Su Aušra Maldeikiene – apie skurdą kišenėse ir galvose

Su Aušra Maldeikiene – apie skurdą kišenėse ir galvose
Daugiau nei 6 milijonai eurų per metus Vilniaus valdžios sprendimu atiteks turtingiesiems ir nepasieks skurstančių, – primena A. Maldeikienė, oponuojanti sprendimui dėl kompensacijų už privačius darželius. Nuotraukoje: 2015 m. balandžio 22 d. A. Maldeikienė prisiekia kaip Vilniaus tarybos narė (iš maldeikiene.lt)

Visuomenė, negebanti kelti klausimų ir trokštanti gatavų atsakymų, turi tai, ko nusipelnė – vieno sakinio politikus, kurie, kaip prezidentė, į visus klausimus „žino“ atsakymus, telpančius į vieną lozungą. Skurdas yra ne skaičių, o politinės diskusijos problema, todėl visuomenė turi mokytis kalbėti, – paklausta apie absoliutaus skurdo ribą pabrėžė ekonomistė, publicistė, dėstytoja, Vilniaus miesto tarybos narė dr. Aušra Maldeikienė.

– Kodėl, Jūsų manymu, Lietuvoje nėra nustatoma absoliutaus skurdo riba?

– Dėl labai paprastos priežasties: nes pasirodytų, jog oficialiai – pabrėžiu, oficialiai – labai didelė dalis žmonių šitaip ir gyvena.

– Absoliučiame skurde?

– Pagal oficialius skaičius dauguma Lietuvos žmonių gyvens absoliučiame skurde. Bet nereikia pamiršti, kad pas mus daugybė žmonių gyvena ne iš tų pinigų, kurie yra jų oficialūs pinigai, nes yra įvairios šešėlinės pajamos – aš čia nediskutuoju, gėris jos ar blogis – pilkoji zona ir t. t. