Su Rasa Žemaite – kodėl skursta Lietuvos vaikai ir kaip iš socialinio modelio „pradingo“ mokesčių reforma

Su Rasa Žemaite – kodėl skursta Lietuvos vaikai ir kaip iš socialinio modelio „pradingo“ mokesčių reforma
Lietuvoje vaikų skurdas vienas didžiausių Europoje, bet politikai net nekalba apie mokesčių pertvarką, kuri pakeistų tą padėtį, o ekspertų pasiūlymai nustatyti neapmokestinamą pajamų dydį išmesti į šiukšliadėžę.

Šiuo pokalbiu ne tik tęsiame skurdo temą, bet ir pradedame naują – kaip skurdas susijęs su dabartine Lietuvos mokesčių sistema ir kaip ją reikėtų keisti. Juk vien eksponuoti skurdą, baisėtis ir virkauti būtų ne kas kita, o socialinė pornografija, kaip tą reiškinį pavadino vienas kritiškas žmogus. Tad tenka klausti – kodėl ir ką daryti.

Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio atstovė Rasa Žemaitė kalba tiesiai: Lietuva išsiskiria Europoje vaikų skurdu ir tuo, kad apmokestinamas kiekvienas centas, kurį uždirba skurstančių vaikų tėvai, bet politikai to keisti nenori.

Kuriant socialinį modelį, ekspertai siūlė mokesčių reformą, nustatant, kaip Švedijoje ar JAV, neapmokestinamą pajamų dydį – bet tie pasiūlymai tiesiog… dingo. Visuomenei nematomose vietose įvyko kažkoks lūžis ir nugalėjo ne mokslas ir kitų šalių patirtis, o jėga.

Rasos Žemaitės atstovaujamas sambūris užsiima konkrečiais darbais ne tik lipdamas politikams ant kulnų, kad keistų kreivą sistemą, bet ir padėdamas skurstantiems. Pasakodama apie tą patirtį, ji ir pradėjo pokalbį.

*******

Mamos atidavė savo vaikų išaugtų rūbų, dabar sutvarkėm, daugiau nei tris tonas pakrovėm ir išvežėm po visą Lietuvą į įvairias seniūnijas, išdalins. Nedalinam tiesiog taip, nes galvojam, kad tai žalinga patiems žmonėms, o prašom, kad ateitų į tvarkymą. Ateina, surūšiuoja, pabendrauja, užsimezga tarpusavio ryšys. Ten daug mažučiams vaikeliams daiktų, ir dalis mamų, kurios neturi močiučių, atranda su kuo pasitarti. Daug žmonių, kurie ateina daiktų kūdikėliams, yra arba iš vaikų namų, arba toli išvažiavę nuo savo tėvų, arba su jais nebendrauja – neturi antrosios, trečiosios kartos ryšio. Jiems labai svarbu atrasti žmones. Išeina taip: lyg ir daiktų ateina, o gauna visą paketą. Ir dirbti patys mokosi, ir kitiems padėti, ir dalintis…

Pastebim, kad jaunoji karta gimus vaikeliui nelabai įsivaizduoja, ką daryti, o kiti ir internete pasigooglinti negali, nes internetui nėra pinigų. Yra tokių nišinių žmonių, kuriems labai reikia pagalbos formuoti tėvystės įgūdžius.

– Bet kalbi ne apie asocialius žmones?

– Ne – apie normalius, aktyvius studentus, kurie išvažiuoja toli nuo namų, iš mažo kaimelio ar miestelio į miestą, pasigimdo jauni vaikus, ryšiai su tėvais labai greit nutrūksta.

Gyvenam keisto virsmo laiku – dabar vaikus pradeda gimdyti vadinamoji nepriklausomybės karta. Tie vaikai, kurie sovietmečio praktiškai nebematė ir augo visai kitoje aplinkoje, kur tarsi daug teigiamų emocijų, bet, kita vertus, ir didelis skurdas. Labai prieštaringi reiškiniai, tarp kurių tie vaikai turėjo atsirinkti. Dar šita karta ypatinga tuo, kad tuos, kurie čia lieka ir neišvažiuoja, didžioji dalis visuomenės laiko lyg ir „nurašytais“, nes tie, kurie gabūs, protingi – išvažiuoja, o jie net ir to negali… Netgi tie, kurie sąmoningai pasirenka pasilikti, vertinami taip pat: a, tu likai čia, palauk, kitais metais atvažiuosiu per atostogas, parodysiu tau, kaip reikia gyventi ir iš ko auginti vaikus…

– Tos jaunos šeimos labai skurdžiai gyvena?

– Faktas. Bet jų skurdas labai stipriai paslėptas – oficialiai skelbiami duomenys atpindi tik mažytę dalį, ledkalnio viršūnę, o didžioji dalis paslėpta. Be to, labai ryškiai matosi, kad tie žmonės stengiasi ne šiaip merdėti, o kažką daryti, bet pati sistema juos sužlugdo.

– Kodėl sakai, kad matom tik ledkalnio viršūnę?

