Seime skubiai stumiamas paveldui pražūtingas įstatymo projektas – prašome STT pagalbos

Seime skubiai stumiamas paveldui pražūtingas įstatymo projektas – prašome STT pagalbos

Seime skubiai stumiama Statybos įstatymo pataisa gali turėti itin neigiamų pasekmių ir savivaldybių saugomam, ir nacionalinės reikšmės kultūros paveldui, o šio projekto inicijavimo aplinkybės kelia didelių abejonių dėl jo skaidrumo – sprendžiant iš Seimo Aplinkos apsaugos komiteto gegužės 6 d. posėdžio vaizdo įrašo, jis buvo inicijuotas atvirai tikintis, kad įstatymo pataisa „išspręs“ problemas, kylančias dėl vieno konkretaus statinio projekto Panevėžyje teisėtumo. Todėl Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis kreipėsi į Seimą su reikalavimu nepriimti jokių sprendimų dėl šios pataisos, kol savo vertinimų nepateiks Specialiųjų tyrimų tarnyba ir paveldo ekspertai, kurių nuomonės įstatymų kūrėjams eilinį kartą neprireikė.

*******

Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui

Lietuvos Respublikos Seimo nariams

Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui

Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai

Valstybinei kultūros paveldo komisijai

ICOMOS Lietuva

 

Asociacija „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“

 DĖL NEPRITARIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS STATYBOS ĮSTATYMO NR. I-1240  27  STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTUI IR ANTIKORUPCINIO ŠIO PROJEKTO VERTINIMO

2020 m. gegužės 25 d.

Š. m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos Seimo plenariniame posėdyje skubos tvarka yra teikiamas svarstyti Seimo narių Kęstučio Mažeikos ir Petro Nevulio parengtas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 27 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-4848 (įrašytas kaip pirmasis iš rezervinių klausimų; toliau – Įstatymo projektas), kuriuo siūloma nurodyto straipsnio 10 dalyje įtvirtinti nuostatą, kad tuo atveju, kai statybos darbai projektuojami savivaldybių saugomais paskelbtuose kultūros paveldo objektuose ar jų teritorijose, jų teritorijoje esančiuose statiniuose, kultūros paveldo vietovėse ar apsaugos zonose, nebūtų taikomas reikalavimas, kad projekto sprendinių atitiktį nustatytiems reikalavimams turi patikrinti Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Rengiant šį Įstatymo projektą specialistų vertinimo ir išvadų neprašyta (tai nurodyta aiškinamajame rašte), tačiau teigiama, jog jį priėmus neigiamos pasekmės nenumatomos.

Manome, kad šio Įstatymo projekto priėmimas, priešingai, nei teigia jo rengėjai, gali turėti itin neigiamų pasekmių kultūros paveldui, ir ne vien savivaldybių saugomam, bet ir nacionalinės reikšmės.

Pirmiausia tai gali būti pražūtinga savivaldybių saugomam paveldui. Priėmus Įstatymo projektą, sprendimus dėl statybų savivaldybių saugomuose objektuose ar vietovėse iš esmės vienvaldiškai priimtų savivaldybių administracijos, nors niekam ne paslaptis, kad pagrindinis jų prioritetas yra plėtra, o kultūros paveldo skyriai daugumoje savivaldybių arba yra labai silpni, arba jų iš viso nėra. Ne paslaptis ir tai, kad savivaldybės prieš kelerius metus buvo įvardintos tarp korumpuočiausių Lietuvos institucijų, šiuo metu jų darbo skaidrumas taip pat dar nėra pakankamas, savivaldybių statybos bei architektūros ir urbanistikos skyriai minimi tarp vietų, kuriose labiausiai tikimasi kyšio[1], o kai kurios savivaldybės dėl įtariamos korupcijos turi ypač rimtų problemų (pvz., Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai atliekant ikiteisminį tyrimą dėl Panevėžio miesto savivaldybėje galimai įvykdytų korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų, š. m. sausį Panevėžio miesto merui Ryčiui Mykolui Račkauskui buvo pareikšti įtarimai dėl prekybos poveikiu, jis mėnesiui nušalintas nuo pareigų).

Todėl manome, kad šiuo metu atiduoti sprendimus dėl paveldo į savivaldybių rankas būtų nusikalstamai neatsakinga: dauguma iš jų ne tik neturi pakankamos kompetencijos spręsti paveldo klausimus, bet neretai ir nėra suinteresuotos išsaugoti paveldą bei neužtikrina skaidraus sprendimų priėmimo, nes prioritetus teikia verslo plėtrai ir trumpalaikiams politiniams sandoriams.

Pažymėtina, kad Įstatymo projekto priėmimas gali paskatinti ne tik savivaldybių saugomo kultūros paveldo naikinimą, bet ir valstybės saugomų nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektų ir vietovių žalojimą. Tai akivaizdu, žinant didelį visuomenės pasipiktinimą pastaraisiais metais sukėlusias istorijas, kai dviejų nacionalinės reikšmės kultūros paveldo kompleksų, formuojančių estetinę ir istorinę Lietuvos sostinės Vilniaus tapatybę, teritorijose yra baigiami arba suplanuoti statyti su šiais paminklais niekaip nesusiję ir, mūsų manymu, paveldo vertybes žalojantys ar sumenkinantys, istorinį miestovaizdį darkantys naujadarai: baigiami statyti daugiabučiai namai Vilniaus misionierių vienuolyno statinių ansamblyje (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761; toliau – Misionierių ansamblis), o Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, dominikonų vienuolyno ansamblio ir Šv. Jokūbo ligoninės statinių komplekse (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 1073; toliau – Lukiškių dominikonų ansamblis) planuojamos viešbučio statybos. Abiem atvejais vienas iš svarbių veiksnių, nulėmusių paveldo išsaugojimui nepalankius sprendimus, buvo tai, kad nurodytų nacionalinės reikšmės objektų teritorijose buvo paveldo objektai, kurių apsauga iš dalies rūpinosi ir Vilniaus m. savivaldybė: Misionierių ansamblyje – Vaikelio Jėzaus vaikų prieglaudos pastatas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 33915), Lukiškių dominikonų ansamblyje – seniausios Lietuvoje Šv. Jokūbo ligoninės pastatų kompleksas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 30751)[2].

