo stambiausia ir populiariausia miesto gydymo įstaiga. Joje kasmet gydėsi apie 4-5 tūkst. sergančiųjų. Jos pastatuose veikė vidaus, nervų, chirurgijos, vaikų, akušerijos-ginekologijos skyriai, taip pat valstybinė akušerių mokykla, išleidžianti kasmet po 50 kvalifikuotų akušerių. Ligoninėje buvo atliekamos sudėtingos chirurginės ir ginekologinės operacijos, diegiamos to laiko medicinos mokslo naujovės. 1939 m., kai Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai, Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninė turėjo 300 lovų ir buvo didžiausia mieste. Joje veikė 70 lovų chirurgijos, 90 lovų vidaus ir nervų ligų, 35 lovų vaikų chirurgijos, 30 lovų vaikų vidaus, 45 ir 30 lovų akušerijos ir ginekologijos skyriai. Veikė rentgeno ir fizioterapijos kabinetai, vaistinė, klinikinė laboratorija, patologinės anatomijos skyrius. Čia dirbo 15 gydytojų. Tie patys gydytojai nemokamai priimdavo ambulatorinius ligonius ir budėdavo kas trečią parą. Per metus ligoninėje gydėsi 8-9 tūkst. ligonių. Antrojo pasaulinio karo (1941-1944) metais Šv. Jokūbo ligoninėje gyventojams buvo teikiama visokeriopa medicinos pagalba. Medicinos fakulteto klinikinės katedros čia veikė ir po to, kai 1943 m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas. 1944 m. Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninė pervadinama į Vilniaus I tarybinę klinikinę ligoninę. Lovų skaičius padidinamas iki 450. Šioje stambiausioje miesto gydymo įstaigoje įkuriamos Vilniaus valstybinio universiteto Chirurgijos ir vidaus ligų katedros. Atidaromi traumatologijos, neurochirurgijos, reanimacijos skyriai. Iki 1968 m. I tarybinė ligoninė – svarbiausia Vilniaus ligoninė, kurioje teikiama specializuota medicinos pagalba, rengiami specialistai kitoms ligoninėms. Čia labai sunkiomis sąlygomis atliekamos sudėtingos skrandžio ir stemplės, žarnyno rekonstrukcinės operacijos, pradedamos torakalinės, stambiųjų ir periferinių arterijų rekonstrukcinės operacijos. 1960 m. ligoninėje atlikta pirmoji Lietuvoje inkstų persodinimo operacija, laikoma nefrologijos pradžia šalyje. Įvairiais laikotarpiais čia dirbo iškiliausi to meto gydytojai, chirurgai. 1991 m. buv. Šv. Jokūbo ligoninėje buvo gydomi nukentėję nuo Sovietų Sąjungos teroro. XXI a. pr. ligoninė iškelta, pastatai privatizuoti. 1992 m. Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia, kuri 1948 m. buvo uždaryta, joje įrengiant vaisių-daržovių, vėliau – Operos ir baleto teatro sandėlį, grąžinta tikintiesiems. 1993 m. vienuolyne apsigyveno atsikūrę dominikonai, ligoninė dalyje vienuolyno patalpų veikė iki 2003 m.

Žymiausi gydytojai, dirbę Šv. Jokūbo ligoninėje:

Feliksas Rinkevičius (1799-1851) ir Vincentas Herberskis (1783-1826) išmokė Šv. Jokūbo ligoninės gydytojus naudotis stetoskopu, ištobulino auskultacijos ir perkusijos metodus. Vilniaus gydytojai vieni pirmųjų Rusijoje naudojosi auskultacija ir perkusija.

Julijanas Mošinskis (1809-1857) – žinomas to meto Vilniaus gydytojas, nuo 1849 m. Šv. Jokūbo ligoninės vyr. gydytojas, įsteigęs nemokamą akušerių mokyklą, 1855 m. parašęs populiarųjį vadovėlį „Akušerijos meno pagrindai“. Ne vieną kartą buvo renkamas Vilniaus medicinos draugijos pirmininku (1850, 1856).