– Visų pirma, viešai skelbiami duomenys skaičiuojami naudojant labai keistą modelį, nes lyginamas pragyvenimo lygis šalyje. Daug rašyta straipsnių, ir mokslinių, ir žurnalistinių, kur aiškiai parodyta, kad mūsų išlaidos Europos Sąjungos kontekste gal šiek tiek ir mažesnės, lyginant tam tikrus, tarkim, prabangos dalykus, bet bendras šeimos su vaikais krepšelis – būtinasis krepšelis – labai nesiskirtų nuo krepšelio Italijoje, Ispanijoje ar Graikijoje, kur žmonės triukšmauja, kad jiems labai prastai. O juk mūsų vidutinės pajamos yra keleriopai, kartais, mažesnės.

Pagrindinis siekis, apie kurį nuolat kalbu – orientuoti šeimos ir darbo politiką taip, kad žmonės norėtų dirbti ir užsidirbti. Bet politikai girdi tik vieną pusę – tik mūsų norą, kad mums kažką duotų. Nors jau septynerius metus bandom įkalti, kad pirmiausia prašome neatimti. Ką turiu omenyje – neatimti?

Dauguma Europos Sąjungos šalių yra labai stipriai orientuotos į pajamų neapmokestinimą, tai pamatinis dalykas. Turint tą tvirtą pamatą, jau po to padedama tam, kuriam pajamų vis tiek nepakanka, arba jis tam tikrą laiką negali dirbti. Lietuvoje mes visiškai neturime tokios schemos. Tos dalies – neapmokestinti – mūsų politikai negirdi, ir to niekaip nepramuša nei ekspertai, nei mes, kaip tėvų atstovai.

Iš čia ir turim didžiąją to ledkalnio dalį. Nes jeigu pabandytume paskaičiuoti, kiek pas mus yra dirbančių skurdžių – gal reiktų sakyti dirbančių skurstančių, kad neįžeistume, bet čia žeidžia ne žodžiai – tada pamatom visai kitą vaizdą. Po mūsų sambūrio pastangų Lietuvos statistikos departamentas jau trečius metus rašo tokį prierašą, kad dirbantys tėvai neuždirba pakankamai, kad garantuotų savo vaikams skurdo ribos pajamas. Iššifravus tai reiškia: žmonės, galite dirbti, kiek norite, bet vis tiek negausite tokių pajamų, kiek būtina išlaikyti jūsų vaikams, ir vis tiek skursite. Ar dirbsite daugiau valandų, ar daugiau darbų – pagal tai taip pat bandyta daryti tyrimų – bet kuriuo atveju jūsų darbinės ar veiklos pajamos bus nepakankamos.

Labai didelė dalis dirbančios ir vaikus auginančios Lietuvos visuomenės lieka be būtinųjų pajamų. Ir vaikai skursta.

Vaikų skurdo situacija ypatingai rimta, skurstančių vaikų turime bene didžiausią skaičių Europoje, ir jau trečius metus Lietuvoje jų yra daugiau, nei skurstančių pensininkų. Aš, aišku, vėl gausiu per stogą už pensininkus, kad juos skriaudžiu – bet reikia susiorientuoti, nes visą dėmesį nukreipdami į praeitį, jokių rezervų nepaliekam ateičiai.

Pagal statistinius duomenis apie 20 procentų vaikų gyvena žemiau skurdo ribos. Kas antras – gausesnėje šeimoje. Tai reiškia, kad šituos vaikus galima visus išrikiuoti, išskaičiuoti kas antrą ir pasakyti: tu šiandien eini su batais į mokyklą, o tu palauk namuose. Nes jeigu mama labdaryne nesuras už eurą, tai taip ir bus. Tie 20 procentų tikrai užauga kažkieno atiduotais ar kitaip įgytais naudotais daiktais. O apie ką čia kalbam: jiems, tiems vaikams, susiformuoja požiūris, kad taip yra normalu… kad normalu daugiau nenorėti…

Ir kai graikai rėkia, kad jiems jau badas, lietuviai vaikų neišmaitindami dirba, gauna tris kartus mažesnes pajamas ir sako – o mums normalu, mes išgyvenam, ko jie čia rėkia, mes neturim teisės norėti daugiau… Bet juk taip neturėtų būti…

Ir mūsų vaikai skursta dvigubai. Tėvai jiems neuždirba pajamų, o kita vertus – norėdami uždirbti, atima iš vaikų laiką su jais. Palieka juos kažkam ir kažkur. Laiko skurdas žaloja ne mažiau už pajamų skurdą, tėvų dėmesys vaikams yra būtinas. Pažiūrėkite, kokių situacijų daugėja spaudoje: vieniša mama ar net ir pora, dirbanti po 12, 14 valandų per dieną, skundžiasi, kad dirbant viršvalandžius nėra kur palikti vaiko, nes darželis jo neatiduoda broliams ir sesėms, todėl mama su tėte turėtų susiderinti darbo grafiką taip, kaip darbdavys jiems tikrai neleis… Mes savo vaikus nubaudžiame dvigubai.

O nubaudžiam labai paprastai: politikai sąmoningai nenori svarstyti mokesčių sistemos pokyčių. Kodėl – reikėtų klausti jų. Jie iš principo nenori peržiūrėti mūsų mokestinės politikos, kad gyventume kaip civilizuotoje šalyje, o ne kaip baudžiaviniais laikais.

