A. Stancikienė. Kodėl premjeras S. Skvernelis skatina tarnautojus pažeisti įstatymus?

A. Stancikienė. Kodėl premjeras S. Skvernelis skatina tarnautojus pažeisti įstatymus?

Kas yra premjeras Saulius Skvernelis – norisi paklausti kartu su Aurelija Stancikiene, paveldosaugos eksperte, ICOMOS Lietuvos komiteto nare. Ar jis tikrai nori dėl saujelės verslo elitu kartais vadinamų turtingiausių Lietuvos žmonių sunaikinti tai, ką turim vertingiausia – Kuršių nerijos ir Trakų nacionalinius parkus?

A. Stancikienės straipsnis buvo paskelbtas ir Delfi.lt, jį galite rasti čia.

Kodėl premjeras S. Skvernelis skatina tarnautojus pažeisti įstatymus?

Panašu, kad žaliųjų (ir valstiečių) vyriausybės žaliosios idėjos baigėsi iškart po rinkimų.

„Neringoje šiandien susipažinau su stulbinančiais kai kurių valstybės institucijų „perliukais“. Griuvėsių valstybės institucijos eilę metų pajudinti neįstengia. Arba tingi. Arba nenori. Užtat labai aktyviai priešinasi naujo statinio toje pačioje vietoje atsiradimui. Motyvai visiškai nesuprantami: esą negerai, jei pastatas matysis iš jūros pusės. Taip kietakaktiškai saugodami teritorijas sėkmingai apsisaugome ir nuo pažangos, ir nuo investicijų. Turiu liūdną žinią: kietakaktišką požiūrį institucijoms teks keisti. Bent jau kol dirbs mūsų Vyriausybė“, – išdidžiai savo veidaknygėje pareiškia „žaliųjų“ premjeras S. Skvernelis.

Jau tapo bloga tradicija, kad kiekvienas naujas premjeras, dorai neapšilęs kojų, būtinai nuskuodžia į pasaulio labiausiai saugomą Lietuvos teritoriją – Kuršių nerijos nacionalinį parką ir iškilmingai pasipiktina „Neringos savivaldybėje stabdoma pažanga ir investicijomis“. Šįkart nauja gal tik tiek, kad premjeras S. Skvernelis gerai ir sąžiningai savo darbą dirbančius valstybės tarnautojus išvadino „kietakakčiais“.

Ar pats premjeras, besipiktinantis Kuršių nerijoje išduotais neteisėtais leidimais statyboms, supranta, tokiais pareiškimais vėl stumia tarnautojus į nusikaltimą, o valstybę į aklavietę? Kada valstybės tarnautojas išduoda neteisėtus leidimus statyboms? Dviem atvejais: kada gauna kyšį arba kada aukštesnis viršininkas sąžiningą teisės aktų laikymąsi vadina kiektakaktiškumu ir grasina atleisti iš darbo.

Stebimės, kaip dešimtmečius Verkių ir Pavilnio parkuose buvo masiškai pažeidinėjami įstatymai, užgrobiama valstybės žemė, taikomi trigubai standartai ir pan. Spėju, kad viskas vyko būtent taip: atėjo iš savivaldybės parkų direktorės viršininkas ir nurodė: žiūrėk į įstatymus kūrybingai. Jei būsi kiektakaktė ir stabdysi šią miestui pelningą investiciją, lėksi iš darbo. Ir kuo turtingesnis investitorius – tuo greičiau.

Dabar tas pats vyksta su Trakų nacionalinio parko direktoriumi Gintaru Abaravičiumi.

„Šiandien Trakų istorinis nacionalinis parkas bei jo vadovas G. Abaravičius yra esminis darnios Trakų plėtros ir progreso stabdis, kurį identifikuoja tiek Trakų miesto valdžia, tiek verslas“, – aiškina dar vienas naujai iškeptas „aplinkosaugos profesionalas“, konservatorius, Seimo narys Vytautas Kernagis. Ir Trakų parko vadovą skundžia ministrei: ne, ne dėl kyšių ar blogo darbo. Dėl per gero darbo. Dėl to, kad Nacionalinis parkas, anot V. Kernagio, „prižiūrimas per padidinamą stiklą“. Dėl to, kad Trakų parke nėra masinių įstatymų pažeidimų kaip Verkių ar Kuršių nerijos parkuose. Dėl to, kad mūsų istorinis miestas Trakai, kaip ir Užutrakio dvaras, taip gerai išsaugotas, kad juo žavisi šimtai tūkstančių užsienio svečių, dėl to, kad jį patys siūlome įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą. Anksčiau už šiuos pasiaukojančius darbus, kainavusius infarktą, G. Abaravičius buvo apdovanojamas (2012 m. net „piliečių simpatijų“ prizu), dabar koneveikiamas – tapo „kietakaktis“, nes nepasidavė kelių itin turtingų „investitorių“ spaudimui.

Tam, kad Trakuose ir kitose Lietuvos saugomose teritorijose neprasidėtų dar viena teismų dėl neteisėtų statybų karuselė (kaip Kuršių nerijoje ar Verkių parke), paminėsiu kelis elementariausius dalykus, būtinus žinoti profesionalų vyriausybei ir aplinkosauga „susirūpinusiems“ Seimo nariams.