Ipolitas Jundzilas (1846-1898) – žymus chirurgas, mokęsis Vilniuje, studijavęs Dorpato ir Berlyno universitetuose. Dirbo Šv. Jokūbo ligoninėje 1875-1887 m. Čia pirmasis Vilniuje atliko laparotomiją, pradėjo vartoti dezinfekcijai karbolio rūgštį ir jodoformą. Buvo Bazedovo ligos chirurginio gydymo ir kai kurių plastinių operacijų pradininkas, paskelbęs naują pūlinio pleurito gydymo būdą. Garsėjo kaip geras akių gydytojas ir terapeutas. Aktyviai dalyvavo Vilniaus medicinos draugijos veikloje, buvo jos sekretorius, vicepirmininkas, o 1897-1898 m. – pirmininkas. Pradėjo Vilniaus medicinos draugijos istorijos albumą. I. Jundzilas buvo pasiaukojantis gydytojas, garsėjęs labdara ir teisingumu. Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje tebekaba paminklinė lenta su užrašu „Jo neužmirštamų nuopelnų ir labdarybės vargingiesiems atminimui“.

Aleksandras Karnickis (1872-1935) – Vilniaus akušerių mokyklos organizatorius ir pirmasis direktorius, Vilniaus ginekologų draugijos pirmininkas (1925). Vienas Vilniaus geležinkelininkų ligoninės Vilkpėdėje steigėjų.

Viena iškiliausių asmenybių per visą Vilniaus medicinos istoriją buvo daktaras Julijonas Ticijus (Titius) (1820-1898), dirbęs Šv. Jokūbo ligoninėje 1852-1857 m. Jis vienintelis per 200 Vilniaus medicinos draugijos veiklos metų garbės prezidentas, filantropas, daktaras, kurį ypač mylėjo vilniečiai ir gerbė kolegos. Dr. J. Ticijus išvystė labdaringą veiklą, kad vargšai būtų gydomi nemokamai. Niekas nėra tiek gero padaręs vargšams ir nelaimingiems vilniečiams, našlaičiams ir našlėms užtikrinant duonos kąsnį kaip daktaras J.Ticijus. Ši nuostata Šv. Jokūbo ligoninėje tvyrojo visąlaik. J. Ticijaus – garbingo gydytojo ir žmogaus – ilgo gyvenimo prasmė atsispindi jo paties žodžiuose: „Principai, kuriais vadovavausi gyvenime ir kuriuos Jums, jaunesni daktarai, persakau: sąžiningumas moksle, pagarba kolegoms ir visuomenei, o svarbiausia – artimo meilė. Aukščiausias atpildas mums tebūna dėkingumo ašara varguolio akyse.“

Pokario metais I tarybinė ligoninė (liaudis pridėdavo ir Šv. Jokūbo) buvo gydytojų rengimo, tobulėjimo lopšys su geriausiomis Vilniaus medicinos tradicijomis – pasiaukojimu ir labdara. I tarybinė ligoninė garsėjo chirurgais, pradedant talentingu Benjaminu Zacharinu, kuris buvo ištremtas į Sibirą ir ten mirė.

Pranas Norkūnas čia sukūrė savo garsiąją opaligės teoriją ir gydymo būdus.

Petras Norkūnas – onkologas, chirurgas virtuozas.

Alfonsas Dirsė – sukūręs lietuviškus kraujagyslių protezus ir juos panaudojęs 1961-1962 m.

Vaikų chirurgai: Saliamonas Rabinovičius, Jūratė Jablonskytė, Vladas Beniuševičius, Gražina Galkutė.

Algimantas Marcinkevičius ir Pranas Norkūnas čia įkūrė širdies kraujagyslių laboratoriją, nuo kurios darbų prasidėjo širdies ir kraujagyslių chirurgija Lietuvoje, išgarsinusi mūsų šalį visame pasaulyje.

Augustas Pronckus atliko pirmąsias širdies ir plaučių operacijas.

Pirmuosius žingsnius čia žengė širdies chirurgas Vytautas Sirvydis, moderniosios kraujagyslių chirurgijos pradininkas Vytautas Triponis, onkologas Algirdas Jackevičius, Urologijos mokyklą kūrė Stasė Mičelytė.

Gyd. K. Gubaris 1963 m. sėkmingai atliko pirmąją dializę ligoniui, sergančiam ūmiu inkstų nepakankamumu.

