Vasario 14 d. 15 val. LVAT paskelbs sprendimą dėl Misionierių ansamblio specialiojo plano. Skelbiame pareiškėjo Naglio Puteikio paaiškinimus byloje

Vasario 14 d. 15 val. LVAT paskelbs sprendimą dėl Misionierių ansamblio specialiojo plano. Skelbiame pareiškėjo Naglio Puteikio paaiškinimus byloje

Vakar Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas posėdyje baigė nagrinėti bylą dėl specialiojo plano, kuriuo sudarytos sąlygos Misionierių ansambyje statyti daugiabučius namus, o sprendimą paskelbs vasario 14 d. 15 val.

Salė šįkart buvo pilna, teisinės grumtynės įtemptos ir įdomios, Naglis Puteikis ir Liudvikas Ragauskis, bent mano neteisininkės galva, kovėsi gerai. Man į atmintį turbūt ilgam įstrigo epizodas, kai Kultūros ministerijai atstovavęs Gintaras Džiovėnas pasakė, kad daugiabučiai neužgožia ansamblio, nes taip nustatė VGTU ir kitokie ekspertai. Priminė legendinę istoriją, kai vienas gausiai tituluotas ekspertas išaiškino, kad žmogaus rega tesiekia 2 kilometrus – nes labai reikėjo pateisinti kraštovaizdį bjaurojančias statybas. Dar priminė šitą:

“— Kiek aš rodau pirštų, Vinstonai?

— Keturis.

— O jeigu partija pasakys, kad ne keturis, o penkis: kiek tada?”

O kol laukiam teismo sprendimo, galima susipažinti su pareiškėjo Naglio Puteikio paaiškinimais, kurie vakar buvo prijungti prie bylos:

*******

Administracinės bylos Nr. eI-7-624/2019

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui

Pareiškėjai:

Lietuvos Respublikos Seimo narys Naglis Puteikis

El. p. naglis.puteikis@lrs.lt

Lietuvos Respublikos Seimo narys Petras Gražulis

Gedimino pr. 53, 01109 Vilnius

Atsakovas:

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Juridinio asmens kodas 188683671

J. Basanavičiaus g. 5, LT-01118 Vilnius

PAREIŠKĖJO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIO NAGLIO PUTEIKIO PAAIŠKINIMAI IR PRAŠYMAS BYLOJE

2019 m. sausio 23 d.

Gerbiamasis Teisme,

pareiškėjai išsamiai raštu išdėstė ir įrodymais pagrindė visus šios bylos aspektus. Todėl jų nekartosiu, tik norėčiau atkreipti dėmesį į kelis, mano vertinimu, esminius dalykus, bei pateikti savo nuomonę dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atsakymo į Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartyje suformuluotą klausimą, dėl kokių priežasčių Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu ĮV-558 „Dėl vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) patvirtintas Misionierių vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761) Subačiaus g. 24, 26, 28, Vilniuje (toliau – ir Misionierių ansamblis), nekilnojamojo kultūros paveldo specialusis planas (toliau – ir Specialusis planas) nevertintas ir kaip nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objekto, jo apsaugos zonų ribų planas, kuris tvirtinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu. Taip pat norėčiau pasisakyti dėl šioje byloje pateikto dokumento, įrodančio, kad deklaruotas Specialiojo plano rengimo tikslas neatitinka tikrojo tikslo tenkinti statybomis Misionierių ansamblio teritorijoje suinteresuotų verslininkų interesus, bei dalies atsakovės ir kitų bylos dalyvių argumentų netinkamumo, nes jie grindžiami į valstybinę kalbą neišverstu dokumentu, kurio lietuviškai paskelbti tik fragmentai, o jų negalima adekvačiai įvertinti konteksto.

1. DĖL KULTŪROS MINISTRUI SUTEIKTŲ ĮGALIOJIMŲ VIRŠIJIMO, PLANUOJANT PLĖTRĄ IR NUSTATANT NAUJŲ STATYBŲ APIMTIS

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 31 d. sprendime civilinėje byloje Nr. E2-1068-433/2018 konstatavo, kad kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. ĮV-558 patvirtintas „Specialusis planas ir buvo tas dokumentas – teritorijų planavimo dokumentas, kurio sprendiniai sąlygojo statybos leidimo išdavimą.“ Teismas taip pat pažymėjo, kad „pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus (šiuo metu galiojančios redakcijos 24 straipsnis) statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, nedetalizuojant jų rūšies.“

Taigi, šiuo Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu pradedamas formuoti precedentas, pagal kurį miestų plėtra gali būti vystoma ne kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų pagrindu, kaip tai numatyta Teritorijų planavimo įstatyme, o bet kokios rūšies teritorijų planavimo dokumentais, ir, be to, miestų plėtrą gali organizuoti ne savivaldybės, kaip tai numatyta Vietos savivaldos įstatyme, Teritorijų planavimo įstatyme, bet ir kultūros ministras.

Administracinėje teisėje galioja principas, pagal kurį viešojo administravimo subjektas gali veikti tik tiek, kiek jam yra leidžiama. Jei subjektas neveikia arba veikia nepakankamai tiek, kiek jam leidžia teisės aktai, jo veiksmai įvardijami kaip aplaidumas arba netinkamas pareigų vykdymas, o jei subjektas veikia daugiau nei jam leidžiama, tai jo veiksmai įvertinami kaip įgaliojimų viršijimas – ultra vires.

