Vilniaus senamiesčio naikinimo akivaizdoje – klausimai kultūros ministrei L. Ruokytei-Jonsson

Vilniaus senamiesčio naikinimo akivaizdoje – klausimai kultūros ministrei L. Ruokytei-Jonsson

"Viešą konfliktą tiek su visuomene, tiek su kitomis valstybės institucijomis išprovokavusi Kultūros paveldo departamento veikla kelia klausimus, kurie adresuotini tiesiogiai Jums, gerbiama kultūros ministre: ar Jūs tokią situaciją vertinate kaip toleruotiną ir nereikalaujančią jokių sprendimų?", – kultūros ministerės Lianos Ruokytės-Jonsson klausia Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis. Mariaus Matulevičiaus nuotraukoje – iš oro baliono užfiksuota daugiabučių statybvietė Misionierių ansamblyje.

Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis klausia:

„Ar normalu, kad Departamentas turi laiko bylinėtis dėl savo „dalykinės reputacijos”, bet ne dėl visų mūsų akyse naikinamo Vilniaus senamiesčio išsaugojimo? Ar normalu, kad iki šiol taip ir nėra parengtas Vilniaus senamiesčio apsaugą turėjęs užtikrinti tvarkymo planas, kad net ir tokiai iškiliai kultūros vertybei kaip Misionierių ansamblis nėra nustatytos jokios apsaugos zonos, kad jo teritorijoje vykstant statyboms Departamento Vilniaus skyriaus vedėjas V. Karčiauskas nemato jokių pažeidimų, o Departamento direktorė D. Varnaitė – tiesiog tyli?

Dar vienas tiesiogiai Jums adresuotinas klausimas – ar Jus tenkina viceministro R. Augustinavičiaus veikla, kuruojant kultūros paveldo apsaugos sritį? Mūsų vertinimu, R. Augustinavičius nenuveikė nieko, kad būtų padėta iš esmės spręsti plika akimi matomas paveldosaugos problemas, atvirkščiai – savo neveikimu dangsto ydingus Departamento sprendimus ir taip dar labiau skatina šios institucijos degradavimą. Manome, kad tokia R. Augustinavičiaus pozicija yra dėsninga ir nulemta jo, kaip buvusio Departamento direktorės D. Varnaitės pavaldinio, Departamento Kontrolės skyriaus vedėjo, patirties – šiuo atveju ši patirtis, tampriai susiejusi viceministrą su Departamentu, yra neigiamas veiksnys, neleidžiantis jam objektyviai įvertinti šios institucijos problemų ir inicijuoti būtinus pokyčius.“

Kultūros ministrė prašoma pareikšti savo oficialią poziciją dėl skandalingų paveldo naikinimo faktų, liudijančių apie paveldosaugos sistemos degradaciją, informuoti visuomenę, kokių veiksmų ketinama imtis bei inicijuoti diskusiją su visuomeninėmis organizacijomis dėl tolesnės Lietuvos paveldo politikos ir problemų, kurias būtina spręsti nedelsiant.

Visą kreipimosi tekstą skaitykite žemiau, o originalą rasite čia: 2017 m. rugpjūčio 8 d. kreipimasis į kultūros ministrę

*******
Lietuvos Respublikos kultūros ministrei
Lianai Ruokytei-Jonsson

Žiniai:
Seimo pirmininkui Viktorui Pranskiečiui

Lietuvos Respublikos Seimo nariui,
Kultūros komiteto pirmininkui Ramūnui Karbauskiui

Lietuvos Respublikos Seimo nariui Mykolui Majauskui

Lietuvos Respublikos Seimo nariui Nagliui Puteikiui

Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdžio prašymas

DĖL ATSAKOMYBĖS UŽ KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS ORGANIZAVIMĄ IR ĮGYVENDINIMĄ

2017 m. rugpjūčio 2 d.

I

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnis nustato, kad valstybė „rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga”.

Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – NKPAĮ) 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinį administravimą organizuoja ir už jį atsako kultūros ministras“, o šio įstatymo 5 straipsnio 9 dalyje – kad konkrečias nekilnojamojo kultūros paveldo „apsaugos valstybinio administravimo funkcijas atlieka ir už jų vykdymą atsako Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos“ (toliau – Departamentas).

