Vanda Juknaitė: Išmokti nelipti su batu ant pagalvės

Vanda Juknaitė: Išmokti nelipti su batu ant pagalvės
1996 metai, vasaros stovykloje Inkūnuose, Anykščių raj.Nuotrauka iš Bernardinai.lt.

Šiandien paklausta apie skurdą Vanda Juknaitė sako, kad silpniausiųjų apleistumas liudija apie visuomenėje sunykusį esminį gebėjimą, kuris sudaro bet kokios kultūros ir kūrybos pagrindą – gebėjimą kalbėtis su savimi ir kitu. Nebegaudamas iš mūsų laiškų, skursta vidinis adresatas...

„Per metus mūsų šalyje nusižudo apie 60 vaikų. Sakyčiau, tai milžiniškas skaičius. Jei jau vaikai kelia rankas prieš save, vadinasi, su mumis vyksta kažkas labai negero“, – taip rašytoja, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Vanda Juknaitė baigė vieną iš savo interviu 2012-iais.

Lūžio ir suirutės metais, kai Lietuvai išsivadavus iš sovietijos daugybė žmonių nespėjo prisitaikyti prie žaibiškai kintančio gyvenimo, ji ėmėsi padėti gatvėje atsidūrusiems vaikams. Dvi iš jos knygų – „Išsiduosi. Balsu“ ir „Tariamas iš tamsos“ – gimė iš bendravimo su vaikais, tarp jų ir labiausiai apleistais.

Šiandien paklausta apie skurdą Vanda Juknaitė sako, kad silpniausiųjų apleistumas liudija apie visuomenėje sunykusį esminį gebėjimą, kuris sudaro bet kokios kultūros ir kūrybos pagrindą – gebėjimą kalbėtis su savimi ir kitu. Nebegaudamas iš mūsų laiškų, skursta vidinis adresatas…

*******

– Buvote labai arti skurdo vaikų, matėte tai betarpiškai, kaip Jūs pasakytumėt – kas yra vaiko skurdas?

– Vieną skurdą mačiau, kurį visi matėm – tuos gatvės vaikus, kuriuos laikas išmetė į gatvę, kaip daugelį žmonių išmetė iš darbų, pastatė prie šiukšlių konteinerių. Bet buvau nuėjusi ir į elitinę dailės mokyklą, pasižiūrėti, kur dirbo tuo metu pasiturinčių vaikų tėvai, kurie darė verslą, daug užkalė. Buvo tokia nuojauta, kad tie vaikai yra nė kiek ne mažiau apleisti. Ir kai pabuvau ten pusmetį, padirbėjau su jais, vedžiau jiems bendravimo pamokėles, pamačiau, kad jie labiau apleisti, negu gatvės vaikai. Jų nesaugumo jausmas, gyvenimo baimė didesnė. Dėl kontakto, pastovaus, stipraus šeimos ryšio nebuvimo, nes tėvai dieną naktį kalė pinigus.

Tai tas vaiko skurdas turi be galo plačią skalę ir yra labai nevienareikšmis. Ta pati problema – palikti vaikai, kurių tėvai uždirba pinigus Airijoje ar kitur. Pinigų gal jiems ir užtenka, bet apleistumas yra kraupus, ir tai neatstatomi, neužpildomi dalykai. Šito nesupratus, nesusivokus visuomenei labai sunku pajudėti iš mirties taško. Socialinės struktūros, jų darbuotojai, politikai juk negali tvarkyti žmogaus gyvenimo iki šeimos ryšių… Svarbu susivokimas. Kai tėvai namie, ir makaronų išsivirus skurdą galima padaryti šviesų…

Nes skurdas, matuojamas piniginiu koeficientu arba daiktais, su tikruoju skurdu mažai ką turi bendra. Šiaip ar taip, yra paramos, maisto paketai, badaujančių žmonių nėra – nebent savo noru badautų. Bet to kito visuomenė dar nesuvokia. Kad žmogus nieko neturi – tik savo vaikus, artimuosius. Šito nesuvokia kardinaliai, nuo viršūnių iki apačios, nuo studentų iki profesorių, iki gatvėj paliktų vaikų.

– Kodėl? Per didelėje įtampoje gyvenam, per daug pasimetę?