Juk jei žmonės dirba, tai visų pirma tam, kad išlaikytų savo vaikus, ir tik po to – kad atiduotų mokesčiams. O mūsų sistema atvirkštinė. Mokesčiai nuskaičiuojami nuo kiekvieno vaiko, net ir to, kuris, pvz., lyg ir turėtų teorinę teisę gauti tą per krizę panaikintą išmoką vaikams, tuos 52 litus, dabar būtų 15 eurų…

Lietuva išsiskiria tuo, kad mes neturime neapmokestinamų pajamų, su nuliniu tarifu, nuo pirmojo cento, vaikams – ką turi beveik visos Europos Sąjungos šalys. Nes nuo kiekvieno tėvų uždirbto pirmojo cento nuskaičiuojami procentai SODRAI. Apie tai iš viso niekas nekalba – „papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis“ apima tik gyventojo pajamų mokesčio dalį, bet nuo viso atlyginimo, nuo paties pirmojo cento, skaičiuojamos sodrinės įmokos. Tai štai: neapmokestinamų pajamų mes visai neturime, apmokestinamas kiekvienas centas, kurį skurde gyvenančiam vaikui uždirba minimalų atlyginimą gaunantys tėvai.

Bėda, kad tie, kurie Lietuvoje kūrė sistemą, sukūrė labai gudrų mechanizmą, kad žmogus pats niekaip neatsirinktų, kiek, kur ir ką jis sumoka. O tada galima pūsti miglas. Kai reikia, sakyti: darbdavys blogas, jis moka tau mažą atlyginimą, o kitą kartą – darbdavys geras, jis už tave sumoka mokesčius… Atseit, iš savo kišenės. Juokinga, ar ne? Tikrai ne iš savo kišenės. Kiekvieną centą, kurį darbdavys perveda už darbuotojo atlyginimą, darbuotojas pats ir užsidirba. Tai yra jo atlyginimo dalis. Tiesiog mūsų atlyginimai yra išskaidyti į du gabalus: neva vieną dalį mes uždirbame patys, o kitą dalį mums duoda geri darbdaviai… Protu nesuvokiama… Tada galima manipuliuoti: kai nori, ištrauki raudoną lentelę, kai nori – geltoną. Sakai – valstybė gera, o darbdavys blogas. Kaip tam parašiutininkui, kuris vairuoja patraukdamas vieną arba antrą virvutę, galima teisingai manipuliuojant rinkimų metu nusileisti į reikiamą tašką. Ir visiems gerai…

Būtina turėti nulinę mokestinę poziciją vaikų pajamoms, būtinosioms vaikų išlaidoms. Ir tai nėra mistika, didžiojoje dalyje valstybių yra fiksuojamas tam tikras tėvų pajamų lygis. Beje, kai kuriose šalyse, pvz., Austrijoje, galima sumuoti abiejų tėvų pajamas, t. y. jeigu tėtė uždirba labai daug, o mama nedirba ir augina vaikus, tai vis tiek abu laikomi dirbančiais, nes visi suvokia, kad mama namuose pati dirba darbą, kurį šiaip pirktų iš auklės. O mama gali taip dirbti dėl to, kad tėtė daug uždirba, dėl to jis atleidžiamas nuo mokesčių. Bet čia jau visai supainiosim, jei dar ir apie tai pradėsim kalbėti…

Lietuvai startinė pozicija: kiekvieno iš tėvų uždirbta pajamų dalis turėtų būti aiškiai traktuojama kaip vaikui būtina pajamų dalis – ir tai nieko keisto, nes tėvai tikrai dirba tam, kad išlaikytų vaikus – ir nuo tos būtinosios dalies neturėtų būti skaičiuojama nė vienas centas, jokie sodriniai.

Kol neturime valstybės pozicijos, kad vaikui turi būti garantuojama dalis tėvų pajamų be mokesčių, tol galima aiškinti, kad vaikai poreikių neturi ir jiems užtenkta to, ką tėvai numeta kaip šuniui kaulą. Iš principo mes taip ir darom.

Visi tie skandalai, kai Airijoje ar Norvegijoje atiminėja vaikus, atsiranda būtent iš šito per ilgą laiką susiformavusio požiūrio, kad vaiko pinigai, vaiko būtinosioms reikmėms skirtos lėšos yra šeimos biudžetas – kaip noriu, taip skirstau.

Noriu – bambalį nusiperku, noriu – nueinu į sporto klubą, o jei vaikas labai paprašys, gal nupirksiu saldainį. Toks visuotinis sistemoje sudėliotas požiūris. O kai įpratę prie to, kad vaikams numeta kaulą, mes su tuo kaulu nuvažiuojam į kitas šalis, susiduriam su bėdom. Nes ten labai aiškiai pasakyta, kad vaikui skirtą tėvų pajamų dalį ar išmokas privalu naudoti tik vaiko reikmėms, nieko kito su tais pinigais daryti negalima. Mes taip gyventi nemokame, nes nesuvokiam, kad vaikas yra atskiras asmuo, žmogus, turintis tokias pačias teises, tuos pačius gyvybinius poreikius, kaip bet kuris kitas žmogus, ar jam būtų penkiasdešimt, ar aštuoniasdešimt metų.