Dabartinės kadencijos Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimo Nr. XIII-82 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ 3 skirsnio 145 punkte kaip Lietuvos valstybės kultūros politikos pagrindinį tikslą taip pat patvirtino būtinybę „išsaugoti nacionalinį kultūros paveldą“.

Taigi, Lietuvos Respublika ir viešai deklaruoja valstybės įsipareigojimą rūpintis šalies kultūros paveldu, ir yra sukūrusi šio įsipareigojimo įgyvendinimui būtinas institucijas.

II
Deja, 2017-ųjų liepą net Lietuvos Respublikos kultūros ministrė, reaguodama į kultūros srityje susiklosčiusią padėtį, turėjo viešai pripažinti, kad per dvidešimt šešerius Lietuvos nepriklausomybės metus ši sritis buvo nuniokota (žr.: http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2017/07/11/news/kulturos-ministre-musu-kultura-per-26-metus-nuniokota–1908420/).

Šiandien jau akivaizdu, kad nekilnojamojo kultūros paveldo Lietuvoje nebeapsaugo ne tik mūsų valstybės įstatymai, bet ir 1992 m. kovo 31 d. ratifikuota Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencija.
Šio gėdingo fakto simboliu tapo vieno iš svarbiausių ir gražiausių Vilniaus senamiesčio kultūros paminklų – buvusio Vilniaus misionierių vienuolyno ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios ansamblio (toliau Misionierių ansamblis) – niokojimas.

Nepaisant to, kad šis ansamblis yra 1994 m. į UNESCO saugomo Pasaulio paveldo sąrašą įrašyto Vilniaus istorinio centro dalis, kurios svarba pabrėžta ir įrašymo į Pasaulio paveldo sąrašą nominacinėje byloje, jo teritorijoje šiuo metu vykdoma paveldo apsaugos požiūriu skandalinga „prestižinių“ gyvenamųjų namų statyba, kuriai sąlygas sudarė ypatingai neskaidrus procesas – skirtingi jo epizodai nagrinėti net dviejose visuomenei žinomose baudžiamosiose bylose dėl kyšininkavimo (žr.: http://lietuvos.link/prokuratura-paprasyta-ivertinti-kysininkavimo-atvejus-susijusius-su-statybomis-prie-misionieriu-ansamblio/).

Į šį įteisintą vandalizmą visuomenė reagavo protestais, ginti žalojamų kultūros vertybių stojo Valstybinė kultūros paveldo komisija bei Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, kurios kreipėsi į prokuratūrą, o ši savo ruožtu – į teismą gindama viešąjį interesą. 2017 m. birželį Lietuvos Respublikos kultūros ministerija buvo priversta padaryti beprecedentį veiksmą – tiesiogiai kreipėsi į UNESCO Pasaulio paveldo centrą.

III
Tik vienintelis Departamentas – t. y. būtent ta institucija, kurios tiesioginė pareiga pagal įstatymą kaip tik ir yra vykdyti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą – ir toliau teigia nematantis pažeidimų UNESCO objekte, tokiu būdu viešai demonstruodamas tiek kompetencijos trūkumą, tiek vidinius institucijos nesutarimus ir, mūsų vertinimu, degradaciją.

Tokia Departamento pozicija dar kartą patvirtina, kad Valstybinės kultūros paveldo komiisjos sprendimas nepritarti jo 2016 m. veiklos ataskaitai yra visiškai pagrįstas ir teisingas.

Atkreipiame dėmesį į kelis su statybomis Misionierių ansamblyje susijusius faktus, liudijančius apie Departamento, kaip paveldo apsaugą privalančios užtikrinti institucijos, degradaciją, dėl kurios atsakomybė tenka ir šią sritį kuruojančiam Lietuvos Respublikos kultūros viceministrui Renaldui Augustinavičiui:

1. 2017 m. balandžio 19 d. LRT žinių laidoje „Panorama“ žurnalistės Monikos Petrulienės reportaže „Statybos Vilniaus senamiestyje“ Departamento Vilniaus skyriaus vedėjas Vitas Karčiauskas viešai pareiškė, kad sprendimus dėl statybų Misionierių ansamblyje Departamentas priėmė vykdydamas politikų sprendimus:
„Mes padarėme viską, kas nuo mūsų priklauso, kad naujai atsirandantys korpusai, nedarytų didesnės žalos, nei darė buvęs ligoninės korpusas. Korpusai nebus nei aukštesni, jie bus tokio pačio aukščio, savo kraštinėje jie bus mažiau aktyvūs. Manau, kad, aišku, geriausias variantas būtų buvęs, kad nebūtų buvę nieko, tačiau departamentas nėra politikos formuotojas. Departamentas, deja, jis tik vykdo tą, ką politikai nusprendė. Šiuo atveju mes galėjome tik padaryti tiek, kad įtaka būtų minimali.“ (http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013667157/panorama).

