Iš kultūros ministro sulaukę atsirašymo, klausimus dėl Vilniaus senamiesčio, sisteminių paveldosaugos problemų ir Kultūros ministerijos ryšių su organizacija, pašalinta iš tarptautinio ICOMOS pateikėme kitiems

Iš kultūros ministro sulaukę atsirašymo, klausimus dėl Vilniaus senamiesčio, sisteminių paveldosaugos problemų ir Kultūros ministerijos ryšių su organizacija, pašalinta iš tarptautinio ICOMOS pateikėme kitiems

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas po dviejų mėnesių atsakė į rezoliuciją, kurią jam įteikė dėl paveldo naikinimo protestavę Vilniaus, Klaipėdos ir Panevėžio visuomenininkai: paaiškino, kad UNESCO pasaulio paveldo objekto Vilniaus senamiesčio išsaugojimas – savivaldybės, o ne Kultūros ministerijos atsakomybė, paprašius spręsti esmines paveldosaugos sistemos problemas (nepriklausomos išorinės kontrolės nebuvimas, nekontroliuojama tyrimų kokybė), nurodė į ministerijos užsakymu atliktą tyrimą, kuriame šių problemų sprendimai visai nėra siūlomi arba siūlomi deklaratyvūs, nepareiškė savo pozicijos dėl iš tarptautinio ICOMOS pašalintos organizacijos “ICOMOS Lietuvos nacionalinis komitetas”, nors ministerija su ja yra sudariusi bendradarbiavimo sutartį ir ji yra registruota KPD adresu. Todėl klausimus, į kuriuos negavo atsakymų iš kultūros ministro, Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis adresavo kitiems.

Rezoliucijos tekstą rasite čia: “Dėl vandalizmo prieš kultūros paveldą protestavę visuomenininkai paragino kultūros ministrą ginti naikinamas vertybes ir spręsti įsisenėjusias paveldosaugos problemas (video)”

Kultūros ministro atsakymas čia: S2-106

O žemiau dar vienas raštas dėl paveldo, tik kitiems adresatams:

*******

Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai

Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui

Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto pirmininkui Ramūnui Karbauskiui

Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai

Valstybinei kultūros paveldo komisijai

Nuorašai:

Lietuvos Respublikos kultūros ministrui Mindaugui Kvietkauskui

Kultūros paveldo departamento direktoriui Vidmantui Bezarui

Asociacija „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“

DĖL KULTŪROS MINISTERIJOS VENGIMO SPRĘSTI ĮSISENĖJUSIAS PAVELDOSAUGOS PROBLEMAS, MINISTERIJOS BENDRADARBIAVIMO SUTARTIES SU TARPTAUTINIO ICOMOS PASITIKĖJIMĄ BEI AKREDITACIJĄ PRARADUSIA ASOCIACIJA „ICOMOS LIETUVOS NACIONALINIS KOMITETAS“ BEI JOS REGISTRACIJOS KULTŪROS PAVELDO DEPARTAMENTO ADRESU

2019 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijoje įvykusio susitikimo metu grupė Klaipėdos, Panevėžio ir Vilniaus nevyriausybinių organizacijų atstovų įteikė kultūros ministrui Mindaugui Kvietkauskui 2019 m. spalio 17 d. prie ministerijos piketavusių visuomenininkų pasirašytą rezoliuciją, prašydami apginti nuo naikinimo ir žalojimo mūsų kaip kultūrinės bendrijos savivokai svarbias paveldo vertybes bei spręsti esmines dabartinės paveldo apsaugos sistemos problemas, dėl kurių ji neužtikrina net pačių vertingiausių Lietuvos paminklų ir istorinių kraštovaizdžių išsaugojimo.