Mes nuo pačios pradžios, nuo valstybės pozicijos, vaikų teisių politikos susidėliojame visiškai klaidingą mechanizmą. Mąstom taip: tėvai uždirba pinigus sau, o vaikams duoda, jei nori, nes vaikams nelabai kas lieka, nes iš tų uždirbtų pinigų iš pradžių nuskaičiuojami vieni mokesčiai, tada sumokami kiti mokesčiai, tada lieka mažulytis krepšeliukas, kurį visa šeima turi pasidalinti ir sugebėti kažkaip išgyventi…

A, tada mąstom toliau: na taip, turbūt per mažai liko, turbūt jie neišgyvens… Tada sakom: darbdavys blogas, jis moka per mažą atlyginimą… didinam minimalią algą. Bet atkreipkite dėmesį – juk didindami minimalią algą praėjusį kartą nepadidino neapmokestinamo pajamų dydžio ir biudžetą papildė dar 30 milijonų.

Tai reiškia, kad iš tų pinigų, kuriais neva padidino minimumą darbuotojams ir jų vaikams, iš tikrųjų pasipildė biudžetas ir SODRA.

Ir dabar vėl tas pats principas: vėl artėja rinkimai, vėl kalbam, kad didinsim minimalų atlyginimą. Bet juk negalima visą laiką šokinėti ant vienos kojos – jeigu didini minimalų, iš karto turi proporcingai didinti ir neapmokestinamąjį pajamų dydį. Jeigu iš tikrųjų rūpi skurdo mažinimas, negalima kalbėti apie minimalaus atyginimo didinimą be adekvataus NPD ir PNPD padidinimo – tai iš tikrųjų turi būti susieta.

Įstatymuose turėtų būti aiškiai numatyta, kad jei didėja minimali, tai automatiškai proporcingai didėja ir neapmokestinamas pajamų dydis.

Juk mes norime, kad žmonės dirbtų ir dirbdami užsidirbtų, garantuotų sau didesnes, negu skurdo pajamos. Nenorime pildyt biudžeto – visų pirma norim, kad žmonės gyventų.

O jei nedidinam neapmokestinamų pajamų dydžio, tai tuo pačiu sakom – eikit su ištiesta ranka, prašykit valstybės… Tą dirbantį žmogų, kuris labai stengiasi, kad išlaikytų save ir savo vaikus, kuris vis dar turi orumo, kažką daro – stumiam eiti su ištiesta ranka. Užuot pasakę: jeigu tau trūksta, neimsim iš tavęs mokesčių, jauskis orus, nes gerbiam tave kaip dirbantį. Ne, mes tą žmogų stumiam prašyti, o ten iš jo dar pasityčios, nes turės susirankioti visokias pažymėles ir dar eiti pas darbdavį prašyti laisvadienio – leiskite man išeiti, noriu nunešti dokumentus, kad paprašyčiau valstybės, kad man pridėtų šiek tiek pinigėlių arba sumažintų šildymo ir vandens mokesčius…

Taip užmušam galutinai, visiškai, net ir tuos, kurie dar turi orumo, nori ir mato prasmę dirbti, nenori dykaduoniauti. O kai jau visai sugriaunam bet kokį pasitikėjimą, žmogus pasako: žinote, aš paskaičiavau, ir daugiau nesižeminsiu… arba taip: jeigu jau žeminuosi dėl tos 10 eurų lengvatos šildymui ir vandeniui, tai koks tada skirtumas – galiu pilnai žemintis, visiškai. Einu į darbo biržą, socialinės pašalpos, ir vadinkit mane, kaip norit, nes vis tiek su manim elgiatės taip pat, ar aš dirbu, ar ne… Pati sistema sukurta taip, kad žmonės dirbdami negali tiek užsidirbti, kad minimaliai užtektų jiems ir jų vaikams.

Dažnai sako, kad aš labai sutirštinu spalvas ir neva taip nėra. Bet jeigu nebūtų, tada Socialinės apsaugos ir darbo ministerija neslėptų duomenų, kiek minimalią algą gaunančių žmonių ateina prašyti pašalpų.

Tai suskaičiuoti tikrai nėra sudėtinga. Bet ar matėt kada nors tokius statistinius duomenis? Juk niekada nematėt. Mes jų prašėm – bet nedavė.

Labai didelė dalis vaikus auginančių tėvų gyvena nuolatinėje baimėje dėl rytojaus. Tu nuolat turi sudurti galus, kurie nelabai besusiduria, o jeigu jų nesuduri, tai turi būti labai gudrus ir ką nors sugalvoti. Na, kaip – iš sauskelnių iškratyti viduriukus, įdėti į merliuką… Ir mums bandoma įteigti, kad tai labai normalu, kad mes negalime norėti daugiau, nes kadaise vaikus augino su vyžomis, jie visai basi vaikščiojo ir karves ganė. Bet kažkodėl dabartiniai vyresnio amžiaus politikai patys nenori su vyžomis vaikščioti – nori modernių vaikštynių, modernios sveikatos priežiūros, gyventi moderniame šiuolaikiniame pasaulyje.