2. 2017 m. balandžio 27 d. interneto portale lryas.lt publikuotame Arūno Dumalako straipsnyje „Dūsavimai dėl vienų įspūdingiausių Vilniaus statybų – pavėluoti“ dar kartą pakartotas tas pats Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo V. Karčiausko teiginys, kad Vilniaus senamiestyje Departamentas įgyvendina politikų priimtus sprendimus: „Mes padarėme viską, kas mums priklauso, kad iškilsiantys nauji pastatai nedarytų miestui didesnės žalos nei čia buvęs ligoninės korpusas. Nauji pastatai nebus aukštesni, jie bus tokio pat aukščio kaip ligoninė. Aišku, gal būtų geriau, jei čia nieko nebūtų buvę, tačiau mūsų departamentas nėra politikos formuotojas. Departamentas vykdo tik tai, ką politikai nusprendė. Projektas sudėtingas ir labai gerai, kad visuomenė į jį atkreipė dėmesį. Tačiau liūdna, kad tai daroma tik dabar, o ne prieš ketverius metus, kai vyko architektūros konkursas, projektas buvo pateiktas visuomenei svarstyti.“ (http://bustas.lrytas.lt/nekilnojamasis-turtas/2017/04/27/news/dusavimai-del-vienu-ispudingiausiu-vilniaus-statybu—paveluoti-973490/).

3. 2017 m. gegužės 3 d. Departamento Vilniaus skyriaus vedėjas V. Karčiauskas viešoje socialio tinklo „facebook“ prieigoje, kurią skaito tūkstančiai kultūros paveldu besidominčių piliečių, informavo, kad daugiabučio gyvenamojo namo statybų Misionierių ansamblyje klausimai buvo nuspręsti Lietuvos Respublikos Vyriausybės pastate įvykusiuose posėdžiuose, kuriuose dalyvavo jis pats, gruzinų verslininkas Romanas Pipia ir kiti asmenys (https://www.facebook.com/):
Vitas Karčiauskas: „Jau pamiršote bene 1967 metais pastatytą ligoninę? Gerai, pakaks tylėti. Vyriausybės pastate buvo nuspręsta rengti šios vietos specialųjį planą, kad gruzinas investitorius, beje, dalyvavęs tuose posėdžiuose, galėtų pastatyti keliasdešimt tūkstančių kvadratinių metrų tarptautinio tinklo viešbutį. Tai, kad dabar statomi pastatai tik apie 9500 kvadratinių metrų ploto ir ne aukštesni už buvusios ligoninės sovietinį pastatą, man „kainavo” keletą mėnesių ligoninėse ir, gal būt, sudegintą automobilį… Dabar visi drąsūs, kai pagrindinis darbas jau padarytas…”;
Vitas Karčiauskas: „Taip, aš ir dar daug kitų žmonių ten dalyvavo. Surengti galėjo tie, kurie ir dirbo tuose rūmuose. O neįtikėtinų, bet tikrų dalykų šioje temoje dar yra daug. Bet tai turėtų komentuoti specialiosios tarnybos, kurios vėliau taip pat dalyvavo. Tikro specialaus plano Vilniaus senamiestis vis dar neturi ir neaišku kada turės. Jeigu jūs turite omenyje 2003 m. Senamiesčio specialųjį planą, tai jis kaip tik numatė naujų statybų galimybę šioje vietoje, kurių apimtis paliko nustatyti kitiems teritorijų planavimo dokumentams. Konkrečius sprendimus dėl šios vietos specialiojo plano tikrai ne vienas KPD Vilniaus skyrius priiminėjo, o architektūrinio konkurso komisijoje niekas iš skyriaus net nedirbo. Komisijos nariu buvo KPD direktorės pavaduotojas. Tačiau pripažįstu, kad architektūrinį konkursą laimėjo labiausiai to vertas darbas, pasiūlęs, bene, mažiausiai kvadratinių metrų.”