Lygiai po dviejų mėnesių, 2020 m. sausio 8 d., gavome kultūros ministro M. Kvietkausko pasirašytą raštą, kurį vertiname kaip formalų atsirašinėjimą, vengiant prisiimti atsakomybę už kultūros paveldo apsaugą ir pateikti visuomenei savo poziciją dėl didelį rezonansą sukėlusių faktų. Manome, kad šis raštas, pateiktas nesilaikant terminų, per kuriuos viešojo administravimo subjektai turi pateikti atsakymus, atskleidžia ir ministerijos požiūrį į nepatogius klausimus keliančias nevyriausybines organizacijas, ir neveiksnumą įsisenėjusių paveldosaugos problemų akivaizdoje, kurį nurodė ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba 2019 m. gruodžio 16 d. paskelbtoje „Išvadoje dėl korupcijos rizikos analizės Kultūros paveldo departamentui ginant viešąjį interesą ir nustatant jo pažeidimus nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje“ (interneto prieiga: https://www.stt.lt/lt/naujienos/?cat=1&nid=3128) pažymėdama:

„Nors Kultūros ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1469 (su vėlesniais pakeitimais) skelbia, kad vienas iš svarbiausių šios ministerijos veiklos tikslų yra formuoti valstybės politiką kultūros paveldo srityje ir organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą, tačiau Kultūros paveldo departamento veikloje šių ministerijos veiksmų pasigendama. Kultūros paveldo departamento veiksmai ir sprendimai praktiškai nėra kontroliuojami ar koordinuojami, todėl ši institucija veikia savo ruožtu, niekam nepavaldi ir neatskaitinga.“

Žemiau keliais pavyzdžiais paaiškiname, kodėl būtent taip vertiname kultūros ministro atsakymą, ir pateikiame su tuo susijusius prašymus.

I. KULTŪROS MINISTERIJA VENGIA SPRĘSTI KAI KURIAS ESMINES PAVELDOSAUGOS SISTEMOS PROBLEMAS

Į mūsų prašymą „užtikrinti, kad paveldosaugos sistemos tobulinimas būtų vykdomas atsakingai ir nevirstų dar viena veiklos imitacija, kai nesprendžiamos esminės problemos, t. y.: pareikalauti, kad „integralios kultūros paveldo apsaugos modelis“ būtų pagrįstas esamos padėties analize bei problemų identifikavimu (tai iki šiol nėra padaryta) ir būtų numatyti sprendimai, kurie leistų užtikrinti nepriklausomą kontrolę ir tyrimų, kuriais turi būti grindžiami darbai paveldo objektuose, kokybiškumą ir nepriklausomumą“, kultūros ministras atsakė: „Kultūros ministerijos užsakymu UAB „Smart Continent“ 2019 metais atliko kultūros paveldo apsaugą ir paslaugų teikimą reglamentuojančių įstatymų ir jų poįstatyminių teisės aktų bei tarptautinių dokumentų, susijusių su kultūros paveldo apsauga analizę, kultūros paveldo administravimo procese dalyvaujančių institucijų funkcijų analizę (toliau – tyrimas). Šio tyrimo ir kitų anksčiau atliktų tyrimų pagrindu bus rengiama kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politikos koncepcija bei integralus kultūros paveldo apsaugos modelis. Pastebime, kad tyrimo atlikimo metu buvo viešinami tarpiniai tyrimo rezultatai, visuomenės atstovai buvo kviečiami ir dalyvavo strateginėse sesijose bei teikė savo pasiūlymus ir pastebėjimus tyrimą atliekančiai įmonei, į kuriuos pagal galimybes buvo atsižvelgta rengiant galutines išvadas.“

Tačiau galutinėje UAB „Smart Continent“ tyrimo ataskaitoje, į kurią savo atsakyme nurodė kultūros ministras (toliau – Tyrimas; prieiga internete: http://lrkm.lrv.lt/uploads/lrkm/documents/files/Galutine%20Tyrimo%20ataskaita%20(1).pdf) visai nėra numatyti sprendimai, užtikrinantys paveldosaugos sistemoje nepriklausomą kontrolę, o sprendimai, siūlomi dėl tyrimų, yra akivaizdžiai nepakankami, kad būtų užtikrintas jų kokybiškumas ir nepriklausomumas, nors ir Kultūros ministerija, ir UAB „Smart Continent“ yra ne kartą gavusios su tuo susijusius prašymus ir pasiūlymus.

