Trakų ateitis: ryklių puota ar tausojantis vystymas (Įspūdžiai iš Seimo komitetų posėdžio ir Trakų istorinio nacionalinio parko pasiūlymai)

Trakų ateitis: ryklių puota ar tausojantis vystymas (Įspūdžiai iš Seimo komitetų posėdžio ir Trakų istorinio nacionalinio parko pasiūlymai)

Dalinuosi įspūdžiais iš birželio 3 d. Trakų raj. savivaldybėje įvykusio Seimo Aplinkos ir Kultūros komitetų posėdžio, nuo kurio gali priklausyti esminiai Trakų ateities klausimai. Svarbiausias, mano galva, toks: ar pagaliau bus suformuota šito miesto istorijos ir unikalaus kraštovaizdžio verta jo tapatumo idėja, numatant ilgalaikę aplinką tausojančio vystymo perspektyvą ir konkrečias priemones, ar viskas vėl baigsis ryklių puota, kai valdžios ir turto galingieji eilinį kartą tampys antklodę, siekdami patenkinti savo turtinius interesus, ką jau esame matę, ir ne tik Trakuose? Jeigu išsipildytų ryklių scenarijus – turėtume negyvai užkomercintą kurortą (žr. Palangos Basanavičiaus gatvę), brutalią urbanizaciją ir sunaikintą Trakų istorinį nacionalinį parką. Kitokia alternatyva siūloma Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos raštuose, prieš porą metų išsiųstuose Trakų raj. savivaldybei – skelbiame kelis iš jų. (Nuotraukoje – Trakų raj. savivaldybės administracijos direktoriaus D. Kvedaravičiaus prezentacija).

Deja, birželio 3-osios posėdis (jo vaizdo įrašą galite pamatyti čia: 1 dalis ir 2 dalis) labai viltingai nenuteikė. Pirmiausia todėl, kad jo organizavimas neatitiko elementarių valdymo viešumo ir skaidrumo reikalavimų. Kaip jau rašiau, niekas iš anksto negalėjo susipažinti su posėdžio medžiaga, nes jos tiesiog nebuvo – kaip pasakė Aplinkos komiteto patarėja, posėdžio darbotvarkę padiktavo Seimo narys Simonas Gentvilas (ir jis pats to nepaneigė, kai viešai pasakiau), paskirtas ir komiteto išvados rengėju.

Žinant, kad S. Gentvilas priklauso tam pačiam Liberalų sąjūdžiui, kaip ir Trakų raj. merė Edita Rudelienė, dabartinis Trakų raj. savivaldybės administracijos direktorius Darius Kvedaravičius ir buvęs direktorius, o dabar Seimo pirmininko pavaduotojas Jonas Liesys, taip pat dalyvavęs posėdyje, turbūt neverta labai stebėtis, kad vienintelis prelegentas, kuriam suteikta galimybė pranešimu pristatyti savo poziciją, buvo išsamią Trakų raj. savivaldybės prezentaciją parodęs D. Kvedaravičius. Daugiau niekas – nei Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, nei valstybės ekspertė Valstybinė kultūros paveldo komisija, nei Kultūros paveldo departamentas, nei Aplinkos ministerija, nei gamtos ir paveldo išsaugojimu suinteresuotos nevyriausybinės organizacijos – tokios galimybės neturėjo. Jiems suteikta nebent replikos teisė – kiek ilgiau kalbėjo tik TINP’o direktorius Gintaras Abaravičius – o Valstybinės kultūros paveldo komisijos atstovai atliko žuvų vaidmenis.

Todėl išgirdom, švelniai tariant, vienpusišką informaciją – iš esmės tik savivaldybės požiūrį į problemas, jų priežastis ir galimus sprendimo būdus. Pagrindinis jos pageidavimas – keisti teritorijų planavimo dokumentus, pirmiausia Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemą. Dar siūlyta perduoti ežerų valdymą savivaldybės žinion, o iš konkrečių dalykų – įrengti Galvės ežero Plytničios saloje tai, kas prezentacijoje pavadinta “laikina žiūrovų infrastruktūra” stebėti irklavimo varžybas. Kiek suprantu, tam reiktų iškirsti valstybinį mišką – bet posėdžio metu savivaldybės administracijos direktorius D. Kvedaravičius tai nutylėjo, teigdamas, kad įtaka gamtai bus “minimali, kiek reikia surinkti, išrinkti, išvežti” laikinas konstrukcijas (žr. posėdžio įrašo 1 dalį, nuo 36:50 min.) – o veiksmas vyktų hidrografiniame draustinyje.