Čia dirbo žinomi Vilniaus chirurgai: Jefimas Alekseičikas, Petras Narbutas, Kostas Širmenis, Onutė Barisaitė, traumatologas Vladas Barauskas, neurochirurgas Povilas Barkauskas ir kt.

Terapijos klinikoje prof. Jonas Kairiūkštis įdiegė į praktiką naują preparatą neobenzinolį, prof. Liubomiras Laucevičius sukūrė miopatologijos mokyklą, įdiegė į praktiką chloretilio blokados metodą.

Čia dirbo vienas geriausių klinicistų bei klinikinės farmakologijos žinovų Chackelis Kibarskis. Jis vienas iš pirmųjų plačiai pradėjo taikyti elektrokardiografiją, aukšto kraujospūdžio ligą pradėjo gydyti Rauwolfia serpentina preparatais.

Šeinė Sideraitė buvo viena iš klinikinės endokrinologijos pradininkių Vilniuje.

Šiuolaikinės anesteziologijos pradžia siejama su šia ligonine. Čia 1847 m. Liudvikas Liachovičius pradėjo taikyti inhaliacinę eterio ir cloroformo narkozę, o 1960 m. bendrąją intubacinę narkozę pradėjo gyd. Rostislavas Koposovas.

Talentinga gydytoja Elena Bergienė čia išugdė daug žymių Vilniaus akušerių-ginekologų.

Šios ligoninės priėmimo skyrius buvo atviras dieną naktį. Ši pagalba buvo neįkainojamos vertės.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika” straipsnį „Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninė”, Dalia Triponienė, 2017 vasario mėn. 25 d.

Šaltiniai ir literatūra:
1. BALIULIS, A. Vilniaus I tarybinė klinikinė ligoninė, nervų ligų korpusas. Istoriniai tyrimai. Istorinė apybraiža. 1978, KPC paveldosaugos biblioteka, f. 5, ap. 1, b. 1019;

2. BALIULYTĖ, Indrė. Šv. Jokūbo ligoninės pastatų kompleksas, Vasario 16-osios g. 1, Vilnius. Istorinių tyrimų apibendrinimas, 2018;

3. DRĖMA, Vladas. Dingęs Vilnius. Vilnius, 2013, p. 404–407;

4. FIRKOVIČIUS, R. Kulto pastatai ir jų vietos Vilniaus mieste. Katalikų bažnyčių ir vienuolynų istorijos apybraižos (XIII-XX a.). Istoriniai tyrimai. 1989, Vilniaus apskrities archyvas, f. 1019, ap. 11, b. 4481, 4482;

5. GIRLEVIČIUS, Linas.Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (25504) teritorijos, Vilniaus miesto istorinės dalies, vad. Naujamiesčiu (33653) teritorijos, Šv. Jokūbo ligoninės pastatų komplekso (30748) teritorijos, Vilniaus m. sav., Vilniaus m., Vasario 16-osios g. 11, 2014 metų žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, f. 39, ap. 1, b. 4305;

6. GIRLEVIČIUS, Linas. Žvalgomieji tyrimai ir žvalgymai Vilniuje. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2014 metais. Vilnius, 2015, p. 390-393;

7. JOGĖLA, V.; MEILUS, E.; PUGAČIAUSKAS, V. Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro (XV a.-XX a. pr.). Vilnius, 2008;

8. JONUTIS, Gediminas. Vasario 16-osios gatvė 10, 11. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2016 metais. Vilnius, 2017, p. 362-364;

9. JONUTIS, Gediminas; GIRLEVIČIUS, Linas. Vilniaus miesto istorinės dalies, vad. Naujamiesčiu (33653), Šv. Jokūbo ligoninės pastatų komplekso (30748) teritorijos, Vilniaus m. sav., Vilniaus m., Vasario 16-osios g. 1, 10, 2017 metais atliktų žvalgomųjų archeologinių tyrimų pažyma. Vilnius, 201704-28;

10. JONUTIS, Gediminas. Vilniaus miesto istorinės dalies vad. Naujamiesčiu (33653), Vilniaus Lukiškių dominikonų vienuolyno statinių ansamblio (10730), Šv. Jokūbo ligoninės pastatų komplekso (30748) teritorijos, Vasario 16-osios g. 10, 11, Vilniaus m., žvalgomųjų archeologinių tyrimų, atliktų 2016 m., ataskaita. Vilnius, 2017, Lietuvos istorijos instituto biblioteka, b. 95952;