Esu informuotas, kad Atsakovo atstovas praeitame teismo posėdyje teigė, jog kultūros ministras remiantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 str. 5 dalimi turi teisę specialiaisiais planais nustatyti kultūros paveldo objektų teritorijų užstatymo tankumą, intensyvumą, aukštingumą. Nenorėčiau sutikti su tokia Atsakovo nuomone, nes kultūros ministrui tokie įgaliojimai įstatymu tikrai nėra suteikti. Nekilnojamojo kultūros pavaldo apsaugos įstatymo 22 str. 5 dalyje aiškiai, nedviprasmiškai pasakyta, kad paveldosaugos reikalavimai, be kitų įstatymuose nustatytų reikalavimų, taikomi žemės darbams, statinių ar įrenginių statybai, statinių aukščiui, tūriui, užstatymo tankiui ir intensyvumui, išorės apdailos medžiagoms, apželdinimui, želdynų aukščiui, tankiui, rūšiai, transporto srautams, jų intensyvumui. Sąvoka „nustatyti užstatymo tankį, intensyvumą, aukštingumą“ nėra tapati sąvokai „nustatyti paveldosaugos reikalavimus užstatymo tankiui intensyvumui, aukštingumui“. Jei vieningai sutartume, kad šios sąvokos yra tapačios, tai reikštų, kad kultūros ministras įstatymu yra įgaliotas vykdyti žemės darbus, statinių ar įrenginių statybas, parinkti apdailos medžiagas, nustatyti želdynų tankumą, sureguliuoti transporto srautus ir intensyvumą. Manau, kad tokiu atveju kultūros ministrui būtų uždėta per didelė administracinė našta, kurios jis tikrai neįstengtų tinkamai įvykdyti. Akivaizdu, kad nustatyti užstatymo tankumą ir nustatyti paveldosaugos reikalavimus užstatymo tankumui yra du skirtingi dalykai. Jei manęs kas nors paklaustų, koks turėtų būti sąvokos „nustatyti paveldosaugos reikalavimus užstatymo tankumui” turinys, tai kaip žmogus, daug metų dirbęs paveldo apsaugos srityje, paveldosaugos reikalavimą suformuluočiau taip: tam tikroje kultūros paveldo teritorijoje dėl neužbaigtos formuoti urbanistinės struktūros nauja statyba yra galima, tačiau rengiant projektą būtina atlikti sprendinių poveikio vertinimą, kuriuo būtų pasirinktas toks užstatymo tankumas, aukštingumas, intensyvumas, kuris mažiausiai įtakotų aplinkui esančius kultūros paveldo objektus, t. y. netrukdytų juos apžvelgti iš atitinkamų apžvalgos taškų, naujos statybos nedominuotų istorinėje aplinkoje ir t. t. Pareikalaučiau, kad poveikio vertinimo išvados būtų pagrįstos išsamia urbanistine analize, tyrimais. Pažymiu, jog tai, kad specialiuoju planu be jokio pagrindimo, be jokių tyrimų, neatlikus sprendinių poveikio kultūros paveldo objektams vertinimo yra numatyta užstatyti kultūros paveldo objekto teritoriją 48 %, negali būti įvardijama kaip paveldosaugos reikalavimas, o toks teritorijų planavimo dokumentas negali būti laikomas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiuoju planu – tvarkymo planu.

Jei būtų sukurtas toks precedentas, pagal kurį kultūros ministrui būtų suteikti įgaliojimai planuoti Lietuvos miestų plėtrą ir nustatinėti naujų statybų apimtis, tai neatmestina tikimybė, kad ateityje žemės ūkio ministras savo įsakymu galės tvirtinti Lietuvos bendrąjį planą, o sveikatos ministras – savo įsakymu legalizuoti narkotinės kanapės vartojimą ir pan.

Siekiant neleisti aukštus postus užimantiems pareigūnams bei kitiems asmenims piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, prašau gerbiamą Teismą neleisti iš visuomeninių santykių viešojo administravimo srityje eliminuoti principo „galima tiek, kiek leidžiama” ir pripažinti kultūros ministro patvirtintą Specialųjį planą neatitinkančiu reikalavimų, kurie keliami nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiųjų planų – tvarkymo planų turiniui.

2. DĖL AUKŠTESNĖS TEISINĖS GALIOS TEISĖS AKTŲ – PASAULIO KULTŪROS IR GAMTOS PAVELDO APSAUGOS KONVENCIJOS, LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS IR TERITORIJŲ PLANAVIMO ĮSTATYMO – PAŽEIDIMŲ

Šios bylos esmė – atsakyti į klausimą, ar kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. ĮV-558 patvirtinus Specialųjį planą buvo pažeisti aukštesnės teisinės galios teisės aktai.

Mano įsitikinimu, atsakymas – taip.

Visi argumentai išsamiai išdėstyti P. Gražulio pareiškime. Todėl paminėsiu tris pagrindines normas, kurių laikymasis turėtų užtikrinti Misionierių ansamblio apsaugą ir kurių nesilaikymo pasekmė – šiandien vykstančios statybos, užgožiančios vieną iš gražiausių istorinio Vilniaus vietų, kas ir sukėlė visuomenės pasipiktinimą.

Pirma – pažeistas Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos 4 str.

Misionierių ansamblis yra vienas iš esminių elementų, įrašytų prie Vilniaus istorinio centro, kuris 1994 m. buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą (nominacinėje byloje nurodyta, kad istorijos požiūriu pagrindiniai Vilniaus senamiesčio pastatai bei jų kompleksai priklauso šešioms didelėms grupėms, iš kurių viena yra barokinės Vizitiečių – Misionierių bažnyčios).