4. Šiuos Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo V. Karčiausko teiginius patvirtino Departamento direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis, kuris dalyvaudamas 2017 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos Seimo nario Mykolo Majausko surengtame pasitarime dėl Misionierių ansamblio informavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmuose surengtuose pasitarimuose spaudimą dėl statybų šiame ansamblyje darė Andrius Kubilius.

5. Nurodytame pasitarime dalyvavęs kultūros viceministras R. Augustinavičius, kuris prieš tapdamas viceministru dirbo Departamento kontrolės skyriaus vedėju, konstatavo, kad nors specialusis planas, sudaręs sąlygas vykdyti statybas, buvo parengtas ne visiškai sąžiningai, tačiau šiandien jis yra „teisėtas“.

6. 2017 m. liepos 31 d. interneto portale lrytas.lt publikuotame žurnalistės Indrės Vainalavičiūtės straipsnyje „Statybininkų misiją „Misionierių soduose“ valdininkai verčia neįmanoma“ (http://verslas.lrytas.lt/rinkos-pulsas/2017/07/31/news/statybininku-misija-misionieriu-soduose-valdininkai-vercia-neimanoma-2075701/?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy) pacituotas Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo V. Karčiausko teiginys, neva vykdant naujas statybas Misionierių ansamblio teritorijoje nesą padaryta jokių pažeidimų, nors net ir paties Departamento direktoriaus 2017 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. Į-85 sudaryta laikinoji komisija tokius pažeidimus yra nedviprasmiškai konstatavusi.
Ši laikinoji komisija dar 2017 m. gegužės 4 d. parengė išvadą Nr. RG-22, kurioje, be kitų pažeidimų, nurodyta, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. ĮV- 558 patvirtintas specialusis planas „neatitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų“, o „statinio projekte esantys sprendiniai ir jų įgyvendinimas tvarkomaisiais statybos darbais pažeidžia Specialiojo plano Aiškinamajame rašte nurodytą reikalavimą”.
Taigi, Departamento laikinoji komisija dar 2017 m. gegužės 4 d. savo išvadoje pripažino, kad Departamentas pateikė Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai tvirtinti netinkamai parengtą specialųjį planą, be to, nurodė, kad ministerija aktyviai dalyvavo neteisėto dokumento rengimo procese, tačiau to paties Departamento Vilniaus skyriaus vedėjas V. Karčiauskas 2017 m. liepos 31 d. interviu teigė, neva pažeidimų nesą, o laikinosios komisijos išvadų „statusas teisiškai nėra apibrėžtas“.

IV
Nors pastaruoju metu ne tik visuomenė, bet ir Lietuvos Respublikos Seimas, Valstybinė kultūros paveldo komisija, Lietuvos UNESCO nacionalinė komisija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija su jai pavaldžiomis institucijomis, prokuratūra ir iš dalies net Lietuvos Respublikos kultūros ministerija bando išspręsti problemas, kilusias dėl neskaidrios ir paveldo apsaugos požiūriu skandalingos statybos UNESCO saugomame Vilniaus senamiestyje esančio Misionierių ansamblio teritorijoje, tačiau tiesiogiai už tai atsakingas Departamentas elgiasi priešingai, trukdydamas kitoms institucijoms atlikti būtinus veiksmus.

Pavyzdžiui, dar 2017 m. birželio 16 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (toliau – Inspekcija) raštu Nr. 2D-8540 „Dėl informacijos pateikimo ir galimos žalos įvertinimo“ pateikė Departamentui surinktą informaciją ir paprašė pateikti savo išvadas pagal kompetenciją (priedas Nr. 1), tačiau Departamentas, eilinį kartą praleidęs visus teisės aktuose nustatytus terminus, 2017 m. liepos 21 d. raštu Nr. (11.13)2-1699 pateikė formalią išvadą, kad „Galimos žalos nenustatyta“ (priedas Nr. 2).

Dėl tokio akivaizdaus pareigų neatlikimo Inspekcija buvo priversta pakartotinai kreiptis į Departamentą su prašymu atlikti savo pareigą ir „įvertinti, ar atliekant statybos darbus žemės sklype Subačiaus g. 26, Vilniuje, ir gretimoje teritorijoje, Subačiaus g. 20, Vilniuje, nebuvo padaryta žala valstybės saugomai nekilnojamajai kultūros vertybei – Vilniaus misionierių vienuolyno statinių ansambliui, šio komplekso dalims ir įvertinti galimai padarytą žalą nekilnojamajai kultūros vertybei“.

Pažymėtina, kad Inspekcija buvo priversta atkreipti Departamento dėmesį į galiojančių Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XIX skyriaus 84 punkto nuostatą, jog „kol nenustatytos nekilnojamųjų kultūros vertybių individualios apsaugos zonos, taikomos laikinosios zonos“, ir 87.1 papunkčio nuostatą, jog „apsaugos nuo fizinio poveikio zonoje draudžiama <…> atlikti darbus, deformuojančius gruntą ir sukeliančius jo vibraciją“, bei paragino Departamentą „įvertinti, ar nebuvo padaryta pažeidimų, dėl kurių galima taikyti Administracinių nusižengimų kodekso 314 straipsnyje numatyta atsakomybė“.

Pažymėtina ir tai, kad Inspekcija kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą, prašydama ištirti galimus piktnaudžiavimo tarnyba atvejus Inspekcijos Vilniaus departamente, kai jo specialistai galimai neteisėtai priėmė „Misionierių sodų“ projekto plėtotojams palankų sprendimą, nors jų pateiktas prašymas pagal įstatymus negalėjo būti patvirtintas (http://www.vz.lt/nekilnojamasis-turtas-statyba/2017/07/13/statybos-inspekcija-kreipesi-i-stt–kaltina-savo-darbuotojus-padejus-misionieriu-namams#ixzz4oYZV65XA).

V
Norėtume tikėtis, kad tai, ką stebime pastaruoju metu, yra vilties teikiančio proceso pradžia: dalis valstybės institucijų ėmėsi principingai spręsti per daug metų įsisenėjusias problemas ir nebijo to pripažinti.

Tačiau kodėl tai nevyksta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos reguliavimo srityje? Primename, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė dar 2010 m. gegužės 19 d. nutarimo Nr. 544 „Dėl institucijų, atsakingų už UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esančių objektų apsaugą Lietuvoje, paskyrimo“ (Žin., 2010, Nr. 59-2883) 1.1.1. punktu nustatė, kad būtent ši ministerija yra tiesiogiai atsakinga už Vilniaus istorinio centro apsaugą.

Kodėl Lietuvos Respublikos kultūros ministrė toleruoja Vilniaus senamiesčio naikinimą ir leidžia nuo konkrečios problemos – šiuo atveju, vadinamųjų „Misionierių sodų“ statybų – išsisukti savo tiesiogiai atsakingai, didelį atlyginimą gaunančiai darbuotojai, Departamento direktorei Dianai Varnaitei, kuri „saliamoniškai“ tyli ir toliau įgyvendina ankstesnių, šiandien aštriai kritikuojamų valdžių „politinius projektus“?

2017 m. balandžio 18 d. akcijoje už Misionierių ansamblio apsaugojimą nuo vandališko naikinimo dalyvavę piliečiai jau yra pareiškę nepasitikėjimą Departamento vadovybe ir tarnautojais, kurie sudaro sąlygas žaloti Vilniaus, Trakų ir Kuršių nerijos kultūrinius kraštovaizdžius (http://lietuvos.link/aplinkos-ir-paveldo-saugojimo-sajudis-reikalauja-kpd-vadovu-atsakomybes-ir-skubios-vilniaus-traku-ir-kursiu-nerijos-kulturinio-krastovaizdzio-apsaugos/).

Dar kartą pareiškiame, kad nepasitikime nei Departamento direktore D. Varnaite, nei jos pavaduotoju A. Degučiu, nei, tuo labiau, Departamento Vilniaus skyriaus vedėju V. Karčiausku, kurio atžvilgiu Specialiųjų tyrimų tarnyba vykdo ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo tarnyba (https://www.15min.lt/verslas/naujiena/kvadratinis-metras/nekilnojamasis-turtas/vilniaus-tarybos-nariui-eme-nebesisekti-skandalingos-statybos-pakibo-ant-plauko-973-783768).