– Vienos priežasties nėra, bet… naujoje tikrovėje nebuvo pamatų, moralės pamatų, ant kurių galėtų atsistoti žmogaus savigarba ir pagarba kitam žmogui. Pasakysiu tokį pavyzdį. Mano sūnus gyvena prie Anykščių, dirbo psichoneurologiniame pensionate. Kaip ir visur tokiuose pensionatuose, daug problemų, juos reikia reformuoti, bet paskurinis lašas buvo, kai atėjo dirbti naujas žmogus ir jam reikėjo atidaryti langelį virš ligonio lovos. Tie psichoneurologinio pensionato gyventojai jau negražiai atrodo, nepanašūs į mus, iškreiptais veidais. Ir ji atsistojo su batu ant pagalvės, pasistojo ant lovos, kad pasiektų langelį… Ant pagalvės atsistojo su batu…

– O žmogus ten gulėjo?

– Taip, gulėjo žmogus, ligonis. Tai čia negali apkaltint valdžios, negali nieko apkaltint. Čia toks niekinumo jausmas – aš esu niekas, o jau čia, lovoj – iš viso niekas neguli… Nėr ten žmogaus, aš galiu lipt ant pagalvės su batu… Po to įvykio sūnus parašė pareiškimą išeiti iš darbo. Bet čia labai gilias šaknis turintis reiškinys, sunkiai išgyvendinamas. Jis liko nepakitęs per tuos 25 metus – nors labai pakito socialinė tvarka, priežiūra, daug kas visuomenėje radikaliai pasikeitė į gerąją pusę, apie žmogaus teises sužinojome, apie savo galimybes ir t. t. Ir va, tas tebegyvena… Manau, tai yra viena iš priežasčių, kodėl yra vienoks ar kitoks skurdas, kodėl visuomenė taip sunkiai keičiasi, kodėl taip daug išvažiuoja žmonių.

Sakoma – kad būtų Lietuvoje kitaip. Tai tu esi kitaip, ne jis tau turi padaryti kitaip. Kad tu neliptum su batu ant pagalvės, kur galvą padėjęs žmogus, tegu jis protiškai neįgalus, tegu labai didelę negalią turi, tegu jis visiškai nevertingas. Nėra to kito. Adresatas yra čia, viduj. Ir va tas vidinis adresatas nelabai gauna laiškų… Nes žmonės orientuoti į gerbūvį, taip jau yra. Ir socialinė tvarka orientuota į tvarką, į pačią socialinę mechaniką.

Mes labai didžiuojamės, kad esam krikščioniška šalis, tai pasakysiu dar vieną pavyzdį. Iš to paties pensionato darbuotojai buvo nuvažiavę į Daniją, į tokią pat instituciją, psichoneurologinį pensionatą, kur gyvena protiškai neįgalūs žmonės, nebetinkami visuomenei. Ir jiems viską aprodė, pavaikščiojo visur. Po to tie darbuotojai sako – viskas čia labai įdomu, bet norėtume ir su pačiais ligoniais pabendrauti. O jiems atsako: mes ir esame tie ligoniai… Tuos viskas pasakyta. Perfrazavus šitą – mes ir esame tie ligoniai, kurie dar nesuprantam elementarių dalykų.

– Tada klausimas, ar valdžiai rūpi tie vaikai, neįgalūs žmonės, pensininkai, vienišos mamos su vaikais, nėra teisingas?

– Ar mums rūpi. Ar man rūpi. Nes valdžia tie patys žmonės, mes gi neišsirašom jų iš Marso, jie iš mūsų, jie įeina į tas struktūrų formas, tą mechaniką, ir niekas iš esmės nesikeičia žmoguje. Kad ir projektų rašymas: atsirado specialistų, kurie rašo projektus, o kai reikia darbo rezultato, kas už tą finansavimą padaryta – būna graudu… Moderni socialinė valstybė daugiau nukreipta į biurokratinį formalizmą, ne į asmenį. Vaikai tą išmokę. Kai su jais dirbom – jiems galėjai kokią nori paruošti programą, mes ten rašėm planus kiekvienai dienai, kur eisim, ką darysim, kaip versimės per galvą… Nulis sveikų jiems buvo tos programos. Jiems reikėjo ryšio su žmogum, tavo akių, tavo atjautos. Ir jeigu jie to nebūtų jutę, jų prie medžio nepririši, jiems miškas neužrakintas.