Specialiuoju planu leidus dalinti Misionierių ansamblį ir taip sudarius sąlygas statyboms, buvo pažeistas Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos 4 straipsnis bei šios konvencijos Įgyvendinimo gairės, kurių 96 punktu nustatyta, kad pasaulio paveldo vertybės apsauga ir valdymas turi užtikrinti, kad išskirtinė visuotinė vertė bei vientisumo ir autentiškumo sąlygos, nustatytos vertybę įrašant į Pasaulio paveldo sąrašą, ateityje išliktų nepakitusios ar pagerėtų. Tuo tarpu ginčijamu Įsakymu ir Specialiuoju planu ne tik buvo neužtikrinta, kad komunikuota vertė nepakistų, o priešingai – ji drastiškai keičiama, sumažinant ansamblio plotą, pertvarkant aplinką niekada šioje teritorijoje nebuvusiu užstatymu.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įtraukus kultūros ar gamtos vertybę į Pasaulio paveldo sąrašą, valstybė toliau vykdo savo įsipareigojimus ją saugoti ir perduoti ateities kartoms su tomis vertybėmis, dėl kurių ji buvo įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą; valstybė privalo laikytis Konvencijos ir Konvencijos įgyvendinimo gairių. Daugiau Gairių nuostatų, kurios yra pažeistos, nurodoma P. Gražulio pareiškimo 3 dalyje.

Antra – pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 ir 54 str.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga, o 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad: 1. Nekilnojamasis kultūros paveldas skirstomas pagal sandarą ir pagal reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį. 2. Nekilnojamasis kultūros paveldas pagal sandarą yra: <…> 2) kompleksinis objektas – kultūros paveldo objektų grupė, reikšminga savo visuma.

Įsakymu patvirtintu Specialiuoju planu sudarius galimybę suardyti Vizitiečių-Misionierių bažnyčių ir vienuolynų kompleksą, kuris Vilniaus istorinio centro nominacinėje paraiškoje įvardintas kaip viena iš pagrindinių pastatų grupių, formuojančių jo kultūrinį kraštovaizdį, ir pertvarkyti jį taip, kad būtų galima statyti daugiabučius pastatus, buvo pažeistos aukščiau nurodytų Konstitucijos nuostatų ginamos vertybės.

Trečia – pažeistas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 18 str.

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 7 dalyje (redakcija iki 2013-12-31) buvo nustatyta, kad Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytų teritorijų specialiuosius saugomų teritorijų tvarkymo planus tvirtina Vyriausybė.

Ši nuostata galiojo Specialiojo plano rengimo metu ir ja buvo būtina vadovautis. Be to, kultūros ir aplinkos ministrų įsakymu patvirtintų Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių 37.3 punkte (redakcija, galiojusi iki 2016–06–28) taip pat buvo nurodyta, kad vietovių ir objektų, įrašytų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą specialieji planai tvirtinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu.

Vilniaus istorinis centras buvo įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą vadovaujantis ne Lietuvos Respublikos įstatymų, bet UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos sąvokomis ir kriterijais. Pastarieji nėra perkelti į Lietuvos Respublikos įstatymus, taip pat ir į Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą, todėl tuo atveju, jei Specialiuoju planu yra sprendžiama dėl nurodytos konvencijos pagrindu saugomos teritorijos ir jos saugomų elementų, tai turi būti daroma ne kultūros ministro įsakymu, nes tvirtinti tokį Specialųjį planą yra ne jo kompetencija, o Vyriausybės.

Tai, kad Įsakymu buvo sprendžiama dėl Vilniaus istorinio centro, patvirtina tai, kad Specialiuoju planu sudarytos sąlygos sunaikinti dalį Vilniaus istorinio centro esminių išskirtinių visuotinės vertės vertybės elementų.

Vilniaus istorinio centro išskirtinės visuotinės vertės retrospektyvusis aprašas apibrėžia konkrečias Vilniaus istorinio centro išskirtinės visuotinės vertės savybes (angl. – attributes). Pažymėtina, kad Misionierių ansamblis yra vienas unikaliausių Vilniaus baroko mokyklos kūrinių, todėl yra vienas iš Nominacinėje byloje ir Retrospektyviame apraše konkrečiai įvardytų elementų, formuojančių Vilniaus istorinio centro išskirtinės visuotinės vertės savybes.

Specialiuoju planu padalinant Misionierių ansamblio teritoriją ir sudarant sąlygas istorinio misionierių sodo vietoje statyti daugiabučius namus, užgožiančius šį ansamblį, buvo pakeistas jo kaip Vilniaus istorinio centro neatsiejamosios dalies išskirtinės visuotinės vertės savybių – jų autentiškumo ir vientisumo, išsaugojimo pagal Konvenciją statusas.

Taigi, priimti sprendimą dėl leidimo sunaikinti Vilniaus istorinio centro esminį elementą – barokinį Misionierių ansamblį – jokiu būdu negali būti kultūros ministro kompetencija. Tokį sprendimą gali priimti tik Vyriausybė.

Šioje byloje nagrinėjamas atvejis patvirtina, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 7 dalies nuostata, jog Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytų teritorijų specialiuosius saugomų teritorijų tvarkymo planus tvirtina Vyriausybė, turi būti taikoma teritorijų planavimo dokumentams, apimantiems ne tik visą tokią teritoriją, bet ir jo dalis. Nes priešingu atveju, jei netaikytume šios nuostato teritorijos dalims, būtų galima dalis po dalies sunaikinti vertingiausius teritorijos elementus.