Taip pat atkreipiame dėmesį, kad šio Įstatymo projekto inicijavimo aplinkybės kelia didelių abejonių dėl jo skaidrumo, nes, sprendžiant iš š. m. gegužės 6 d. įvykusio Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdžio vaizdo įrašo[3], jis buvo inicijuotas dėl vieno konkretaus statinio projekto Panevėžyje, atvirai tikintis, kad įstatymo pataisa padės „išspręsti“ problemas, kylančias dėl to projekto teisėtumo. Tokias vienkartinio konjunktūrinio teisės normų kūrimo ir taikymo tradicijas gerai prisimename iš sovietinės okupacijos laikotarpio, o Rusijoje ir Baltarusijoje nacionaliniai ir regioniniai politikai su oligarchais jas kultivuoja iki šiol.

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, prašome:

  1. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos – skubiai atlikti antikorupcinį Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 27 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-4848 vertinimą;
  2. Lietuvos Respublikos Seimo – kreiptis į Valstybinę kultūros paveldo komisiją, kuri yra Seimo, Prezidento ir Vyriausybės ekspertė ir patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo bei tobulinimo klausimais, ir asociaciją „ICOMOS Lietuva“, kuri yra Tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos ICOMOS akredituotas nacionalinis komitetas Lietuvos Respublikoje, prašant pateikti Įstatymo projekto pasekmių poveikio kultūros paveldui vertinimą, nes dabar joks pasekmių poveikio vertinimas nėra atliktas.
  3. Lietuvos Respublikos Seimo: nepriimti jokių sprendimų dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 27 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-4848, kol Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybinė kultūros paveldo komisija ir ICOMOS Lietuva nepateiks 1 ir 2 punktuose nurodytų vertinimų.

Pagarbiai

Rasa Kalinauskaitė, įgaliota asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ vadovės Linos Leparskienės

[1] Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos paskelbtame „Lietuvos korupcijos žemėlapyje 2019“ nurodyta: „2019 m. Valstybės tarnautojų manymu, labiausiai kyšio yra tikimasi dėl chirurginių operacijų (0,14), slaugos ligoninėse (0,15), miestų ir rajonų ligoninėse (0,14), respublikinėse ligoninėse (0,11), sprendimų priėmimo savivaldybėse (0,21), savivaldybių statybos skyriuose, (0,19), Nacionalinėje žemės tarnyboje (0,12), Architektūros ir urbanistikos skyriuose (0,17). Čia paminėtos institucijos, kuriose lankėsi ne mažiau 30 respondentų.“ (interneto prieiga: https://www.stt.lt/analitine-antikorupcine-zvalgyba/lietuvos-korupcijos-zemelapis/7437)

[2] Kaip nurodyta 2018 m. birželio 11 d. paskelbtame Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pranešime, šio departamento direktoriaus įsakymu sudaryta laikinoji komisija, ištyrusi Šv. Jokūbo ligoninės pastatų komplekso teritorijoje projektuojamus statybos darbus, „nustatė, kad 2017 m. birželio 15 d.  Vilniaus miesto vertinimo tarybos aktu panaikintos šios Šv. Jokūbo ligoninės pastatų komplekso vertingosios savybės: viso komplekso pradinė tūrio forma ir dviejų pastatų stogų forma. Vertingosios savybės šiame objekte patikslintos dėl 2013 m. vykusio gaisro padarinių, tačiau komisija atkreipė dėmesį, kad buvo sumažintos komplekso visų keturių pastatų vertingosios savybės, nors gaisras sunaikino tik apie 40 kv. m. komplekso vieno pastato stogo. Komisija taip pat konstatavo, kad Šv. Jokūbo ligoninės teritorijos detaliojo plano 2017 metų korektūros sprendiniuose ir toliau tęsiant projektavimo darbus nebuvo atsižvelgta į 2010 metais nustatytas Naujamiesčio vertingąsias savybes. Tokiu būdu, įgyvendinant detaliojo plano ir detaliojo plano korektūros pagrindu parengtą projektą būtų pažeistos Naujamiesčio vertingosios savybės: siluetas nuo Neries upės dešiniojo kranto ir perspektyvos nuo šalimais esančių gatvių.“ (interneto prieiga: http://www.kpd.lt/news/3636/707/Bus-atsaukiamas-sv-Jokubo-ligonines-teritorijoje-planuojamo-projekto-derinimas.html)

[3] Interneto prieiga: https://www.youtube.com/watch?v=l2hSB-2flns&feature=youtu.be&t=3632&fbclid=IwAR0JQ7TlGMXSEKqpCI3FskrTZiD9N9z1ptixQlTUzPeyeL04RNbdN5nxdlw

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Naujausi įrašai

Video