Atgimimo pradžioj, pirmąjį dešimtmetį, buvo labai intensyvus iš vidaus judesys, paskui jis pradėjo gesti. Gimstamumas labai ryškiai krito. Gerai, turtingai gyventi…

Pirma gimė labai daug vaikų Atgimimo laikais, visi norėjo gyventi… o paskui norėjo tik gerai gyventi.

Gyventi jau nebesvarbu, bet tik kad gerai. Iš didelės perspektyvos žiūrint, tie dalykai labai akivaizdūs.

– Kas gali padėti atgaivinti ryšį su tuo, kaip sakėte, vidiniu adresatu? Kas turi atsitikti, kad taip suprastum – aš nesikalbu su savim, su kitu? Sukrėtimas koks nors?

– Jei asmeniškai, be abejo, sukrėtimai, dideli išgyvenimai, virsmai, lūžiai žmogaus gyvenime. Bet visuomenės požiūriu vis dėlto viešoji erdvė. Juk iš tikrųjų jau seniai taip yra, čia ne naujiena – nustojo kalbėtis viešojoje erdvėje, nutrūko diskusija, žmogiškas dialogas. Kodėl tokia politika atgrasi? Kodėl politikai tokie atgrasūs visiems? Buvo žmogus kaip žmogus, nuėjo į politiką, ir ėmei juo baisėtis… Tiesiog žmogus labai kategoriškai pradeda deklaruoti savo poziciją.

Ir jis tik deklaruoja savo poziciją, negirdi, ką jam sako, ir nejaučia, ar jį kas nors girdi – jis kala vinį į sieną…

Nutrūko dialogas, kuris yra visos kultūros, apskritai visos kūrybos netgi, meninės kūrybos šerdis. Yra tokių gabių žmonių, kurie sako: man nesvarbu, kas mane skaitys, aš sau rašau. Tai nėra blogai, nes pats su savim kalbiesi – intymiai ir trupučiuką meluodamas, nes kitaip nerašytum, pats pasikalbėtum su savim, gatvėj eidamas, ir užtektų… Nes per dialogą… ne todėl, kad apsvarstytum problemas – ir jos apsvarstomos – bet mes išgirstam, kad yra kitas žmogus ir jis labai panašiai mąsto, jam panašiai sunku, kaip man, jis turi didelių rūpesčių, tokių pat, kaip aš… Tada ką mums daryti, kad galėtume ką nors pakeisti? Kiekvienas iš mūsų senatvėje gali atsidurti tokiam pensionate…

Dar vieną pastebėjau socialine prasme labai keistą dalyką, supratau jį tik dabar. Tada, gatvėse, kai dar nebuvo struktūrų, nes senos sugriuvo, o naujos nesusikūrė, ir buvo visiška suirutė – mes pamatėm, kad skursta šeimų vaikai, nepasiturinčių šeimų vaikai, kurie negauna jokios paramos. Gatvės vaikus jau pradėjo rinkti iš gatvės į visokius namus, o tų šeimų vaikai negauna jokios paramos. Tėvų atlyginimas minimumas, dažnai tik vienas žmogus dirba, ir iš to minimumo gyvena keturi. Ir tik dabar, žiūrėdama į savo vaikus, supratau vieną paprastą dalyką. Jie turi tris vaikus – vienam ketveri, kitam šešeri, trečiam trylika metų – ir praktiškai dirba vienas žmogus. Jeigu vaikas eitų į darželį, jam valstybė skirtų krepšelį, bet jei paskaičiuotume mamos uždarbį provincijoje, kur atlyginimai žymiai mažesni, negu mieste – dviems vaikams užmokestis už darželį, nuvežimas, kelionė į darbą – ir ji negautų už savo darbą jokio pelno. Būtų tik, kad aš dirbu. Tai jeigu ji gautų tą vaiko krepšelį, jie visi namie laimingai gyventų ir vaikai po gatves nesišlaistytų, galėtų susiformuoti saugumo jausmą.

Ir pamatai tokį keistą dalyką, kad visa struktūra nukreipta prieš šeimą. Visiškai nesąmoningai. O juk čia seniai išaiškinti dalykai, kad asocialumo, narkotikų prevencijos pagrindas yra tvirti šeimos ryšiai. Pats pagindinis dalykas, kas leidžia vaikui išlaikyti pusiausvyrą, nepatekti į pavojų. Aš įsivaizduoju, kad visos mamos turi likti namie. Bus tokių, kurios dirba, kurios uždirba, kurios nenori – bet vaikai turi turėti lygias teises, ir tas, kuris eina į darželį, ir tas, kuris auginamas namie.