3. DĖL ARGUMENTŲ, PAGRĮSTŲ VALSTYBINE KALBA NEPASKELBTOS UNESCO PASAULIO PAVELDO CENTRO IR ICOMOS PATARIAMOSIOS MISIJOS ATASKAITOS FRAGMENTAIS, NETINKAMUMO

Norėčiau atkreipti Teismo dėmesį, kad atsakovės Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir kitų bylos dalyvių argumentai, neva pagrįsti „Bendros UNESCO Pasaulio paveldo centro ir ICOMOS patariamosios misijos į UNESCO Pasaulio paveldo vertybę Lietuvoje – Vilniaus istorinį centrą (C 541bis) – ataskaita“ (toliau – Ataskaita), yra netinkami, nes:

Pirma, šio dokumento atsakovė iki šiol nėra išvertusi į lietuvių kalbą ir savo svetainėje skelbia Ataskaitą anglų kalba, taip šiurkščiai pažeisdama Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą, kurio 2 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba, 4 straipsnis nustato, kad visos Lietuvos Respublikoje veikiančios institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės, finansinius bei techninius dokumentus tvarko valstybine kalba, o 10 straipsnis nustato, kad oficialūs valstybės ir savivaldos institucijų, valstybės įstaigų, įmonių organizuojami renginiai (sesijos, suvažiavimai, susirinkimai, posėdžiai, pasitarimai ir kiti) vyksta valstybine kalba. Tais atvejais, kai kalbėtojas vartoja kitą kalbą, turi būti verčiama į valstybinę kalbą.  

Antra, lietuvių kalba atsakovė yra paskelbusi tik savo kupiūruotus Ataskaitos fragmentus – santrauką ir rekomendacijas (žr. bylos tomą pagal P. Gražulio pareiškimą: tomas II, puslapiai 96–98). Nuo visuomenės iki šiol slepiama tikroji ekspertų pateikta informacija apie unikalų paveldo ansamblį: neišverstos esminės Ataskaitos dalys – problemų įvertinimas ir misijos išvados (3.1–3.2 Ataskaitos dalys: originalo 10-16, 18-19 lapai).

Norėčiau informuoti Teismą, kad 2018 m. spalio 8 d. kreipiausi į Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją, prašydamas paskelbti visos Ataskaitos vertimą į lietuvių kalbą, tačiau ministerija atsisakė tai padaryti, 2018 m. lapkričio 15 d. rašte Nr. S1-331 nurodydama, kad „ministerija nenumato papildomai skirti žmogiškųjų ir finansinių resursų visos ataskaitos vertimui į lietuvių kalbą“ (pridedu šio rašto kopiją).

Būtent todėl pateikiau į bylą mano prašymu Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos atliktą visos Misionierių ansambliui skirtos Ataskaitos dalies vertimą (žr. bylos tomuose pagal N. Puteikio pareiškimą: tomas V, puslapiai 140–163; problemų vertinimas ir išvados – puslapiai 148–155).

Šiose Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kupiūruotose Ataskaitos išvadose ekspertai, priešingai, negu Teismui bando įrodyti atsakovė, teigia, jog siekiant išsaugoti ansamblį yra būtina vertinti jį kaip vieningą istorinį vienetą: „1. Regis įvertinti vystomo objekto reikšmę, pasirinkti ir pagrįsti tinkamą išsaugojimo strategiją sutrukdė aplinkybė, jog Misionierių vienuolyno sodai, ar bent jau žemės sklypas, kuriame galėjo būti Sanguškų rūmų dvaras (3 pav.), nebuvo vertinti kaip vientisas istorinis vienetas, kuriame svarbiausią dalį užima Misionierių vienuolyno ansamblis. Tai nėra tik formalus įvardijimas, bet klausimas svarbus priimamiems sprendimams dėl istorinio vieneto apimties išsaugojimo. Kitu atveju, atitinkamai būtų sprendžiamas įstatymo saugomų pavienių statinių, šiuo atveju – vienuolyno ir prieglaudos – klausimas, taip pat kitaip planuojama ir erdvė tarp jų. Tokie dideli objektai ir jų išsaugojimo strategija paprastai numatoma valdymo planuose; toks planas netrukus pradedamas rengti; 2. Paskelbus Misionierių vienuolyno ansamblį ir jo vaisinius daržus didele paveldo vertybe, būtų buvę galima pradėti rengti objekto integruoto išsaugojimo strategiją. Ligoninės uždarymas 2007 metais buvo pirmoji galimybė po objekto įrašymo į Pasaulio paveldo sąrašą imtis svarbių veiksmų – vykdyti tyrimus ir vėliau jais remtis strategiškai mąstant ir viešai diskutuojant, kaip ateityje geriausia tvarkyti vienuolyno ansamblį ir jo istorinius sodus kaip visumą.“ (žr. prie bylos prijungtą Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos vertimą: bylos tomas V, puslapis 157). Lietuviškai paskelbtose Ataskaitos ištraukose nėra ir Ataskaitoje ekspertų pateiktų šios vieningos Misionierių ansamblio valdos visumos (su visais jam priklausiusiais sodais) planų: 3–5 pav. (originalo 39–40 lapai, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos vertime pateiktos pav. antraštės – 23 lapas, 3, 4 ir 5 pav.; bylos tomas V, puslapis 162).