Tačiau mano, kad mamas ir tėčius gerai laikyti tokiu režimu: jeigu tu nesudūrei savo pajamų galų, jeigu po mokesčių nebeliko tiek, kiek tau reikia, tai būk malonus, padaryk taip, kaip aš kadaise darydavau, t. y. prisivirk kompotų, dirbdama 14 valandų per dieną – nežinia kada, nežinia, iš kokių daržų – arba skalbk vystyklus, vėlgi klausimas – kada, nes tarybiniais laikais niekas tiek nedirbo, buvo aiškiai fiksuotos 8 darbo valandos ir visai kitas darbo ritmas…

Augindamas vaikus neišgyvensi ir iš minimalios algos. Yra toks požiūris, kad jeigu atimsim pašalpą ir surasim mistinį darbdavį, kuris mokės minimalią algą, tai žmogus dirbs, neva užsidirbs ir neva pats save išlaikys. Bet taip tikrai nebus. Nes Lietuvoje yra regionai, masė teritorijos, kur tiesiog nėra infrastruktūros: nėra darželių, mokyklos ir darbai toli.

Viena moteris man skambina ir klausia: ką daryti? Ji viena augina keturis vaikus, gyvena mažame miestelyje. Per krizę buvo priimtas toks sprendimas – įvedė procentinę pašalpą, kai pirmas šeimos žmogus gauna nustatytą sumą, antras mažesnę, trečias dar mažesnę… Tai gana pagrįsta, nes kai žmonės gyvena kartu, tai dalinasi ir elektra, ir vandeniu. Bėda kitur: kartu buvo nustatyta, kad jeigu atsisakai darbo biržos siūlomo darbo, tai netenki teisės į pašalpą.

Ta moteriškė ir papuolė į šituos spąstus, sako – ką daryti, man siūlo darbą už 20 kilometrų nuo namų, automobilio neturiu, darbdavys į darbą neveža. Autobusu nuvažiuočiau, jis važiuoja dukart per dieną, anksti ryte ir vėliau vakare, kaip paprastai tokiose gyvenvietės. Gal ir susidėliočiau. Viena bėda: keturi vaikai, vienas pradinukas, trys darželiniai. Darželis – už 20 kilometrų į kitą pusę, nei darbas. Ji ir klausia socialinės paramos skyriuje, kur iš jos atiminėja pašalpą: paaiškinkit, kaip man nuvežti vaikus į darželį, jei darbas kitoje pusėje, o mašinos neturiu… Ir net jei turėtų mašiną – juk ji kurui pravažinėtų daugiau, nei uždirbtų… O jai socialinės paramos skyriaus darbuotoja ir sako: bet jūs gi turite tą mokyklinuką, jis vyresnis, tai tegu pabūna namie, prižiūrės gi tuos mažiukus… Ir taip sako specialistas, kuris, tikėtina, turėtų turėti žinių. Tai ką kalbėti apie likusią visuomenės dalį? Žmonės galvoja, kad augindamas vaikus žmogus turi dirbti. Bet yra situacijų, kai tai akivaizdžiai neįmanoma, nes nėra infrastruktūros…

Žodžiu, vaikus auginančių šeimų padėtis labai komplikuota, o blogiausia – niekaip nepavyksta adekvačiai kalbėtis apie visą kontekstą. Visada manipuliuojama: ištraukia iš bendro konteksto kokią nors vieną paslaugą arba išmoką ir sako – va, pažiūrėkit, kaip mes stipriai investuojame į vaikus… Dažnai taip kalbama apie švietimą arba sveikatos apsaugą, nes iš tikrųjų tam išleidžiama labai didelė biudžeto dalis, tik klausimas, kiek kokybiškai administruojama, nes tos paslaugos vis tiek nėra prieinamos ir tėvai vis tiek moka ir už mokslą, kuris Konstitucijoje numatytas nemokamas, ir už sveikatos priežiūrą, kuri vaikams irgi yra neva nemokama. Tai iš principo neturime tų nemokamų paslaugų vaikams. Bet ištraukia kokį nors vieną principą ir sako – mes labai labai rūpinamės, dar parašo gražią ataskaitą, kaip viskas gerai. O iš tikrųjų, jeigu sudėtume bendrą vaizdą – situacija grėsminga.

Faktas, kad lietuviai vis daugiau vaikų išsiveža į užsienį nuolatiniam gyvenimui, yra akivaizdus ženklas, kad čia yra blogai auginti vaikus. Ir jeigu mes skubiai to nepakeisime, bus dar blogiau.

– Kai susitikome profsąjungų mitinge prie Seimo dėl vadinamojo „socialinio“ modelio, minėjai, kad jį kuriant buvo siūloma pertvarkyti ir mokesčius – bet ta dalis dingo…

– Žinau tai iš pakankamai solidžių šaltinių. Tie žmonės, kurie dirbo prie šito modelio ir vylėsi, kad jis tikrai taps socialiniu, o ne šiaip imitacija, man aiškiai pasakė, kad mokesčių reforma iš pradžių buvo numatyta – deja, galutinėje versijoje to neliko. Matyt, mes turim stiprų darbdavių lobizmą ir labai-labai-labai-labai silpną darbuotojų teisių atstovavimą. Čia turbūt yra didžioji bėda.