Taip pat dar kartą atkreipiame dėmesį, kad Departamentas konfliktuoja ne tik su visuomeninių organizacijų atstovais – jo veikla išprovokavo viešąjį konfliktą ir su kitomis valstybės institucijomis, pvz., su Valstybine kultūros paveldo komisija (toliau – Valstybinė komisija), kuri yra Seimo, Prezidento ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja kultūros paveldo valstybinės politikos ir jos įgyvendinimo klausimais. Užuot pradėjęs vykdyti savo tiesiogines pareigas, 2017 metų liepą Departamentas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Valstybinės komisijos 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą nepritarti jo 2016 m. veiklos ataskaitai (https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/kulturos-paveldo-departamentas-del-nepritarimo-ju-ataskaitai-kreipesi-i-teisma-56-825596).

Skunde teismui Departamentas teigia, neva šis Valstybinės komisijos sprendimas pablogino jo dalykinę reputaciją, sumenkino pasitikėjimą visuomenės akyse ir pažeidė teisę būti objektyviai įvertintam bei tinkamai informuotam apie priimtus administracinius sprendimus.

Esame įsitikinę, kad visuomenės pasitikėjimą Departamentas prarado ne dėl Valstybinės komisijos sprendimo, bet dėl savo skandalingos veiklos, jau padariusios ir toliau darančios didelę žalą kultūros paveldo vertybėms, o pastarąjį Departamento kreipimąsi į teismą vertiname kaip dar vieną tokios degradacijos liudijimą.

Viešą konfliktą tiek su visuomene, tiek su kitomis valstybės institucijomis išprovokavusi Departamento veikla kelia klausimus, kurie adresuotini tiesiogiai Jums, gerbiama kultūros ministre: ar Jūs tokią situaciją vertinate kaip toleruotiną ir nereikalaujančią jokių sprendimų? Ar normalu, kad Departamentas turi laiko bylinėtis dėl savo „dalykinės reputacijos”, bet ne dėl visų mūsų akyse naikinamo Vilniaus senamiesčio išsaugojimo? Ar normalu, kad iki šiol taip ir nėra parengtas Vilniaus senamiesčio apsaugą turėjęs užtikrinti tvarkymo planas, kad net ir tokiai iškiliai kultūros vertybei kaip Misionierių ansamblis nėra nustatytos jokios apsaugos zonos, kad jo teritorijoje vykstant statyboms Departamento Vilniaus skyriaus vedėjas V. Karčiauskas nemato jokių pažeidimų, o Departamento direktorė D. Varnaitė – tiesiog tyli?

Dar vienas tiesiogiai Jums adresuotinas klausimas – ar Jus tenkina viceministro R. Augustinavičiaus veikla, kuruojant kultūros paveldo apsaugos sritį? Mūsų vertinimu, R. Augustinavičius nenuveikė nieko, kad būtų padėta iš esmės spręsti plika akimi matomas paveldosaugos problemas, atvirkščiai – savo neveikimu dangsto ydingus Departamento sprendimus ir taip dar labiau skatina šios institucijos degradavimą. Manome, kad tokia R. Augustinavičiaus pozicija yra dėsninga ir nulemta jo, kaip buvusio Departamento direktorės D. Varnaitės pavaldinio, Departamento Kontrolės skyriaus vedėjo, patirties – šiuo atveju ši patirtis, tampriai susiejusi viceministrą su Departamentu, yra neigiamas veiksnys, neleidžiantis jam objektyviai įvertinti šios institucijos problemų ir inicijuoti būtinus pokyčius.

Atsižvelgdami į nurodytas aplinkybes, prašome:

  1. Pareikšti savo oficialią Lietuvos Respublikos kultūros ministrės poziciją dėl šiame kreipimesi išdėstytų dalykų bei informuoti visuomenę apie tai, kaip ketinate keisti ar tobulinti Departamento vykdomas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo ir organizavimo funkcijas;
  2. Inicijuoti diskusiją su paveldu besirūpinančiomis visuomeninėmis organizacijomis, kviečiant į ją ir Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdžio atstovus, dėl tolesnės Lietuvos paveldo politikos ir konkrečių šiuo metu neatidėliotinų paveldosaugos problemų.

PRIDEDAMA:
1. 2017-06-16 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos rašto Nr. 2D-8540 „Dėl informacijos pateikimo ir galimos žalos įvertinimo“ kopija;
2. 2017-07-21 Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos rašto Nr. (11.13)2-1699 „Dėl informacijos pateikimo ir galimos žalos įvertinimo“ kopija.

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Atšaukti atsakymą

Naujausi įrašai

Video