Nė vienoje iš UAB „Smart Continent“ pasiūlytų kultūros paveldo apsaugos politikos modelio alternatyvų (Tyrimas, psl. 150-159) nėra sprendžiama viena iš esminių dabartinės paveldo apsaugos sistemos problemų, dėl kurių ji neužtikrina net pačių vertingiausių Lietuvos paminklų ir istorinių kraštovaizdžių išsaugojimo – tai, kad šioje sistemoje neegzistuoja nepriklausoma kontrolė (inspekcija, paminklosauga). Šiuo metu kontrolės funkciją atlieka pats KPD, kuris priima ir sprendimus dėl paveldo apsaugos. Paveldotvarka nėra atskirta nuo paveldosaugos. Kitaip tariant, viena ranka kontroliuoja kitą. Siūlomuose modeliuose ši padėtis lieka tokia pat, kaip dabar.

Asociacija „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ daug kartų apie šią esminę problemą informavo Kultūros ministerijos užsakymu tyrimą atlikusią UAB „Smart Continent“ (pvz., 2019 m. rugpjūčio 31 d. pateiktame asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narių pasiūlyme dėl viešajai konsultacijai pateiktų paveldosaugos pertvarkos alternatyvų), tačiau galutinėje tyrimo ataskaitoje pasitenkinta pasiūlymu kada nors „ateityje svarstyti galimybę pertvarkyti VKPK ir priskirti vykdyti integralios kultūros paveldo apsaugos politikos modelio kontrolę“ (Tyrimas, psl. 158) bei rekomendacija „svarstyti kontrolės funkcijos Kultūros paveldo departamento struktūroje atskyrimą“, prie kurio nurodyta, kad KPD, „reaguodamas į kitų institucijų bei visuomenės raginimus atskirti kontrolės funkciją, parengė ir Kultūros ministerijai pateikė savo siūlymą dėl KPD vidinių struktūrinių pertvarkų priežiūros (kontrolės) funkcijų atlikimo srityje“ (Tyrimas, psl. 178-179).

Koks yra šis KPD siūlymas dėl vidinių pertvarkų, nežinia – su visuomenei viešai paskelbta Tyrimo medžiaga jis nėra pateiktas – tačiau tai, kas parašyta, teikia pagrindo manyti, kad paveldotvarką ir kontrolę ir vėl numatoma palikti vienose rankose, po vienu stogu. Mūsų vertinimu, tai reiškia, kad padėtis liks tokia pat, kokią tiksliai įvardino Specialiųjų tyrimų tarnyba: „Kultūros paveldo departamento veiksmai ir sprendimai praktiškai nėra kontroliuojami ar koordinuojami, todėl ši institucija veikia savo ruožtu, niekam nepavaldi ir neatskaitinga.“

Dar viena iš specialistų ir visuomenininkų jau daug kartų nurodytų problemų, dėl kurių dabartinė paveldo apsaugos sistema neapsaugo net pačių vertingiausių Lietuvos paminklų ir istorinių kraštovaizdžių – tai, kad darbai paveldo objektuose dažnai nėra pagrįsti kokybiškais ir nepriklausomais tyrimais.

Tyrimus užsako plėtra suinteresuoti asmenys, tyrimai nėra recenzuojami, jų kokybė nekontroliuojama. Pažymėtina, kad atestuotų kultūros paveldo apsaugos specialistų sąraše nėra nė vieno tyrėjo, atliekančio neardomuosius istorinės meninės raidos tyrimus (istorinius, menotyrinius, etnografinius ir kt., detaliai išvardytus kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo 7.2 punkte), nes Kultūros ministerija, pažeisdama Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą, šių specialistų apskritai neatestuoja ir nekontroliuoja, kai šie specialistai po savo atliekamais neardomaisiais tyrimais neteisėtai nurodo atestatus, kultūros Ministerijos jiems išduotus ne tyrimų veiklai, bet visai kitos rūšies veiklai – ekspertizei – atlikti.