Kai kūrė tą socialinį modelį, iš pradžių aš labai apsidžiaugiau. Maniau, kad tai bus ne tik plikas Darbo kodeksas, bet bus pažiūrėta gerokai plačiau, sudėliota visa apimanti socialinės politikos strategija, atsiras tie pamatiniai dalykai, kuriuos turi kitos šalys.

O ką padarė? Pasiėmė švedišką darbinių santykių modelį, bet pamiršo švedų socialinį modelį. Bet jau sakiau – vaikščioti galima tik ant dviejų kojų. Švedijoje viskas sėkmingai veikia tik dėl to, kad žmonės turi laisvus darbo santykius, bet, kita vertus, ir visą mokesčių lengvatų politiką, visas jiems prieinamas paslaugas, tada, kai jiems reikia, ir tokia apimtimi, kiek reikia… Tada jie patys, savanoriškai, moka mokesčius, nieko neslepia ir sako – džiaugiamės, kad galime finansuoti tai, kas po to mums sugrįš ir dar mes galėsime pasidalinti.

O pas mus vieną dalį – mokesčių – visai nukirto, ten nieko neliko, o iš socialinės dalies liko berods tik pensijos, motinystės išmokos – kažkas, kad galėtų parašyti, jog tai „socialinis“ modelis… O kur visas mokesčių paketas?

Kaip galima įpareigoti darbdavį būti lojaliu darbuotojui be jokių priemonių, kurios darbdavį saistytų, ir be jokių priemonių, kurios darbuotoją skatintų? Na, niekaip…

Todėl kai dabar einame į darbo grupes, visą laiką klausiu: atsistokite į darbuotojo poziciją ir parašykite man 5 šitos naujos sistemos pliusus. Nereikia 140, kiek surašyta darbdaviui – 5 parašykit. Tai prasideda kažkokie mistifikavimai, kaip bus daugiau darbo vietų, kaip atsilaisvinus darbo vietoms pradės didėti atlyginimai, kaip visi darbdaviai pradės geranoriškai kompensuoti darbuotojams už jų mokymosi išlaidas, kaip pradės geranoriškai duoti laisvadienius dėl šeimos… Dabar turim aiškiai, griežtai Darbo kodekse įrašytas normas, ir to nedaro – o jeigu paliksime visiškai laisvai, tai darbdaviai staiga pavirs socialiai atsakingais ir pradės geranoriškai daryti… Niekaip nesuprantu.

O priemonės labai akivaizdžios, ir kitos šalys jas turi. Grįžtu prie to paties – mokesčių lengvatos, ir ne tik darbuotojams, bet ir darbdaviams, yra labai geras reiškinys, kai tvarkingai prižiūrimas. Kai aiškiai pasakoma: jeigu priimsi darbuotoją su mažu vaiku, o jo atlyginimas bus ne mažesnis, negu…, ir darbo krūvis ne mažesnis, negu… – tai gausi kokią nors mokestinę lengvatą. Mūsų modelyje šitos dalies nėra.

Kapitalo mokesčiai taip pat nėra keičiami, nors jie Lietuvoje iš tikrųjų mažiausi. Darbdaviai visą laiką aiškina, kad moka labai daug mokesčių – bet prie jų prisiskaičiuoja ir darbuotojo sodrinius. O tada sako: ajajai, kokią didelę dalį sumokame… Bet iš tikrųjų tai nėra darbdavio mokesčiai. Reikia vieną kartą garsiai pasakyti ir visiems susitarti, kad darbuotojo mokesčiai yra: SODRA ir gyventojų pajamų mokestis. Kad darbdavys juos pervedinėja – tegu pervedinėja, bet tai tikrai darbuotojo, o ne darbdavio mokesčiai.

Darbdavio mokesčiai yra visai kiti, ir Lietuvoje jie vieni iš mažiausių.

Jau antrus metus ir Tarptautinis valiutos fondas, ir kitos tarptautinės organizacijos sako, kad mes neproporcingai apmokestiname darbo pajamas, o ypač neproporcingai – mažąsias, minimaliąsias darbo pajamas.

– Kokie mokesčių pakeitimai buvo siūlomi toje dingusioje dalyje?

– Tikrai buvo siūloma nustatyti neapmokestinamą pajamų dalį, taip pat progresiniai mokesčiai – bet ne darbiniams santykiams, kaip paprastai siūlo politikai. Pvz., kai V. Andriukaitis kalba apie progresinius mokesčius, jis turi omenyje darbinius santykius, o visi kiti lieka be progresinių. O dabar buvo siūlomas švedų modelis, kai visos pajamos progresyviai apmokestinamos. Ir Amerikoje toks modelis.