O juk kaip vientisas kompleksas Misionierių ansamblis saugotas jau seniai. Jo vientisumą pagal tas ribas, kurias aukščiau pacituotoje Ataskaitoje pasiūlė bendra UNESCO Pasaulio paveldo centro ir ICOMOS patariamoji misija, jau seniai yra nustačiusi Kultūros paveldo departamento vertinimo taryba 2012 m. lapkričio 5 d. vertinimo aktu Nr. KPD-AV-380 (įskaitant visų sodų vietas, vertybės teritorijos ribų plano brėžinyje pažymėtas 9 numeriu) (žr. pareiškėjo P. Gražulio pareiškimo 11_01 priedą). Tas vientisumas buvo panaikintas tik ginčijamu Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu ĮV-558 patvirtintu Specialiuoju planu.

Vadovaudamasis tuo, kad visa Ataskaita nėra paskelbta valstybine kalba, o atskirų Ataskaitos ištraukų paskelbimas negali būti laikomas viso dokumento paskelbimu ir šios ištraukos nesudaro galimybės adekvačiai įvertinti konteksto, prašau Teismą nenagrinėti ir nevertinti nė vieno iš UNESCO Pasaulio paveldo centro ir ICOMOS patariamosios misijos išvadomis neva pagrįstų bylos šalių ir dalyvių argumentų: Kultūros ministerijos 2018-06-11 atsiliepimo Nr. S2-1646 (bylos tomuose pagal P. Gražulio pareiškimą – tomas I, puslapiai 54, 57, 59, 64, 68; bylos tomuose pagal N. Puteikio pareiškimą – tomas V, puslapiai 66, 69, 71, 76, 80); Kultūros paveldo departamento 2018-06-22 nuomonės Nr. (3.7-P)2P-265 (bylos tomuose pagal P. Gražulio pareiškimą – tomas I, puslapis 94; bylos tomuose pagal N. Puteikio pareiškimą – tomas V, puslapiai 52, 133); Vilniaus m. savivaldybės administracijos 2018-06-22 nuomonės Nr. A104-2430 / 18(3.11.1-TD) (bylos tomuose pagal P. Gražulio pareiškimą – tomas III, puslapis 5; bylos tomuose pagal N. Puteikio pareiškimą – tomas V, puslapis 6); 3. UAB „Misionierių namai“ 2018-06-22 nuomonės (bylos tomuose pagal P. Gražulio pareiškimą – tomas II, puslapis 14-15; bylos tomuose pagal N. Puteikio pareiškimą – tomas V, puslapiai 24-25) ir nuomonės papildymo 2018-12-31 (bylos tomas V, puslapis 189).

4. DĖL DEKLARUOTO SPECIALIOJO PLANO TIKSLO NEATITIKIMO FAKTINIAM TIKSLUI

Noriu atkreipti Teismo dėmesį, kad Specialiojo plano aiškinamajame rašte ir tuometės Kultūros paveldo departamento direktorės Dianos Varnaitės 2010 m. lapkričio 3 d. įsakyme Nr. Į-396 dėl šio Specialiojo plano rengimo deklaruotas planavimo tikslas – užtikrinti Misionierių ansamblio ir jo teritorijos išsaugojimą, įteisinti joje ir apsaugos zonoje taikomus reikalavimus – neatitinka tikrojo tikslo, dėl kurio jis buvo pradėtas rengti.

Vienas iš dokumentų, teikiančių pagrindo taip manyti – Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijoje 2010 m. rugsėjo 29 d. įvykusio susitikimo “Dėl nekilnojamojo Kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano rengimo” protokolas, kurį pateikiau šioje byloje kaip vieną iš savo pareiškimo priedų (toliau – Protokolas). Šiame susitikime, kuriame dalyvavo statybomis Misionierių ansamblio teritorijoje suinteresuotai bendrovei (UAB “Corpmanagement”, dabar – UAB “Misionierių namai”) atstovaujantys advokatai ir architektas, būtent verslininkams atstovavusi advokatė Aušra Mudėnaitė, o ne paveldosaugininkai, suformulavo Specialiojo plano rengimo tikslą, cituoju:

A. Mudėnaitė apibūdino numatomos sudaryti su KPD sutarties tikslus. Specialiojo plano tikslas – patikslinti Vienuolyno statinių ansamblio (761) teritorijos ribas, nustatyti dvi zonas. Vienuolyno statinių zonoje įtvirtinti esamus paveldosaugos reikalavimus, o vakarinėje šio valstybės saugomo kultūros paveldo objekto zonoje (prie Vaikelio Jėzaus vaikų prieglaudos pastato – unikalus kodas Kultūros vertybių registre 33915) – paveldosaugos reikalavimus nustatyti naujai.“