*Pirmasis pasaulyje nacionalinis parkas (Jeloustounas) buvo įkurtas JAV tam, kad jį apsaugotų nuo gamtą darkančių pramonės ir investicijų. Jeloustoune draudžiama bet kokia gamybinė veikla, nuo 1872 metų šio parko saugojimo statusas ir planas nei karto nekeisti.

*Didžiausio JAV miesto Niujorko centre yra milžiniškas parkas, vadinamieji „miesto plaučiai“ – niujorkiečiai jau 150 metų sėkmingai jį saugo nuo įžūliai besibraunančių milijardinių „investicijų“.

*Pasaulio paveldo organizacija (UNESCO) jau ne kartą įspėjo Lietuvą, kad jei Kuršių neriją ir Vilniaus Senamiestį toliau leisime darkyti tiems, ką premjeras vadina „investitoriais ir pažanga“ abi šios Lietuvą garsinančios vietovės bus įrašytos į pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašus.

*Lietuva yra ratifikavusi Europos kraštovaizdžio konvenciją, pasižadėdama kraštovaizdį „saugoti“, „kaip reiškinį integruoti į savo teritorijų ir miestų planavimo politiką“, „įsipareigoja didinti visuomenės, privačių organizacijų ir valdžios institucijų supratingumą apie kraštovaizdžių vertę, jų vaidmenį ir pokyčių žalą“ (apie kokį visuomenės supratimą galime kalbėti, jei pats „žaliųjų“ (!) premjeras viešai propaguoja Kuršių nerijai visiškai nebūdingą didžiagabaritinį statinį, kuris esmingai pažeistų Kraštovaizdžio konvenciją, jei Seimo Kultūros komiteto narys piktinasi, kad Trakuose, kaip ir dera civilizuotai europietiškai vietovei, laikomasi Kraštovaizdžio konvencijos?).

*Gamtosaugininkams nesuteikta jokių teisių spręsti sovietinių griuvėsių likimą – tą gali daryti tik jų savininkai ir savivaldybių administracijos. Esmė paprasta – tokį sovietinį pastatą ar jo likučius įsigijęs “investuotojas” nesutinka laikytis įstatymų, reikalauja, kad jie būtų pakeisti pagal jo norą, taip įkaitais darydamas visus aplinkinius ir valstybę. Seimas yra suteikęs galias merams bausti baudomis tokių apleistų pastatų savininkus, tad premjeras S. Skvernelis, besipiktinantis sovietų reliktais, turėtų keikti ne aplinkosaugininkus, bet raginti merus pasinaudoti jiems suteiktomis galiomis.

* Visų neteisėtų statybų Kuršių nerijoje iniciatorius yra vienas – savivaldybė. Todėl teismas ir priteisė jai kompensuoti nuostolius už neteisėtai išduotus leidimus. Dėl to kaltinti aplinkosaugininkus paprasčiausiai neteisinga – šiuo metu teismai liepia griauti tuos pastatus, kurie buvo statomi nepaisant aplikosaugininkų prieštaravimų ir stabdymų (Neringos savivaldybės dėka parko atstovai net nebuvo įtraukti į nuolatinę statybų derinimo komisiją!).

* Nacionalinių parkų planai yra patvirtinti Seime ir Vyriausybėje, prieš tai juos suderinus su ta pačia savivaldybe. Dėl beveik kiekvieno gamtosaugininkų projektų nederinimo turtingi „investitoriai“ kartu su gerai apmokamais advokatais tuoj pat skundžiasi teismui. Vienintelės institucijos, kurios pačios ruošia sau planus yra savivaldybių administracijos. Todėl premjero S. Skvernelio vieši samprotavimai, jog „mes turime daug institucijų, inspekcijų, parkų direkcijų, kurios kiekviena pasidaro savo planą ir tada individualiai sako, kad „mano nuomone taip“, o „mano nuomone – kitaip“, neatitinka tikrovės.

*Ir pabaigai – atsakymas saugomų teritorijų modernizuotojams, pažangos skleidėjams ir vis naujų planų kūrėjams.

2007-06-27 Konstitucinis Teismas pasakė labai aiškiai: „Įtraukus kultūros ar gamtos vertybę į Pasaulio paveldo sąrašą, valstybė toliau vykdo savo įsipareigojimą ją saugoti ir perduoti ateities kartoms su tomis vertybėmis, dėl kurių ji buvo įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą; valstybė privalo laikytis Konvencijos (Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos – A.S.) ir Konvencijos įgyvendinimo gairių.“

Tas pats Konstitucinis Teismas 2006-03-14 pareiškė ir dar vieną labai svarbų dalyką: „Pabrėžtina ir tai, kad teisinėje valstybėje negali būti nepaisoma bendrojo teisės principo, kad niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo. Tokių teisės pažeidimų padariniai jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti (legalizuoti) vėliau priimtais kokių nors institucijų ar pareigūnų sprendimais“.

Deja, turime visiškai priešingai vaizdą: neteisėtų statybų savininkai tiesiog lobsta iš savo padaryto teisės pažeidimo – valstybei rimtai nesiginant teismuose prisiteisia iš jos didesnę kainą, nei kainavo statybos, teismų nutarimus griauti neteisėtus pastatus vyriausybės legalizuoja naujais planais, neteisėtas statybas inicijavusios institucijos ir neteisėtus parašus dėję pareigūnai tampa aukomis, o principingi, tarptautinę valstybės pareigą ginantys tarnautojai – kietakakčiais, kuriems nelieka vietos valdant „žaliųjų“ vyriausybei.

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Naujausi įrašai

Video