Pavyzdys, rodantis tokios sistemos ydingumą – Misionierių ansamblio atvejis, kurį straipsnyje „Paukštis nukapotu sparnu: Misionierių ansamblio likimas“ išanalizavo paveldo tyrinėtoja Jūratė Markevičienė, šio straipsnio įžangoje nurodžiusi, jog „Misionierių vienuolyno ansamblio 2015 metų specialiojo plano atvejis primena kone orvelišką „tiesos kūrimo“ modelį, kai, manipuliuojant moksline informacija ir „taisant“ istoriją, galima atverti „teisėtus“ kelius paveldo naikinimo link“, o išvadose pažymėjusi, kad „palyginus Specialųjį planą su paveldo vertėmis ir istoriniais šaltiniais atsiskleidžia: kaip menkai buvo ištirtas unikalus Misionierių vienuolyno ansamblis, prieš priimant sprendimus dėl naujos plėtros iš pagrindų perdirbti vakarinį ansamblio sparną; kokie nepagrįsti žiniomis ir vertybėmis buvo šie valdžios institucijų sprendimai, dėl to įsipynę į platesnį istorijos okupacijos kontekstą; kaip, žinant, jog tyrimų niekas netikrins, paveldo apsaugoje galima manipuliuoti istoriniais duomenimis savais „pragmatiškais“ tikslais“ (prieiga į šį straipsnį: https://www.pozicija.org/orveliskoji-paveldosauga-lietuvoje-arba-skaudus-misionieriu-ansamblio-likimas/).

UAB „Smart Continent“ atlikto tyrimo galutinėje ataskaitoje yra pateiktas pasiūlymas „užtikrinti, kad darbai kultūros paveldo objektuose būtų atliekami remiantis atliktais kokybiškais ir nepriklausomais tyrimais“, pripažįstama, kad tyrimus užsakantys kultūros paveldo objektų valdytojai „neretai gali daryti įtaką“, ir siūlomos tokios šios problemos sprendimo priemonės: „apibrėžti tyrimų rengėjų atsakomybę bei numatyti sankcijas (pvz., atestato netekimas), tyrimai turėtų būti viešai publikuojami / viešinami visuomenei, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad savininkai gali gauti kompensaciją už atliktus tyrimus“ (Tyrimas, psl. 170-171). Šiuos pasiūlymus, be jokios abejonės, visi vertintume teigiamai, tačiau jie tėra deklaratyvūs, kadangi problema nesprendžiama – Tyrime taip ir lieka visiškai neaišku, kas ir kaip kontroliuotų tyrimų kokybę (vargu ar šią funkciją galima perkelti visuomenei, kuri susipažintų su viešai skelbiamais tyrimais), ar būtų, ir kaip, užtikrintas tyrimų nepriklausomumas nuo juos užsakančių plėtra suinteresuotų asmenų.

Kultūros ministerijos užsakyto Tyrimo siūlomų priemonių deklaratyvumas paaiškėja, palyginus jas su Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos siūlymais 2019 m. gruodžio 16 d. „Išvadoje dėl korupcijos rizikos analizės Kultūros paveldo departamentui ginant viešąjį interesą ir nustatant jo pažeidimus nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje“:

                      „Kultūros ministerijai kartu su Kultūros paveldo departamentu siūlome įgyvendinti šiuos pasiūlymus: 1) Iš esmės peržiūrėti kultūros paveldo tyrimų teisinį reglamentavimą, numatyti esamos problematikos sprendimus, parengti, patvirtinti ar tobulinti esamą teisinį reguliavimą ir nustatyti: 1.1. kad kultūros paveldo tyrimai atliekami prieš pradedant rengti su paveldo objektais susijusius projektus ir yra nepriklausomi nuo nekilnojamojo kultūros paveldo objektų valdytojų ar investuotojų; 1.2. aiškiai apibrėžtus atvejus, kada privalomas tyrimų rezultatų recenzavimas, atsižvelgiant į tokio recenzavimo pridėtinę vertę paveldo objektų apsaugos požiūriu ir papildomą administracinę naštą bei išlaidas vystytojui ar statytojui; 1.3. recenzavimo skaidrumą ir nešališkumą – tyrimų ataskaitų recenzentus (ekspertus) skiria tarpininkaujanti valstybės institucija, o ne suinteresuotoji šalis, recenzavimo proceso metu neatskleidžiamas recenzuojantis asmuo; 1.4. aiškiai apibrėžtus atvejus, kada taikoma prievolė atlikti paveldo objekto archeologinius, istorinius, menotyrinius ir technologinius tyrimus, atsižvelgiant į tokių tyrimų pridėtinę vertę paveldo objektų apsaugos požiūriu ir papildomą administracinę naštą bei išlaidas vystytojui ar statytojui; 1.5. mokslinių tyrimų ataskaitų teikimo, jų apskundimo ir ginčijamo mechanizmą bei jų viešinimo tvarką.“