11. KIRKORAS, Adomas Honoris. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Vilnius, 1991, p. 112115;

12. KVIZIKEVIČIUS, Linas. Vilniaus miesto istorinės dalies vad. Naujamiesčiu (33653), Vilniaus Lukiškių dominikonų vienuolyno statinių ansamblio (10730), Šv. Jokūbo ligoninės pastatų komplekso (30748) teritorijos, Vasario 16-osios g. 1, Vilniaus m., 2017-2018 m. detaliųjų archeologinių tyrimų išvadų pažyma. Vilnius, 2018-02-08, KPC archyvas;

13. KVIZIKEVIČIUS, Linas. Vilniaus miesto istorinės dalies vad. Naujamiesčiu (33653), Vilniaus Lukiškių dominikonų vienuolyno statinių ansamblio (10730), Šv. Jokūbo ligoninės pastatų komplekso (30748) teritorijos, Vasario 16-osios g. 1, Vilniaus m., 2017-2018 m. detaliųjų archeologinių tyrimų išvadų pažyma Nr. 2. Vilnius, 2018-07-25, KPC archyvas.

14. Lietuvos valstybinis istorijos archyvas, f. 458, ap. 1, b. 317, 720;

15. LUCHTANIENĖ, Daiva. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Vilniuje, šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios aplinkoje 1998 metais. Ataskaita. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, f. 39, ap. 1, b. 393;

16. LUCHTANIENĖ, D.; ŽUKOVSKIS, R. Buv. Šv. Jokūbo ligoninės pastatų komplekso, Vilniuje, Vasario 16-osios g. 10 teritorijos pietinės dalies archeologiniai tyrimai ir ataskaita, Archeologijos projektų centras „ANTIQUA“, 2006 m., UAB „Senojo miesto architektai“ archyvas;

17. MAŁACHOWICZ, Edmund. Dzieje cmentarzy wileńskich, prieiga per internetą: http://www.cmentarium.sowa.website.pl/Cmentarze/Wilno1.html/;

18. PETKUS, V., Dominikonai Lietuvos kultūroje. Vilnius, 2012;

19. RACEVIČIENĖ, J. 1971 m. prie buv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios Vilniuje vykdytų archeologinių stebėjimų ataskaita. 1971, Vilniaus apskrities archyvas, f. 1019, ap. 11, b. 7392;

20. SPUDAS, Virgilijus; KAZLAUSKIENĖ, Dalia; VEŽEVIČIENĖ, Vitalija. Vilniaus Lukiškių dominikonų vienuolyno statinių ansamblio (u.k. 1073), Šv. Jokūbo ligoninės pastatų komplekso (u.k. 30748) teritorija, Vasario 16-osios g. 1, Vilniaus m. Detaliųjų archeologinių tyrimų metu 2017 m. aptiktų pamatų liekanų architektūros tyrimai. Vilnius, 2018, KPC archyvas;

21. TAMOŠIŪNIENĖ, Ingrida; VITKAUSKIENĖ, Birutė, Rūta; ŽILEVIČIŪTĖ, Aušrinė. Vilniaus miesto planai. Vilnius, 2017;

22. TRIPONIENĖ, Dalia. Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninė, 2017 vasario mėn. 25 d., prieiga per internetą: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/mokslas/sveikata/vilniaus_svjokubo_ligonine/;

23. ZILINSKAS, Robertas. Buv. Šv. Jokūbo ligoninės pastatų komplekso, Vilniuje, Vasario 16-osios g. 10 architektūros tyrimai, paruošiamieji darbai, 2005, UAB „Senojo miesto architektai“ archyvas;

24. ŽUKAUSKAITĖ, Jurgita (sud.). Tyrinėjimai, nesuteikę vertingos archeologinės informacijos. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2003 metais. Vilnius, 2004, p. 315 (Nr. 75);

25. ŽUKOVSKIS, Robertas.Vasario 16-osios g. 1, Šv. Jokūbo ligoninės pastatų teritorija (30748), Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (25504) teritorija, žvalgomųjų archeologinių tyrimų 2015 metų ataskaita. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, f. 39, ap. 1, b. 4863.

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Naujausi įrašai

Video