Tai tokie paprasti dalykai.

Išmokt nelipt ant sergančio pagalvės su batu gali namie, žiūrėdamas į senelį, kuris baigia gyvenimą – bet juk viskas sekvestruota, seneliai išimti į slaugos namus. Žmogus likęs namie tarp keturių blizgančių sienų…

– …toks dar tinkamas vartojimui…

– Taip yra. Tuos paprastus dalykus gali suprasti tik iškritęs iš tos tikrovės šimtu procentų… Toks žmogus, kaip aš, kuris sunkiai juda, pats negali nueiti į parduotuvę, parsinešti, turi kito pagalba gyventi. Pamatai juos ir supranti tada labai aiškiai…

– Sakėte, kad pagrindinis dalykas yra tas nutrūkęs kalbėjimasis, o požiūrio keitimasis gali prasidėti nuo viešosios erdvės…

– …visuomenės plaučiai yra viešoji erdvė.

– Bet profesorius Romas Lazutka pastebėjo, kad dabar viešojoje erdvėje skurstantys žmonės dažnai gėdinami, niekinami. Sakoma – pažiūrėkit, piktnaudžiauja, veltėdžiai, išlaikytiniai…

– Visada yra visokių žmonių. Yra žmonių, kurie mažiau gabūs. Žmonių, kurie gyvena ten, kur galimybės mažesnės, pvz., rajonuose daug sunkiau gauti darbą, ten didelė partinė priklausomybė ir žydinti – rožėm, sakyčiau, žydinti – korupcija… Ji labai stabdo rajonų atsigavimą, nes yra jaunų žmonių, gabių, kurie būtų pajėgūs keisti, bet reikia visas tas vietas dalintis saviems… Tai tas pasakymas, kad „tegu jie eina dirbti“, negalioja. Yra daugybė profesijų, kurios mažai apmokamos, nors labai reikalingos visuomenei. Ir visada bus silpnų žmonių. Ir, aišku, iškristi iš „elito“ žmogui yra labai nepatogu…

Juokingiausias žodis yra „elitas“, atsimenu, dar rašiau apie tai. Ar „prestižas“. Kai atsiduri tokioj situacijoj, kur kaip nors turi atsistoti ant kojų, kai jau nebegali atsistoti – tai tie žodžiai nukrinta kaip rudens lapai ir nebeprisimeni, kam jie buvo reikalingi… Žmogus yra kitaip, kitur jo gyvenimo esmė, bet kol sveikas, kol bėgi, atrodo, kad ten…

Mama, amžiną atilsį, vis pasakodavo apie Lietuvą, jos jaunystė ten buvo. Prie vieškelio sodyba buvo labai graži. Ir pasakodavo, kad mūsų močiutė labai gerbdavo ubagus ir dažnai išnešdavo ubagui į kelią duoną ar dar ką nors. Jos klausdavo: moma – tas vardas toks senovinis – kal tu taip darai? Kad žmogui nereikt prašyti… Skaityt, rašyt ji mokėjo, bet nežinau, ar daugiau kokių klasių buvo baigusi.

Va, šitą kultūrą mes praradom – kad žmogui nereiktų žemintis, nebūtų labai sunku atėjus prašyti išmaldos – išneša į kelią. Mato, kad eina pro šalį ubagas. Tai buvo nuovoka apie tą kitą santykį, kuris paskui buvo labai sunaikintas, išnyko iš sąmonės ir neatsikūrė. Mes galvojam, kad tas žmogus, kuris prie konteinerio, yra už mus tikrai blogesnis, jis daug mažiau supranta…

– O ar gali dar atsikurti?

– Be abejo, visada atsikuria. Ne tik gali – visada atsikuria tokie dalykai. Tik be pastangų nieko nebūna, viešoji erdvė nuodinga. Mes, tie, kurie pergyvenom sovietmetį, matėm – su žmogum gali padaryti ką nori, ką nori gali įpūst jam į galvą, patikės jis bet juo, taip yra, žmogus labai trapus. Beginklis, sakyčiau. Buvo viena propaganda, dabar kita.