Pažymėtina, kad kur kas anksčiau panašius į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pasiūlymus ir prašymus specialistai ir nevyriausybinių organizacijų atstovai teikė ir tai pačiai Kultūros ministerijai, ir tyrimą jos užsakymu atlikusiai UAB „Smart Continent“ (pvz., ministerijai panašus prašymas pateiktas 2018 m. gegužės 30 d. Lietuvos Respublikos Seime įvykusio forumo „Ką daryti, kad išsaugotume kultūros paveldą“ rezoliucijoje: https://lietuvos.link/wp-content/uploads/2018/06/REZOLIUCIJA-2018-06-06-GALUTINE-REDAKCIJA.pdf; o UAB „Smart Continent“ – asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narių 2019 m. rugsėjo 8 d. pasiūlyme dėl viešajai konsultacijai pateiktų paveldosaugos pertvarkos alternatyvų), todėl manome, kad galutinėje Tyrimo ataskaitoje jie neatspindėti todėl, kad nėra noro iš tiesų spręsti šią problemą.

Atsižvelgdami į tai, kas nurodyta, prašome:

  1. Pateikti aiškų atsakymą, ar numatoma, kada, ir kaip konkrečiai, spręsti vieną iš esminių dabartinės paveldosaugos sistemos problemą – tai, kad joje neegzistuoja nepriklausoma išorinė kontrolė, paveldotvarka ir paveldosauga nėra atskirtos. Tuo atveju, jeigu yra priimti kokie nors mums nežinomi politiniai sprendimai palikti šią sritį be išorinės kontrolės, prašome apie juos informuoti ir paaiškinti tokį pasirinkimą.
  1. Užtikrinti tyrimų, kuriais grindžiami darbai paveldo objektuose, kokybiškumą ir nepriklausomumą, priimant konkrečius sprendimus dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2019 m. gruodžio 16 d. paskelbtoje „Išvadoje dėl korupcijos rizikos analizės Kultūros paveldo departamentui ginant viešąjį interesą ir nustatant jo pažeidimus nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje“ pateiktų pasiūlymų įgyvendinimo, bei nurodyti terminus, kada tai bus padaryta.
  2. Užtikrinti, kad parengus galutinį integralaus kultūros paveldo apsaugos modelį, būtų atliktas nepriklausomas ekspertinis jo vertinimas ir šis modelis kartu su ekspertiniu jo vertinimu būtų pristatytas visuomenei viešam svarstymui.

II. KULTŪROS MINISTERIJA VENGIA PRISIIMTI ATSAKOMYBĘ UŽ UNESCO PASAULIO PAVELDO OBJEKTO VILNIAUS ISTORINIO CENTRO APSAUGĄ

Į 2019 m. lapkričio 8 d. rezoliucijoje pateiktą prašymą informuoti, kada ir kaip ketinama spręsti skandalingai įsisenėjusias UNESCO Pasaulio paveldo objekto Vilniaus istorinio centro apsaugos problemas, kultūros ministras „atsakė“ kelių eilučių pastraipa ir dar kartą persiuntė beveik metų senumo ministerijos ir Vilniaus m. savivaldybės raštus.

Primename, kad Kultūros ministerija savo 2019 m. balandžio 1 d. rašte, kurį ministras dabar dar kartą mums atsiuntė, iš esmės atsisakė bet kokios atsakomybės už Vilniaus senamiesčio išsaugojimą, nurodydama, kad už tai yra atsakinga Vilniaus m. savivaldybė, o ministerija „tikisi, kad savivaldybė tinkamai vertina „turimą turtą“ – Vilniaus istorinį centrą, ir mano, kad šio UNESCO pasaulio paveldo vietovės valdytojui pavestos funkcijos nėra per didelė atsakomybė savivaldybei lyginant su tuo, kokią pridėtinę vertę tai kuria miestui“.

Tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2019 m. kovo 15 d. rašte, kurį dabar mums dar kartą persiuntė kultūros ministras, nurodė svarstanti galimybę informuoti Kultūros ministeriją apie tai, kad Agentūra dėl valstybinio lygmens politinio ir finansinio palaikymo stokos toliau nevykdys UNESCO pasaulio paveldo objekto – Vilniaus istorinio centro vietovės valdytojo (site manager) – funkcijų.

Nesuprantama, kodėl kultūros ministras mano, jog šie du metų senumo ir vienas kitam prieštaraujantys viešų administracinių subjektų raštai, kuriais dvi institucijos viena kitai stumdo Lietuvos valstybės ir pasaulio paveldo problemą, kurios nenorima spręsti, yra atsakymas į mūsų prašymą informuoti, kada ir kaip šis konkreti problema bus sprendžiama.

Dar daugiau, į mūsų konkretų klausimą dėl Kultūros ministro įsakymu sudarytos „Vilniaus istorinio centro, įrašyto į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, išskirtinės visuotinės vertės išsaugojimo ir tausojamojo naudojimo priežiūros komisijos“, kuri jau daug metų nesirenka ir nieko neveikia, kultūros ministras neatsakė nieko. Primename, kad pati Kultūros ministerija, ministro pareigas einant Lianai Ruokytei Jonsson, ne kartą žadėjo skubiai sušaukti šią priežiūros komisiją. Stebina, kad vienu atveju šiandieninė Kultūros ministerijos vadovybė remiasi metų senumo raštais, tačiau šiuo atveju pamiršta jau kartą pačios prisiimtus įsipareigojimus.

Atkreipiame dėmesį, kad už UNESCO pasaulio kultūros ir gamtos konvencijos vykdymą atsako valstybė, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 544 „Dėl institucijų, atsakingų už UNESCO pasaulio paveldo sąraše esančių objektų apsaugą Lietuvoje, paskyrimo“ nutarė paskirti Kultūros ministeriją institucija, atsakinga už Vilniaus istorinį centrą (unikalus identifikavimo kodas Pasaulio paveldo sąraše – 541). Tačiau Kultūros ministerija sistemingai nevykdo šios savo prievolės, netgi neteisėtai  aprobuoja sprendimus dėl Vilniaus istorinio centro vertybių, kuriuos priima Vilniaus m. savivaldybės vertinimo taryba, nors pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą savivaldybės atsako tik už savivaldybių saugomą (vietinio reikšmingumo lygmens), bet ne už nacionalinio reikšmingumo lygmens ir pasaulio paveldo vertybes.

Atsižvelgdami į tai, kas nurodyta, kreipiamės tiesiogiai į Jus dėl kultūros ministro nesprendžiamos problemos: UNESCO Pasaulio paveldo objekto Vilniaus istorinio centro valdytoja Vilniaus m. savivaldybės viešoji įstaiga „Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra“ jau daug metų nevykdo jos įstatuose nustatytų pagrindinių tikslų saugoti, stebėti, tvarkyti, konservuoti, restauruoti, atnaujinti Vilniaus senamiestį, tai yra konstatavusi ir Seimo, Prezidento bei Vyriausybės ekspertė ir patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais Valstybinė kultūros paveldo komisija, kuri nurodė, kad „Lietuva, prisijungdama prie UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos, prisiėmė įsipareigojimus saugoti Pasaulio paveldo sąraše esančias vertybes, todėl ne savivaldybė, o Kultūros ministerija turėtų būti atsakinga už Vilniaus istorinio centro apsaugą“ (https://vkpk.lt/naujienos/kas-lemia-sekminga-unesco-pasaulio-paveldo-apsauga-poziuris-ar-teises-aktai/); kultūros ministro įsakymu sudaryta „Vilniaus istorinio centro, įrašyto į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, išskirtinės visuotinės vertės išsaugojimo ir tausojamojo naudojimo priežiūros komisija“ jau daug metų nesirenka ir nieko neveikia.

Prašome paaiškinti, ar tokia padėtis tenkina, o jei ne, kokių priemonių ir kada bus imtasi siekiant užtikrinti tinkamą senamiesčio apsaugą.