Kaip nurodyta tame pačiame Protokole, šiame posėdyje dalyvavęs architektas Tauras Paulauskas „informavo, kad planuojamą rekonstruoti pastatą norisi perstatyti kiek šiauriau. Jei specialiojo plano reikalavimai to neleistų, reiktų atsakyti dabar, kad toje teritorijoje nieko negalima keisti.“ Kaip matyti iš Protokolo, tuometė Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė ir jos pavaduotojas Algimantas Degutis nurodė, kad Specialusis planas turės atsakyti į klausimus, ar galima, ir kaip konkrečiai, patenkinti verslininkų lūkesčius: D. Varnaitė „pažymėjo, kad negalima manyti, kad rengiant specialųjį planą nustatyti paveldosaugos reikalavimai tenkins UAB „Corpmanagement“ lūkesčius“; A. Degutis „pažymėjo, kad dabar negalim atsakyti dėl to, kas paaiškės tik specialiojo plano rengimo metu. Galbūt specialiojo plano koncepcijos stadijoje rengėjas ras kitų variantų.“). Viso šio susitikimo metu buvo aptariami būtent verslininkų lūkesčiai, o ne būtinybė užtikrinti Misionierių ansamblio apsaugą. Dar daugiau, D. Varnaitė „pažymėjo, kad susitarta su UAB „Corpmanagement“ neįpareigoti specialiojo plano rengėjų nustatinėti vertingųjų savybių vienuolyno statinių zonoje, kurioje paveldosauginiai reikalavimai nekeičiami“. Mano vertinimu, šis Protokolas akivaizdžiai įrodo, kad Specialusis planas pradėtas rengti visai kitu tikslu, nei tas, kuris deklaruotas aiškinamajame rašte ir Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2010 m. lapkričio 3 d. įsakyme Nr. Į-396 įsakyme dėl jo rengimo – tikrasis tikslas buvo ne paveldo apsauga, bet bandymas rasti galimybę statyti Misionierių ansamblio teritorijoje naujus pastatus.

Taip pat norėčiau atkreipti Teismo dėmesį į šiame Protokole užfiksuotą Kultūros paveldo departamento direktorės Dianos Varnaitės pasisakymą, kad „KPD turėtų gauti Vyriausybės pavedimą organizuoti dalies Vilniaus senamiesčio specialiojo plano rengimą nelaukiant kol bus parengtas viso Senamiesčio specialusis paveldotvarkos planas“. Man toks pavedimas nėra žinomas.

Papildomai paaiškinu, kad aukščiau nurodytą Protokolą Lietuvos Respublikos vyriausybės kanceliarija pateikė man kartu su buvusios kultūros viceministrės Nijolės Laužikienės 2010 m. rugsėjo 29 d. raštu Ministro Pirmininko kancleriui Deividui Matulioniui, kuriame nurodyta, jog Ministro pirmininko tarnyboje įvyko susitikimas, kuriam D. Matulionis pirmininkavo, su UAB „Corpmanagement“ „dėl galimybių teritorijoje, esančioje prie Subačiaus gatvės, statyti „Hyatt“ tinklo viešbutį“ ir „Kultūros ministerija buvo įpareigota organizuoti posėdį, kuriame būtų pasiektas susitarimas dėl minėtos teritorijos specialiojo planavimo dokumentų parengimo“, o vėliau šį įpareigojimą įvykdė – „Kultūros ministerijoje 2010 m. rugsėjo 27 d. buvo suorganizuotas susitikimas su UAB „Corpmanagement“ dėl vienuolyno statinių komplekso, esančio Subačiaus gatvėje, Vilniuje (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 761) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano rengimo. Susitikimo metu pasiektas susitarimas sudaryti sutartį tarp UAB „Corpmanagement“ ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos bei pradėti minėto specialiojo plano rengimą.“ (su šiais savo paaiškinimais pateikiu Lietuvos Respublikos vyriausybės kanceliarijos lydraštį su pacituotu kultūros viceministrės 2010 m. rugsėjo 29 d. raštu).

Taip pat norėčiau informuoti Teismą, kad buvęs Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio skyriaus vedėjas Vitas Karčiauskas, betarpiškai dalyvavęs Specialiojo plano rengimo procese, kelis kartus viešai paliudijo, kad jis buvo pradėtas rengti būtent dėl statybinių interesų. Pvz., 2017 m. gegužę V. Karčiauskas socialiniame tinkle facebook parašė, jog Specialųjį planą nuspręsta rengti Vyriausybės pastate, tam, kad „gruzinas investitorius“ galėtų pastatyti ant Išganytojo kalno viešbutį. Cituoju šį pasisakymą: „Vitas Karčiauskas. „Gerai, pakaks tylėti. Vyriausybės pastate buvo nuspręsta rengti šios vietos specialųjį planą, kad gruzinas investitorius, beje, dalyvavęs tuose posėdžiuose, galėtų pastatyti keliasdešimt tūkstančių kvadratinių metrų tarptautinio tinklo viešbutį. Tai, kad dabar statomi pastatai tik apie 9500 kvadratinių metrų ploto ir ne aukštesni už buvusios ligoninės sovietinį pastatą, man „kainavo” keletą mėnesių ligoninėse ir, gal būt, sudegintą automobilį…“ (pateikiu šio pasisakymo kopiją).

Be to, norėčiau paaiškinti, kad būtent statybiniai klausimai buvo sprendžiami ne tik inicijuojant šį Specialųjį planą, bet ir vėlesniuose jo rengimo etapuose. Tai akivaizdu iš Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2017 m. liepos 21 d. raštu Nr. S1-222 man pateikto „Kultūros ministro 2014-05-29 įsakymu Nr. ĮV-386 sudarytos ekspertų grupės, skirtos įvertinti vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761) Subačiaus g. 24, 26, 28 nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano – paveldotvarkos projekto koncepciją“ posėdžio 2014 m. birželio 4 d. protokolo, kurį Teismui taip pat pateikiu su šiais savo paaiškinimais. Kaip matyti iš pastarojo protokolo, nurodytame posėdyje dalyvaujant statybomis Misionierių ansamblio teritorijoje suinteresuotų verslininkų atstovams buvo sprendžiamas jiems aktualus užstatymo klausimas – ar leisti rekonstruojant sovietiniais metais pastatytos ligoninės korpusus perkelti užstatymo liniją į buvusio vienuolyno sodo pusę.

5. DĖL KULTŪROS MINISTERIJOS PAAIŠKINIMO LVAT 2018-12-12 NUTARTYJE SUFORMULUOTU KLAUSIMU

Susipažinęs su Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos paaiškinimais, kuriuos ji pateikė atsižvelgdama į Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartyje suformuluotą klausimą – dėl kokių priežasčių ginčijamu kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu ĮV-558 patvirtintas Misionierių ansamblio Specialusis planas nevertintas ir kaip nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objekto, jo apsaugos zonų ribų planas, kuris tvirtinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu – norėčiau atkreipti dėmesį, kad nurodytoje nutartyje Teismas nekėlė klausimas dėl ginčijamo Įsakymo atitikimo Lietuvos Respublikos kultūros ir aplinkos ministrų 2005 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. ĮV-261/D1-322 37.2 papunkčio nuostatoms. Todėl manyčiau, kad Atsakovo komentaras dėl Teismo kompetencijai priskirtų klausimų yra perteklinis.

Be šio nukrypimo nuo bylos esmės, Atsakovas užsiėmė dar ir teisės normų aiškinimu-interpretavimu. Šį teiginį grindžiu žemiau išdėstytais argumentais.

Atsakovas savo paaiškinime teigia, jog „Vyriausybė tvirtinti nacionalinio reikšmingumo kultūros paveldo objektų teritorijų ir jų apsaugos zonų ribas, vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 1 d.) 10 str. 5 ir 6 dalimis buvo įgaliota tik tokiu atveju, jei nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektai, kuriems pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 9 straipsnį taikoma pradinė apsauga (t. y., jie nėra paskelbti saugomais valstybės), skelbiami nacionalinio reikšmingumo kultūros paveldo objektais – kultūros paminklais.” Taigi, Atsakovas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnyje įžvelgė papildomą sąlygą, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė gali tvirtinti teritorijų ribas tik tų nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektų, kurie skelbiami kultūros paminklais. Su visa atsakomybe pareiškiu, kad nė vienoje Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio redakcijoje nebuvo įtvirtinta nuostata, įgalinanti Lietuvos Respublikos Vyriausybę tvirtinti nacionalinio reikšmingumo kultūros paveldo objektų teritorijų ribas. Be to, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 str. niekada nereglamentavo ir šiuo metu nereglamentuoja nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo bei šių dokumentų tvirtinimo. Nurodytame straipsnyje buvo įtvirtintos sąlygos, kurioms esant Lietuvos Respublikos Vyriausybė galėjo kultūros paveldo objektus ar vietoves skelbti kultūros paminklais. Šios sąlygos:

  1. kultūros paveldo objektas ar vietovė turi būti pripažinti nacionalinio reikšmingumo;

  2. būtinas kultūros ministro teikimas skelbti kultūros paveldo objektą ar vietovę kultūros paminklu;

  3. būtinas Valstybinės kultūros paveldo komisijos pritarimas.

Taigi, jokių kitų sąlygų nurodyto įstatymo 10 straipsnyje nėra nustatyta.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiųjų planų rengimas reglamentuojamas pradedant Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 str. 7 dalimi (visose galiojusiose įstatymo redakcijose 22 str. 7 dalis, dabar galiojančioje redakcijoje 22 str. 6 dalis), kurioje nurodyta, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentai rengiami pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos parengtas ir kultūros ir aplinkos ministrų patvirtintas šių dokumentų rengimo taisykles. Kaip matyti, specialiųjų planų, kuriais nustatomos kultūros paveldo objektų ar vietovių teritorijų ribos, paveldosauginiai reikalavimai, rengimą reglamentuoja ne Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnis, o lydintysis teisės aktas – Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės, patvirtintos kultūros ir aplinkos ministrų 2005-06-23 įsakymu Nr. ĮV-261/D1-322 (toliau – ir Taisyklės). Atsakovas neišvengė ir šių Taisyklių interpretavimo, teigdamas, kad „Taisyklių 37.2 papunkčio nuostata, pagal kurią nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektų teritorijų ir jų apsaugos zonų ribų planai tvirtinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu, galėjo būti taikoma tik tokiu atveju, jeigu Vienuolyno statinių ansamblis (unikalus kodas Kultūros vertybių registre: 761) nebūtų buvęs paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu, t. y., jam būtų taikoma pradinė apsauga, numatyta Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 9 straipsnyje, ir šis statinių ansamblis, vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 1 d.) 10 straipsnio 5 ir 6 dalimi, būtų skelbiamas kultūros paminklu.” Manyčiau, kad Atsakovas nėra pakankamai tikslus – Taisyklių (galiojusi redakcija iki 2013-10-10) 37.2 papunktyje aiškiai, be jokių išlygų pasakyta, kad nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektų, jų apsaugos zonų ribų planai tvirtinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. Kaip matyti, minėtame papunktyje nėra jokių išlygų, kad nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objekto ribos tvirtinamos Vyriausybės sprendimu tik tuo atveju, jei šis objektas paskelbtas paminklu ar turinčiu kokį nors kitą paveldosauginį statusą. Taisyklių 37.2 papunktyje įtvirtinta vienintelė sąlyga – kultūros paveldo objektas turi būti nacionalinės reikšmės.

Manyčiau, kad nagrinėjamojoje byloje aktualus ir Taisyklių 37.3 papunktis, kuriame nurodyta, kad saugomų vietovių, įrašytų į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, tvarkymo planai tvirtinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu. Vilniaus senamiestis yra įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, o Misionierių ansamblis patenka į Vilniaus senamiesčio teritoriją. Niekas nepaneigs, kad Misionierių ansamblio specialusis planas – tvarkymo planas yra Vilniaus senamiesčio dalies tvarkymo planas, todėl toks planas turėjo būti tvirtinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu.

Apibendrindamas teigčiau, kad Atsakovo paaiškinime nėra atsakyta į klausimą, kodėl Specialusis planas nebuvo vertintas kaip nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objekto ribų planas. Todėl klausimą Atsakovui norėčiau suformuluoti kiek kitaip: kodėl nacionalinio reikšmingumo Misionierių ansamblio specialusis planas (teritorijos ribų ir tvarkymo planas) nebuvo teikiamas tvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybei?

6. DĖL UAB „MISIONIERIŲ NAMAI“ NUOMONĖS PAPILDYMO, ATSIŽVELGIANT Į LVAT 2018-12-12 NUTARTYJE SUFORMULUOTĄ KLAUSIMĄ

Susipažinęs su UAB „Misionierių namai“ nuomonės papildymu, kurį ji pateikė atsižvelgdama į Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartyje suformuluotą klausimą, žemiau pasisakysiu tik dėl tų kelių teiginių, kurie nesikartoja Kultūros ministerijos paaiškinime, nes iš esmės ministerijos ir statybų bendrovės pozicijos sutampa.

UAB „Misionierių namai“ atstovaujantys advokatai savo papildytoje nuomonėje teigia, kad Specialiuoju planu suplanuota Misionierių ansamblio teritorija nepatenka į jokią saugomą teritoriją, kaip ši sąvoka suprantama Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme. Advokatai šį teiginį grindžia nuoroda į valstybės registrą – Saugomų teritorijų kadastrą. Sąvokos „saugoma teritorija“ turinys apibrėžtas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2015-08-31) 2 str. 32 dalyje, kurioje nustatyta, kad saugomos teritorijos yra sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka). Kaip matyti, saugomos teritorijos statusui įgyti nebūtina sąlyga, kad ši teritorija būtų įregistruota Saugomų teritorijų kadastre. Be to, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad saugomų teritorijų apsaugai ir racionaliam tvarkymui organizuoti yra steigiamas Saugomų teritorijų valstybės kadastras (duomenų sistema), kuriame registruojamos saugomos teritorijos, išskyrus kultūros paveldo objektus. Taigi, įstatymas nenustato sąlygos, kad visos saugomos teritorijos be išimčių būtų registruojama Saugomų teritorijų kadastre. Todėl manyčiau, kad advokatų argumentavimas, neva vietovė, kurioje yra ginčo objektas, nėra saugoma teritorija, nes ji neregistruota Saugomų teritorijų kadastre, yra ydingas. Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 4 str. į saugomų teritorijų sistemą įeina ir tos vertingiausios Lietuvos teritorijos, kurioms suteiktas išskirtinės pasaulio paveldo vietovės statusas. Vilniaus senamiestis ir yra tokia teritorija, įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Misionierių ansamblis yra Vilniaus senamiesčio teritorijoje, o tai reiškia, kad jis yra saugomoje teritorijoje.

Ypatingai norėčiau atkreipti gerbiamo Teismo dėmesį į advokatų teiginį, kad „… Specialiojo plano pagrindu yra priimti visi administraciniai aktai, įskaitant statybą leidžiančio dokumento išdavimą, suteikiantys teisę statyti statinius Vaikelio Jėzaus prieglaudos pastato teritorijoje. UAB „Misionierių namai“ taip pat jau atliko didelę dalį statybos darbų – iš esmės baigtas požeminės pastatų dalies konstrukcijų montavimas… .“ Šiuo teiginiu advokatai patvirtina, kad kultūros ministras, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi įpareigotas organizuoti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinį administravimą, nevykdė savo tiesioginės funkcijos, neorganizavo kultūros paveldo apsaugos administravimo, o užsiėmė visai kita veikla – kultūros paminklo, įrašyto į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, teritorijoje organizavo gyvenamųjų namų statybas, t. y. sprendė būsto problemas. Taigi, patys statytojo atstovai patvirtina, kad kultūros ministras veikė viršydamas jam suteiktus įgaliojimus.

PRIDEDAMA:

  1. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2018-11-15 raštas Nr. S1-331, kopija;

  2. Buvusio KPD Vilniaus skyriaus vedėjo V. Karčiausko 2017 m. gegužę paskelbtas pasisakymas socialiniame tinkle facebook, kopija;

  3. Lietuvos Respublikos vyriausybės kanceliarijos pateiktas buvusios kultūros viceministrės Nijolės Laužikienės 2010 m. rugsėjo 29 d. raštas, kopija.

  4. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2017 m. liepos 21 d. raštu Nr. S1-222 pateiktas „Kultūros ministro 2014-05-29 įsakymu Nr. ĮV-386 sudarytos ekspertų grupės, skirtos įvertinti vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761) Subačiaus g. 24, 26, 28 nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano – paveldotvarkos projekto koncepciją“ posėdžio 2014-06-04 protokolas, kopija.

Pagarbiai

Seimo narys Naglis Puteikis

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Naujausi įrašai

Video