Juk negali pasakyti, kodėl šitiek žmonių, milijonai žmonių, mato, kad nesąmones daro – bet visi tyli ir daro. Atsimenu, kaip mes, kai jau prasidėjo perestroika, Universiteto katedroje svarstėm Gorbačiovo nurodymą nebegerti, kadangi tėvynės nebebus kam ginti, visi prasigėrę buvo… Ir ką manai – mes visi pasižadėjom daugiau negerti… (juokiasi) Nors žinojom tikrai, kad taip nedarysim. Ir buvo tokia paskutinės paskaitos taurė, kai geriamas šampanas. Atsimenu, H. Zabulis atsisakė paklusti, jis vis tiek išgėrė su studentais šampano taurę per paskutinę paskaitą. Ir mes visi žinojom, kad taip darysim – bet sėdi visi rimtais veidais ir, kaip tais laikais vadinosi, durnių klijuoja… Dabar negalėtum pasakyt, kodėl taip darei. Taigi žinojai, kad čia nesąmonė – bet visi taip daro… Ir daugybė tokių dalykų, čia paprastas pavyzdys. Ir to nebegali suprasti. Su studentais, atsimenu, nagrinėjom V. M. Putiną ir kalbėjom apie monsinjorą K. Vasiliauską, kad už eilėraštį „Vivos plango, mortuos voco“ jį išsiuntė į kalėjimą dvidešimt penkeriems metams. Buvo, žinoma, ir kitų kaltinimų, jis nesutiko bendradarbiauti, bet formaliai kaltintas tuo. Ir viena mergaitė sako – už eilėraštį? Kokia nesąmonė… tai ko gi visi tylėjo? Negali suprasti, neįmanoma. O visi tylėjo ir visi tylėjo…

Apie tai sakiau, kad su žmogum gali padaryti, ką nori. Jis gali patikėti, kad vienintelė vertybė – užkalti daug pinigų, palikti vaikus, kur nors išvažiuoti, kad gyventi kitų sukurtoje gerovėje yra aukščiausia laimė. Bet kaip mes juokėmės – aš per šituos metus sužinojau, kad skype’as negali paduoti vandens stiklinės… Vaizdas atitinka tikrovę, viskas gerai, bet vandens nepaduos. Arba už pažasties nepaims, kai nepaeini. Čia juokingi, o gal graudūs dalykai, gal čia netinka juoktis, nežinau. Bet taip yra.

Socialinė tvarka yra nuleista iš viršaus – ji turi atsikurti iš apačios. Ir šitam laike mes neturėjom šanso, kad atsikurtų. Visi išbyrėjom į visas puses. Šeimos iširo, išsilakstė po pasaulį laimės ieškoti. Laimės nereikia žmonėms pavydėti, bet tie esminiai paprasti dalykai…

Kad ir emigracija – visi ir valdžią kaltina, ir ko tik nekaltina, kas dėl to kalti. Bet jeigu žmonės kalbėtųsi tarpusavy, šitas slogutis neslėgtų visiškai. Na, blogai, tai ką daryti?

Vienas pasiūlytų tą, kitas nesąmonę, trečias gal racionalų dalyką. Jaustum, kad esi namie. Juk namie gera gyventi ne todėl, kad labai skaniai valgai – kad pasišneki, kad tavęs laukia, kad jautiesi ramus ir saugus. O dabar… mašinų markėm turbūt skaičiuojama… Aš nebambu, bet taip yra.

– Neseniai kalbėjausi su skulptore Joana Noreikaite, ir ji sako – žiūrėkit, kad apie skurdą kalbant vėl nebūtų viskas tamsu, juoda. Turi būti šviesos. Kaip Jūs pasakytumėt – iš kur ta šviesa gali būti?

– Per šitą laiką mačiau neįtikėtinų pavyzdžių, kaip atsikuria gyvenimas ne tavo jėgom, ne pastangom – atsikuria pats iš savęs. Mes negalim to nei vairuoti, nei manipuliuoti, gal tik vienaip ar kitaip susigadinti savo pačių gyvenimą. Būtų du tokie pavyzdžiai.

Pernai pasikvietė į Sekmines, į Pažaislio vienuolyną, mūsų buvusi studentė, sesuo Lidija, ji kazimieriečių vyresnioji. Tame vienuolyne po karo buvo įsteigtas ypatingai žiaurus saugumo lageris, salėje su sudedamosiom lovelėm ir buržuikom buvo apgyvendinti politiniai kaliniai ir ypatingai žiauriai tardomi. Tarp jų buvo mano tėčio pusbrolis, dėdė, galima sakyti. Jis ten išėjo iš proto ir jau gyvenimą nugyveno psichoneurologinėje institucijoje. Dar bandė trupučiuką namie gyventi, bet nieko nebepavyko. Mačiau, kaip jis bėgdavo laukais, rėkdamas – prakeiktieji, prakeiktieji, prakeiktieji… Man septyneri ar aštuoneri metai buvo, tas laikas, kai jau tie žeidžiantys įvykiai sužeidžia ir įstringa visam gyvenimui. Dar vieną kartą ten buvau Atgimimo pradžioj, ir Pažaislis buvo išdaužytais langais, tuščia, niekas ten negyveno. O pernai kai buvom – atstatyta bažnyčia, atkurta. Ji europinės reikšmės, formaliai kalbant, baroko perlas… Toks pribloškiantis grožis… Tas Marijos paveikslas, kaip gi jis vadinasi – Gražiosios Meilės Motina, tarp rožių. Ir matai ten būdamas – gal čia keistai atrodys tie žodžiai – na, kad tik Dievas gali taip užgydyti žaizdas…

Dar kitas pavyzdys, irgi toks, kuris paliečia tavyje kažką baisiai giliai. Mes mokėmės ketvirtam ar penktam kurse, ir buvo Leninui balandžio 22 dienos talka. Mus nuvarė ten, kur už Neries dabar stovi universalinė parduotuvė. Ten dar nieko nebuvo, tik pradėti kasti pamatai, stovėjo didžiuliai ekskavatoriai, didžiulės duobės išraustos. Ir mums davė kastuvėlius – turėjo būti talka karui Vietname paremti… Tuo metu vyko karas Vietname, degino napalmu namus ir žmones, kariavo TSRS ir Amerika, kaip visada, mes turėjom paremti sovietų pusę. Ir mes tais kastuvais turėjom užpylinėti išraustas duobes – pilti žemes iš krūvų vėl atgal, užkasinėti ekskavatorių kasamus pamatus. Niekas nežino, kokiu tikslu. Reikėjo kažkokio darbo, pavaizduoti, kad mes remiame karą Vietname. Ir žinojom, kad kitą dieną atvažiuos ekskavatorius ir mūsų sukastas žemes vėl kaušu ištrauks ir ramiai kas sau kas toliau pamatus… Va, čia tas darbas, kai visi daro nesąmones ir tyli… Toks laikas buvo.

O dabar Lazdynuose, kur mes gyvenam, yra saleziečių vienuolynas, dirba misionieriai italai, lenkai. Praėjusiais metais atvažiavo du misionieriai iš Vietnamo. Ir atsivežė tokią tylią tylią, nuolankią kultūrą. Trapią labai. Aš galvoju – Dieve, aš gi prieš juos kariavau… (juokiasi) Neįsivaizduojama, kad žmogaus gyvenime atsitiktų tokie dalykai. Gali būt romanistas, protu nesugalvosi. Mes kariavom su kastuvėliais prieš vietnamiečius… Aš jiems papasakojau, tiems jaunuoliams iš Vietnamo, jie irgi žiūrėjo tokiom akim ir negalėjo suprasti, jau kito laiko žmonės. Ir kaip tau gyvenimo yra užlyginama, kaip atiduodama – ateina misionierius iš Vietnamo, išmoksta lietuviškai, be kastuvėlio, be automato… Ir duodasi čia su Lazdynų vaikais…

Ateina žmogus iš kitos kultūros, kito pasaulio krašto, jis išmoksta lietuviškai, neša kultūrą, tiesia tau pagalbos ranką…

Gyvenimas užgydomas ne vien žmogaus pastangom. Tiktai reikia apsidairyti, pridėti ir savo ranką, kaip ta mano močiutė, kuri duoną išnešdavo ubagui. Yra ir tavo pareiga.