Turbūt galima sutikti, kad atnaujinti TINP’o schemą reiktų, tik klausimas – kaip? Juk 2006-iais jau bandyta tai padaryti, bet, kaip priminė Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras, procesą sužlugdė statybomis suinteresuotų asmenų spaudimas: “(…) tada buvo pristatoma nauja schema, bet buvo begalinis spaudimas iš įvairių piliečių, įstaigų ir organizacijų, kurie norėjo užstatyti aplink Trakus, ir tuo metu buvo įvairiausių kuriozų su miškų išdėstymo schemomis, kuriose atsirado ne tik miško, bet ir gyvenamųjų kvartalų išdėstymas, ir kitų dalykų. Ir teisininkų buvo tokia išvada, kad Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba negali tęsti šito parko planavimo, nes parkas priklauso Kultūros ministerijai. Parengta ir jau svarstymus praėjusi schema buvo atiduota Kultūros ministerijai (…)” (žr. posėdžio įrašo 1 dalį nuo 1 val. 25 min.).

Žinant šią ir kitas istorijas, neramu, kad ir dabar TINP’o schemos atnaujinimas baigsis ryklių puota – tuo labiau, kad Trakų raj. merė Edita Rudelienė, kaip skelbė lrytas.lt, yra pažadėjusi “visokeriopą pagalbą ir paramą” statybinių interesų Trakuose turintiems stambiems verslininkams – Dariui Nedzinskui, mažo mastelio istorinio miesto prieigose pageidaujančiam pastatyti prekybos centrą, kurį Valstybinė kultūros paveldo komisija įvertino kaip agresyvų užstatymą, nesuderinamą su Trakų kraštovaizdžio išsaugojimu (žr. ČIA), Benui Gudeliui, su kuriuo siejama įmonė bylinėjosi ir pralaimėjo teismus dėl sovietinių statinių rekonstrukcijų ne tik Trakuose, bet ir Kuršių nerijoje (žr. ČIA), buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko “objektu” vadinamo Žalgirio jachtklubo  savininkams ir kt.

Kad toks nerimas turi pagrindo, rodo Trakų raj. savivaldybės pasiūlymus entuziastingai palaikiusių Seimo narių Jono Liesio ir Artūro Skardžiaus pasisakymai, kuriuos vainikavo raginimas pasiraitojus rankoves kibti į TINP’o dokumentus: abu atvirai paminėjo vieną iš griūvančių sovietinių monstrų – Žalgirio sporto bazę. Anot J. Liesio, tai viena iš problemų, kurias galima “kartu sėdint” “be skausmų” išspręsti (žr. įrašo 1 dalį, nuo 1 val. 08 min.).

Priminsiu 2017 m. žiniasklaidoje skelbtą TINP direktoriaus G. Abaravičiaus komentarą dėl šios B. Gudeliui skaudžios problemos, kurios neskausmingu sprendimu rūpinasi Seimo narys J. Liesys:

“Kadangi jo pastatai patenka į rekreacinės įstaigos teritoriją ir buvo suformuota beveik 2 ha ploto teritorija išskirtinėje vietoje, tai suponuoja, kad jis negali tų pastatų vystyti po vieną, o vystyti visą teritoriją. Šioje teritorijoje galima plėtoti didelę rekreacinę įstaigą – iki 120 miegamųjų vietų“, – aiškino G. Abaravičius. Pasak parko direkcijos vadovo, B. Gudelis siekė privatizuoti suformuotą valstybinės žemės sklypą, nors saugomose teritorijose tai draudžiama. „Jis bylinėjosi su valstybe, bandydamas įrodyti, kad turi teisę žemę privatizuoti – net Konstitucinis teismas pasisakė, kad rekreacinės teritorijos valstybės saugomose teritorijose yra neprivatizuojamos. Tai turbūt jam nuoskauda nuo seniai, kad neteko įsigyti – irgi buvo kalbama, kad valstybė trukdo ir žlugdo. Jis turi nuomą dabar ir jo pareiga yra parengti teritorijos detalųjį planą: jis turi pasakyti, kaip jis tą teritoriją vystys viešiesiems poreikiams, darydamas privatų verslą“, – pasakojo G. Abaravičius.”

Seimo narių J. Liesio ir Vytauto Kernagio 2017 metais Trakų savivaldybėje surengtame susitikime su verslininkais piktintasi ir dėl kito objekto – jachtklubo, kurį pagal TINP’o planavimo schemą numatyta nugriauti, bet dėl kurio atkakliai puoselėjami planai, nesuderinami su Trakų kraštovaizdžio išsaugojimu. G. Abaravičius tada komentavo taip:

„Pas mus buvo atvykęs buvęs Vilniaus meras A. Zuokas dėl šio objekto, jam paaiškinome, kokie yra reikalavimai. Nežinau, kas jam tuo metu galėjo pasiūlyti įsigyti objektą, kuris pagal planavimo dokumentus yra numatytas nugriauti. Įsigijo, mes išaiškinome, kad arba Vyriausybės nutarimu turi būti keičiami planavimo schemos sprendiniai, arba tiesiog jis turi tuos pastatus eksploatuoti tol, kol jie yra, o po to – atlaisvinti teritoriją. Po mūsų pokalbio buvo pradėtos savavališkos lieptų statybos – Statybų inspekcija tai užfiksavo, galiausiai buvo nueita iki teismo. Negali būti vystomi objektai, kurie sovietmečiu buvo pastatyti be jokių dokumentų ir nebuvo numatyti atkūrus nepriklausomybę“, – sakė direkcijos vadovas.”

Verta prisiminti ir tai, kad J. Liesys kartu su Trakų raj. savivaldybe aktyviai rėmė D. Nedzinsko planus rekonstruojant autobusų stotį ties įvažiavimu į Trakus pastatyti „Rimi“, o eidamas Trakų raj. savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas savo 2016 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. P2-636 pakeitė sklypo, esančio Vytauto g. 88, Trakuose, naudojimo būdą, taip sudarydamas sąlygas įgyvendinti verslininko norus, kuriuos Valstybinė kultūros paveldo komisija įvardijo kaip agresiją prieš Trakų kraštovaizdį.

Ko galima tikėtis iš A. Skardžiaus siūlymo “pasiraitoti rankoves” ir koks jo požiūris į saugomas teritorijas, maždaug aišku prisimenant 2008-ųjų istorijas, kai surengė, anot žiniasklaidos, šou prie Kuršių nerijoje ant marių kranto pastatyto nelegalaus socialliberalų veikėjo Rolando Zujevo vagonėlio, kuris A. Skardžiui “negadino vaizdo”, (žr. ČIA) ir kartu su Broniumi Bradausku Seime linčiavo Kuršių nerijos nacionalinio parko direkciją (žr. ČIA). Manau, A. Skardžius atveju klausimas kyla ir dėl privačių interesų – jeigu jis su sutuoktine Trakuose vis dar turi (nebent pardavė?) nekilnojamojo turto, taip pat ir namą ant Galvės ežero kranto kaip tik priešais irklavimo trasą, tai ar neturėtų nusišalinti svarstant Trakų plėtros klausimus?

Šiaip ar taip, galima nujausti, į kurią pusę būtų pakoreguota TINP planavimo schema, jeigu tą koregavimą vairuotų J. Liesio ar A. Skardžiaus bendraminčiai – manau, sovietiniai monstrai būtų išsaugoti, o Trakų prieigose stotų prekybcentris.

O būtų gaila, nes sąžiningas pokalbis apie Trakų problemas ir ateitį galėtų atverti ir kitokią, šito istorinio miesto vertą tvaraus vystymosi perspektyvą.

Pvz., būtų galima atsigręžti į konkrečius pasiūlymus, kuriuos daugiau nei prieš porą metų Trakų raj. merei adresuotuose raštuose išdėstė TINP direktorius G. Abaravičius, kvietęs svarstyti esminį klausimą – kokius norim turėti Trakus?

Kaip dabar – su griūvančiais ir grėsmę žmonių gyvybei keliančiais sovietiniais monstrais, kuriuos turtingiems savininkams leidžiama metų metus pūdyti ežerų pakrantėse laukiant progos įgyvendinti teisės aktams prieštaraujančius norus, su automobilių užkimšta Karaimų gatve, apšepusiu mediniu paveldu ir vietiniams istorinio miestelio gyventojams niekaip negrąžinama nuosavybe, su turistų antplūdžiu vienintelio Galvės ežero pakrantėje ir tuščiais, nes sunkiai prieinamais, kitų ežerų krantais ir niekieno nelankomom salom, kuriose yra ir tokių paveldo vertybių, kaip Vytauto Didžiojo statytos Šv. Jurgio cerkvės, vėliau tapusios Sapiegų mauzoliejine koplyčia, griuvėsiai? Trakus, apaugusius tokiomis abejotino skaidrumo istorijomis, kai leidus įrengti motelį jis išparduotas kaip butai, ar Kudrionių poilsio kompleksas, kai investavus dideles viešąsias lėšas Trakų raj. savivaldybės įmonė UAB “Trakų paslaugos” jai priklausius pastatus daug metų laikė nenaudojamus, kol galiausiai 2017-iais pardavė? O gal apstatytus prekybcentriais ir sukomercintus pagal Palangos pavyzdį?

TINP direktorius G. Abaravičius siūlė kitokią Trakų ateities viziją – pvz., šiame rašte (TINP 2017 06 12 raštas savivaldybei dėl transporto problemos sprendimo ir Trakų kaip ežerų miesto koncepcijos), kurį pacituosiu:

“TINP direkcija, atsižvelgdama į tai, kad ne pirmą dešimtmetį Trakai niekaip neišsprendžia motorizuotų turistų antplūdžio problemos, kuri pasireiškia tuo, kad autobusai, lengvieji automobiliai, kitos transporto priemonės koncentruojasi ir neišsitenka tik vienoje senamiesčio vietoje – Karaimų gatvėje, Galvės pakrantės teritorijoje ties tiltais į Trakų Salos pilį, yra pasiūliusi kritiškai permąstyti, savaime susiformavusią Trakų kaip „vienos pilies miesto“ tradiciją ir ryžtingai pasirinkti „Trakų – ežerų miesto“ koncepciją.
Siūlomas naujas požiūris į Trakus, kaip ežerų miestą, leistų išnaudoti turistiniams ir kultūriniams tikslams ne tik vienintelį Galvės (371,2 ha) ežerą (ir tik vienoje pakrantėje), bet ir Bernardinų-Lukos (79,3 ha), Totoriškių (75,7 ha) bei Skaisčio (307,9 ha) ežerus, kurie natūraliai juosia pusiasalyje įsikūrusį miestą.
TINP direkcija siūlo įdiegti priemones, kurios leistų išskaidyti lankytojų srautus visame Trakų mieste, o transporto priemones – palikti miesto prieigose.
Tam, kad Trakų miesto lankytojai ir gyventojai galėtų moderniomis ekologiškomis vandens transporto priemonėmis be trukdžių alternatyviai judėti visu Trakus juosiančiu ežerynu, tereikia du esamus tiltus, kurie yra nepraplaukiami ir todėl riboja patekimą iš vieno ežero į kitą, padaryti pasukamais (šiuo metu vienas tiltas atriboja sususiekiančius Galvės ir Totoriškių ežerus, o kitas atriboja tarpusavyje susisiekiančius Galvės ir Bernardinų-Lukos ežerus).
TINP direkcija tai siūlo jau ne pirmus metus, nurodydama, kad tokiu būdu būtų pasiekta daug teigiamų rezultatų. Pirmiausiai, tai iš esmės sudarytų galimybę ir realų poreikį vystyti bei plėtoti vandens turizmą visame Trakų senamiestyje ir jį supančiame kultūriniame kraštovaizdyje.
Antra, tai sudarytų galimybę įrengti autotransporto priemonių laikino sustojimo vietas miesto prieigose, prie šiandien jau įrengtų, bet retai kieno benaudojamų, dviračių ir pėsčiųjų takų.
Trečia, Galvės, Bernardinų-Lukos, Totoriškių bei Skaisčio ežerų pakrantėse priešais miestą būtų sudaryta galimybė įrengti gyvybingą prieplaukų sistemą, kuri leistų turistams ir miesto svečiams teikti perkėlimo ir pažintinių vandens maršrutų paslaugas.
Ketvirta, atsisakius taškinio turistų pritraukimo konkrečiai tik prie pačios Trakų Salos pilies, būtų paskatinta tolygi kultūros ir turizmo paslaugų plėtra visame Trakų mieste, ne vien Karaimų gatvėje. Vietos gyventojai turėtų galimybę savo nuosavybės teise valdomose sodybose teikti naujas maitinimo, apgyvendinimo, alternatyvaus judumo (valčių, dviračių, tradicinio transporto) paslaugas. T. y., būtų paskatinta smulkaus verslo plėtra visame 163,95 ha Trakų senamiesčio (u.k.17114) pusiasalyje ir jo prieigose – keturių ežerų pakrantėse.
Penkta, miestas realiai pradėtų funkcionuoti kaip kurortinė vietovė, kuriai Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2006-04-12 nutarimu Nr.350 „Dėl kurorto statuso suteikimo gyvenamosioms vietovėms reikalavimų aprašo, kurortinės teritorijos statuso suteikimo gyvenamosioms vietovėms reikalavimų aprašo ir kurorto ar kurortinės teritorijos statuso gyvenamosioms vietovėms suteikimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr.42-1514) nustatyti aiškūs reikalavimi. Pavyzdžiui, įrengus pasukamą tiltą virš Galvės ir Totoriškių ežerų santakos, tranzitinis autotransportas aplenks Trakų miesto centrą ir savaime nusikreips aplinkeliu Plomėnų gatve.
Kaip rodo kitų ežerų regionuose įsikūrusių miestų, pavyzdžiui, Gižycko miesto (Lenkijos Respublika) patirtis, vandens – sausumos eismo srautų harmonizavimas ir tvarkaraščių sudarymas sukuria konkrečiai tik tai kurortinei vietovei būdingą funkcionavimo ritmą, kuria poilsiui ir pramogoms skirto laiko ir lėtos veiklos atmosferą, skatina turistus naudotis teikiamomis paslaugomis ir ilgina jų buvimą išskirtinėje, nekasdieniškoje vietovėje.
TINP direkcija prašo Jūsų apsvarstyti siūlomą „Trakų – ežerų miesto“ koncpeciją ir būtinas priemones jai įgyvendinti.”

Deja, dėl transporto problemų krokodilo ašaras dabar liejant savivaldybė šitų pasiūlymų neišgirdo.

Aktualūs lieka ir kiti prieš porą metų Trakų raj. savivaldybei rašyti raštai, kuriuos rasite žemiau:

TINP 2017 06 16 raštas dėl apleistų pastatų_UAB_Traku_paslaugos_Kudrionys

TINP 2017 07 12 raštas del neatkurtų nuosavybės teisių ir nesuformuotų sklypų Trakų mieste

TINP 2017 07 24 raštas del savivaldybės paveldotvarkos programos parengimo ir lėšų kultūros paveldui skyrimo

TINP 2017 07 27 raštas dėl Bernardinų kalvos_kurios atgaivinimo planus žlugdo NT perpardavinėjimai

TINP 2017 08 11 raštas dėl Trakų vizijos

2017 09 07 TINP raštas_tiltas į Bažnytėlės salą ir kt

TINP 2017 07 12 atsakymas Trakų merei dėl Žalgirio irklavimo bazės_jachtklubo ir kt

TINP 2017 07 21 atsakymas į Trakų raj merės raštą dėl nenaudojamų sovietinių pastatų

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Naujausi įrašai

Video