Tas darbinių santykių modelis, kurį mums dabar siūlo, labai artimas arba JAV, arba švedams. O kuo iš esmės skiriasi vieni nuo kitų? JAV turi labai liberalius darbinius santykius (nors jei priims šitą Darbo kodeksą, būsim liberalesni už Ameriką), bet, kita vertus, ir per šimtmečius nusistovėjusią tradiciją, kai darbdaviai patys suvokia darbuotojo vertę, siūlo sveikatos, pensinius draudimus – tai, ką mes gauname iš valstybės draudimo, ten siūloma per darbdavius, o jei nesiūloma, darbuotojas gali išsiderėti, profsąjungos gan aktyvios.

Švedų modelis visai priešingas. Ten darbdaviai to nedaro, bet mokami palyginti dideli mokesčiai – JAV tokių didelių nėra – ir iš biudžeto duodamas labai didelis socialinis paketas.

Kitas svarbus dalykas, kurio visiškai neturime šitame socialiniame modelyje, ir be kurio niekada neišjudėsim iš mirties taško mažindami skurdą – tiek JAV, tiek Švedija turi bazines pajamas su nuliniais moksčiais. Tam tikras per metus uždirbtų pajamų dydis yra visiškai neapmokestinamas nuo pat pirmojo cento. Ir tas dydis susietas su išlaikomų asmenų skaičiumi. T. y., jeigu turi tris vaikus ir dar išlaikai neįgalią mamą, tai taip ir skaičiuoja – tu iš savo atlyginimo išlaikai keturis žmones, todėl tokia pinigų suma tau paliekama pragyvenimui, ir mokesčių iš tavęs neima. Taip yra tiek JAV, tiek Švedijoj. Mūsų „socialiniame“ modelyje – nieko panašaus. Kažkur pabuvo – ir pradingo.

Sakoma: mes kaip ėmėm iš jūsų mokesčius, taip ir imsim, o jūs su darbdaviu pamėginkit susitarti, gal jis bus geras ir padidins atlyginimą…

O kas keisčiausia – kad po derybų Trišalėje taryboje, Seime ir kitur mokesčių pokyčiai vis dėlto atsirado… Bet kam? Darbdaviui… Lengvata už tai, kad jie padarys kažką gero darbuotojams… Mes ir taip jau turime pakankamai lengvatinę sistemą darbdaviams, jei nekalbėsim apie sodrinius mokesčius, kurie iš tikrųjų yra darbuotojo mokesčiai – tai dar padarysim jiems lengvatų.

Žodžiu, kažkurioje vietoje įvyko kažkoks lūžis, kai pradėta keliauti ne racionaliu moksliniu, kitų šalių patirties keliu, o pagal jėgos principus. O kas pas mus jėgos turi daugiau – matom akivaizdžiai.

– O kuriuo metu ta mokesčių dalis buvo taip nukramtyta?

– Prieš pateikimą. Žinau, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai buvo pateikta tokia pradinė, darbinė versija, o po to jos neliko. Bet oficialiai šitos dalies niekur nebuvo.

Atkreipkite dėmesį, kad kuriant šitą „socialinį“ modelį nedalyvavo ta ministerija, kuri turi daugiausiai informacijos ir gali strateguoti į ateitį – Finansų ministerija. Juk apie ką kalbame? Kad socialinis modelis kuriamas ilgalaikei perspektyvai ir mūsų gerovei ateityje. Kad po to ilgą laiką nieko nebekeisime ir gyvensime tomis sąlygomis, kurios dabar bus patvirtintos, kad tapsime konkurencingi, gražūs, turtingi, protingi, išsilavinę, mūsų gerovė tik augs… Ir tame darbe nėra Finansų ministerijos – tos valstybinės institucijos, kuri turi pilną informaciją, dar daugiau, kuri prognozuoja ateities finansinius srautus, gali pasakyti, tarkime, kiek, kaip ir kada suveiks pensijų pokyčiai, ar iš viso suveiks, nes mato visas tedencijas ir tie duomenys yra ilgalaikiai. Ta įstaiga tikrai turėtų prisidėti bent analize – bet šitos dalies visai nėra…

Ką tai sako? Kad socialinis modelis sukurtas visiškai teorinis. Sudėdo, pasišnekėjo ir sugalvojo: tegu būna taip. O kur skaičiavimai ir pagrindimai? Galbūt ekspertai juos matė? Bet tada kodėl nerodo visuomenei? Kodėl, įrodinėjant socialinio modelio naudą, visuomenei nepagrindžiama, kodėl ekspertai priėmė tokius sprendimus? Jeigu ekspertai mato, kad pagal Finansų ministerijos pateiktus duomenis yra realu, kad pensijos didės dėl to, kad… arba atlyginimai didės dėl to, kad… – parodykit tą pagrindimą. Žmonės nėra dundukai, Lietuva pilna protingų, užsienio investuotojai sako, kad esam viena iš protingiausių tautų Europoje, įdarbina tuos mūsų protingiausius…

Tai kodėl mums neduoda jokios informacijos? Ir net kai visuomenė klausia – na, kodėl jūs, ekspertai, šitaip nusprendėte – net ir tada žiniasklaidai išmetami pliki teoriniai pasvaičiojimai, kaip viskas bus gražu ir gėlėta. Ir niekas neparodo jokių duomenų. Bet juk tai nėra slapta, biudžetas yra kiekvieno iš mūsų, kurie mokame moksčius, nuosavybė, mes lyg ir turėtume teisę žinoti, kas prognozuojama ateityje… Prisiminkim – kai buvo kalbama apie pensinio amžiaus ilginimą, visuomenė pyko, prieštaravo, bet buvo palyginti ramu, nes tikrai duota daug pagrindimo. Buvo aiškiai parodyta skaičiais, kaip visuomenė sensta, kaip mažėja dirbančiųjų, koks yra jų ir pensininkų santykis, kaip tai įtakoja pajamas. Tada matai, kad tai tikrai pagrįsta, turi rimtą, paskaičiuojamą pagrindą, ir galvoji, kad tikrai reikia kažką daryti.