III. KULTŪROS MINISTERIJA VENGIA PATEIKTI VISUOMENEI POZICIJĄ DĖL TARPTARPTAUTINIO ICOMOS PASITIKĖJIMĄ BEI AKREDITACIJĄ PRARADUSIOS ASOCIACIJOS „ICOMOS LIETUVOS NACIONALINIS KOMITETAS“, NORS YRA SUDARIUSI SU ŠIA ASOCIACIJA SUTARTĮ IR JI YRA REGISTRUOTA KULTŪROS PAVELDO DEPARTAMENTO ADRESU

2019 m. lapkričio 8 d. Kultūros ministro paprašėme pateikti visuomenei viešą už paveldo apsaugą atsakingo kultūros ministro vertinimą dėl neeilinio įvykio – Tarptautinės paminklų ir paveldo vietovių tarybos (ICOMOS, International Council on Monuments and Sites) valdybos sprendimo pašalinti kaip praradusį pasitikėjimą iš šios organizacijos Lietuvos skyrių (įregistruotą pavadinimu „ICOMOS Lietuvos nacionalinis komitetas“, juridinio asmens kodas 191952135).

Primename, kad remiantis šios organizacijos vertinimais buvo priimti kai kurie sprendimai dėl rezonansinių atvejų (pvz., šio komiteto vardu buvo pateiktas vertinimas, kad tuo metu dar tik planuojama daugiabučių statyba Misionierių ansamblyje teigiamai paveiks UNESCO saugomą Vilniaus senamiestį miestovaizdžio, vientisumo ir autentiškumo, panoramų ir siluetų bei morfologijos aspektais).

Į šį prašymą kultūros ministras atsakė taip, tarsi šis klausimas niekaip nebūtų susijęs su Kultūros ministerija: „Icomos yra tarptautinė nevyriausybinė organizacija, kurios valdymo, tarptautinės tarybos ar nacionalinio komiteto sprendimų, vidinių teisinių ginčų ministerija nėra įgaliota komentuoti“.

Deja, viešai prieinama informacija rodo priešingus dalykus. Kultūros ministro nurodytas „tarptautinės nevyriausybinės organizacijos nacionalinis komitetas“ buvo, kaip plačiai komentuota žiniasklaidoje, pašalintas iš tarptautinio ICOMOS, tačiau tebėra tiesiogiai susijęs su jo vadovaujama  ministerija. Todėl prašome išsiaiškinti:

  1. Kodėl iš tarptautinės ICOMOS pašalintas „ICOMOS Lietuvos nacionalinis komitetas“ yra įregistruotas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos adresu Šnipiškių g. 3, Vilniuje? (Tai matyti iš viešai skelbiamų juridinių asmenų registro duomenų).
  2. Ar yra tebelaikoma galiojančia 2016 m. lapkričio 2 d. bendradarbiavimo sutartis Nr. A5-2 tarp Kultūros ministerijos ir asociacijos „ICOMOS Lietuvos nacionalinis komitetas“, kurią tarptautinis ICOMOS pašalino kaip praradusią pasitikėjimą. Interneto prieigoje (http://icomos.lt/files/4914/8967/1701/Bendradarbiavimo_sutartis_ICOMOS-KM.pdf) prieinamoje sutartyje nurodyta, kad ji galioja 5 metus, o Kultūros ministerija įsipareigojo bendradarbiauti su asociacija „ICOMOS Lietuvos nacionaliniu komitetas“ ekspertinėje srityje, kreipiantis dėl ekspertinių paslaugų atlikimo, dalyvauti jos organizuojamuose renginiuose, kviesti jos atstovus į Kultūros ministerijos organizuojamas darbo grupes, konferencijas ir pan., viešinti informaciją apie bendrą veiklą ir rezultatus, skirti dalinį finansavimą šios organizacijos pirmininko ar jo įgalioto asmens dalyvavimui kasmetiniuose šios organizacijos komitetų posėdžiuose ir moksliniuose simpoziumuose, apmokant 50 proc. komandiruotės kelionės išlaidų, užtikrinti konfidencialumą informacijos, susijusios su šios sutarties dalyku, vykdymu ir gautais rezultatais bei kt.