– Ką galvojate apie pabėgėlių krizę? Dalis žmonių Lietuvoje sako, kad pas mus pačius sunku, yra skurstančių žmonių, o čia grėsmės, pavojus, neaišku, kas ateina su ta banga, tegu kiti daugiau priima, nes kitos valstybės daugiau Sirijoje dalyvauja, ten savo politikas geba vykdyti, o mūsų nuodėmės mažesnės, mes mažiau kalti, esam nuošalėje. Ir labai protingi argumentai sakomi.

– O mūsų geriau, kad neliestų… Aš skaičiavau, kad turbūt pusė milijono lietuvių tapo pabėgėliais per šituos dvidešimt metų, išbėgo į kitus kraštus. Ką jie ten nuveikė, žinom iš spaudos, kaip džiaugsmingai buvo priimti ir kokių džiaugsmingų darbų pridirbo Norvegijoje ir kitur, kas kur atsitiko baisesnio. Milijonas iš tokios mažos tautos, kurioje nevyksta karas. Tai tas pabėgėlis nėra kas nors ypatinga – tai žmogus, palikęs savo gimtąsias vietas ir ieškantis prieglobsčio kitoj šaly. Milijonas žmonių. Tai mes dabar turim kruvinom ašarom verkdami priimti milijoną pabėgėlių.

Niekur nesidėsi – mes užlipom į kitų gerovę. Lygiai taip pat. Nėra jokio pasiteisinimo. Visi esam tik žmonės. Kai žmogus bėga nuo karo, tai jį gali užjausti. Visokie bėga – ir razbaininkas bėga, ir vagis, niekas nenori būti bombos ištaškytas. O pas mus karas nevyksta, ir žmonės išvyksta į svetimą gerovę, nori nugyventi ten, kur ramiau, saugiau, kur alga geresnė. Nėra apie ką kalbėti. Reikia tik visom įmanomom priemonėm daryti, kad tie žmonės čia rastų prieglobstį, ir kiek jie norės, čia bus. Tik dar noriu pasakyti – tam žmogui, kuris su batu lipa ant gulinčio žmogaus pagalvės, bus nežmoniškai sunku suprasti šitą tiesą.

– Bet, sako, jie musulmonai, pristatys mečečių…

– Na, ir pristatys. Ir ką padarysi? Ir gyvensim. Tie du broliukai, vietnamiečiai, man įrodė, kad pasaulis labai labai mažas, trapus. Be mūsų širdžių nebėra pasauly tokios vietos, kur jaustumeisi saugus. Kokia laimė, kad jie čia yra, kiek daug mes iš jų išmoksim. Nebijoti geltono žmogaus. Pripranti per mišias, kad yra kitoks žmogus, gal jis ne visai taisyklingai kalba, kitoks – bet toks pats, kaip tu. Kiekvienoj kultūroj yra pavojingų žmonių. Iš žmogaus vidaus kyla grėsmės, ir jam pačiam.

– Ta reakcija į pabėgėlius šiek tiek panaši į neįgalius, jie irgi kitokie, kelia grėsmę?

– Taip, tai apsunkinimas man. Kam išlaikyti tokį seną žmogų, jis nieko nebesupranta – na, kam jis gyvena?.. Reikia sutvarkyti… Ir tas sutvarkymas visuomenės, biurokratinis sutvarkymas, gresia ir mums. Nėra tvarkos žmonių visuomenėje be suvokimo, kad kitas yra žmogus ir aš pats esu žmogus. Negali daryt taip, nes esi žmogus.

– Kas Jus pastūmėjo, kai nusprendėte eiti artyn prie tų pamestų vaikų, padėti jiems?

– Mes patys buvom už skurdo ribos, ir mano vyresnysis sūnus labai sunkiai sirgo. Mes buvom tokie pat vargšai. Ir jeigu pabaigai – yra toks dalykas pasaulyje, kaip vargšų solidarumas. Niekas kitas jiems nepadės. Kaimynai kaimynams, močiutei, kuri nebegali nueiti – nueina, parneša, padeda. Čia yra didžiausia tarnyba. Formalizavus tuos dalykus ir pradėjus už tai mokėti pinigus viskas trupučiuką išsikreipia. Nes eidamas padėti tu gi baisiai daug gauni. Vargšas tau atveria tavo paties širdį turbūt? Nors jam reikalinga pagalba, ne tau.

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Atšaukti atsakymą

Naujausi įrašai

Video