O dabar sakoma taip: reikia keisti Darbo kodeksą, nes mes tapsim nekonkurencingi. Bet kai paklausi – o kodėl, ir kodėl pokyčiams yra numatyti būtent šitie sprendimai, tai niekas negali pagrįsti. Arba nenori.

– Bet juk viešumoje niekas lyg ir nekelia esminio klausimo apie mokesčių pertvarką – esi pirma, iš kurios tai girdžiu…

– Mes ir raštus rašėme… Mokesčių sistemą Lietuvoje tvarko Finansų ministerija, ten pirmiausia svarstymams nugula bet kokie mokesčių pokyčiai. Logiška: be skaičių nieko nepadarysi, pasekmės turi būti prognozuojamos. O jei kuriant socialinį modelį nedalyvauja Finansų ministerija, tai nėra ir mokesčių pokyčių.

– O kas nusprendė, kad Finansų ministerija nedalyvaus?

– Modelį užsakinėjo Soacialinės apsaugos ir darbo ministerija – jų reiktų paklausti.

– Artėja rinkimai, ir šią savaitę Seimo darbotvarkėje jau bus rezoliucijų projektai dėl minimalios algos padidinimo. Bet juose nėra nieko apie NPD padidinimą. Ar reiktų tai įrašyti?

– Būtina. Tuo metu, kai padidino minimalią algą, buvo viešai paklausta, regis, Delfyje: kiek lėšų papildomai surinkta į biudžetą dėl to padidinimo. Nebepamenu, kuris, A. Kubilius ar A. Butkevičius, atsakė – papildomai surinkta apie 30 milijonų sodrinių ir biudžetinių. Jie labai pyko, kai jų paklausė, nes šito niekas neturi žinoti… Po to NPD buvo šiek tiek pakeltas, regis, Darbo partija sukruto ir pasitvarkė. Bet pakėlė vis tiek neproporcingai. Nes jei pažiūrėtume mokestinės naštos minimaliam atlyginimui procentinę išraišką, tai ji vis tiek gerokai didesnė, nei visiems likusiems.

– Ir visiškai nėra to neapmokestinamo dydžio…

– Nėra, nors turėtų būti, ir nuo to reikėtų pradėti. Įsivaizduokite: vienas iš minimalaus atlyginimo turi išlaikyti tik pats save, kitas – keturis vaikus. Arba tris vaikus ir neįgalią mamą. Akivaizdu, kad situacija nevienoda. Arba, tarkime, minimalias algas gaunantys mama ir tėtė augina du vaikus Vilniuje, ir tokia pat šeima kažkur regione… Pragyvenimo krepšeliai, kaštai visiškai skirtingi, ir formuojant regioninę politiką į tai turėtų būti atsižvelgta. Kitose šalyse, toje pačioje Švedijoje, atsižvelgiama, o kodėl pas mus ne – nesuprantu.

– Dabar rengiesi rašyti darbą apie skurstančius dirbančiuosius?

– Taip, rašysiu dirbančių skurdžių tema. Beje, dar vienas paradoksas: jei spręstume pagal Europos Sąjungos ataskaitas, kiek jų suradau, Lietuvoje apskritai tų problemų nėra. Pas mus dirbančių skurdžių tiek nedaug, palyginti su kitomis šalimis, kad nieko lyg ir nereikia daryti…

– Oficialiai apie 8 procentus dirbančių žmonių gyvena žemiau skurdo ribos…

– Tai ką čia ir kalbėti, jei tik 8 procentai skursta. Bet jei paskaičiuoji lygindamas su Europos Sąjungos vidutiniu atlyginimu – nereikia nė su švedais lyginti, kam taip aukštai šokinėti, užtenka Europos Sąjungos vidutinio – tai ta procentinė išraiška iš karto keičiasi kartais… Esmė kokia – visada priklauso nuo atskaitos taško, ką vadinasi skurdu. Tai Lietuvoje sakoma, kad negalima norėti daugiau. Ypač jei dirbi, o jei dar vaikus augini – iš viso neturi teisės nieko norėti. O aš galvoju, kad jeigu vaikus auginantys ir toliau nieko nenorės, tai vaikai užaugs visiškai nieko nenorėdami, ir bus dar blogiau. Negalima šitaip. Dirbantis žmogus turi gerbti save, iš to viskas atsiranda.

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Atšaukti atsakymą

Naujausi įrašai

Video