Taip pat atkreipiame Jūsų dėmesį, kad Kultūros ministerija viešosiomis lėšomis rėmė „ICOMOS Lietuvos nacionalinį komitetą“ – tai matyti, pvz., iš šios asociacijos 2016 metų veiklos ataskaitos (http://icomos.lt/files/4114/9189/7246/2016_metu_veiklos_ataskaita.pdf), kurioje nurodyta, kad Kultūros ministerija „pagal pridedamą sąskaitą“ apmoka Lietuvos narystę ICOMOS, taip pat 50 proc. kompensuoja „Lietuvos nacionalinį komiteto“ pirmininkės ar jos įgalioto asmens dalyvavimo ICOMOS Generalinėje asamblėjoje ir komitetų posėdžiuose išlaidas; 2015 metais ministerija skyrė ICOMOS „Lietuvos nacionalinį komiteto“ veiklai 2113 Eur paramą, 2016 metais – 2073,26 Eur paramą.

Ši iš biudžeto lėšų skirta parama yra dar viena priežastis, dėl kurios kultūros ministro sprendimą nekomentuoti „ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto“ pašalinimo iš tarptautinės organizacijos laikome nekorektišku.

Tačiau apmaudžiausia tai, kad kultūros ministras nepanoro pastebėti, jog „ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto“ pašalinimas iš ICOMOS yra ne vidinis šios tarptautinės organizacijos reikalas, bet pirmiausia klausimas Lietuvos valstybei apie mūsų paveldo apsaugą ir problemas, kurios kelia grėsmę mūsų kaip bendruomenės kultūrinei tapatybei ir nacionaliniam saugumui – juk atmintis, kaip komentuodama tarptautinio ICOMOS sprendimą pastebėjo Lietuvos Respublikos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė prie UNESCO Irena Vaišvilaitė, yra nacionalinio saugumo dalis:

„Atkurti tarptautinį pasitikėjimą nebus lengva. Bet, atrodo, dar sunkiau suvokti, kad nesutarimai dėl kultūrinės Lietuvos tapatybės, dėl atminties, dėl to, ką, kaip ir kodėl Lietuva saugo pasiekė tokį lygį, jog tokiai situacijai esant nacionalinio saugumo klausimu būtų galima kalbėti, jog stovime ant bedugnės krašto. Atmintis, tačiau, yra nacionalinio saugumo dalis. Tai valstybės ir savivaldos politikos klausimas. Jo nesiimant rimtai ir atsakingai ilgesnėje perspektyvoje ICOMOS sprendimas gali būti tik pirmas iš serijos. Tuo tarpu turime didelį konfūzą ir gėdą prestižinėje ekspertinėje organizacijoje. Jei nieko nedarysime – galime sulaukti tęsinio.“ (https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/irena-vaisvilaite-atmintis-yra-nacionalinio-saugumo-dalis-18-1178342?copied)

 Prašome išsamiai ištirti Kultūros ministerijos ir iš tarptautinės ICOMOS organizacijos pašalintos asociacijos „ICOMOS Lietuvos nacionalinis komitetas“ ryšius bei pavesti Kultūros ministerijai viešai deklaruoti savo santykį su minėta organizacija.

PRIDEDAMA:

  1. Interneto prieiga, kur paskelbtas 2019-11-08 susitikimo metu kultūros ministrui įteiktos 2019-10-17 piketo dalyvių rezoliucijos tekstas: https://lietuvos.link/del-vandalizmo-pries-kulturos-pavelda-protestave-visuomenininkai-paragino-kulturos-ministra-ginti-naikinamas-vertybes-ir-spresti-isisenejusias-paveldosaugos-problemas/;
  2. 2020-01-08 Kultūros ministerijos atsakymas į 2019-11-08 įteiktą piketo dalyvių rezoliuciją;
  3. Asociacijos „ICOMOS Lietuvos nacionalinis komitetas“ (j. a. k. 191952135) ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2016-11-02 bendradarbiavimo sutartis (paskelbta ICOMOS LNK svetainėje: http://icomos.lt/files/4914/8967/1701/Bendradarbiavimo_sutartis_ICOMOS-KM.pdf).

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Naujausi įrašai

Video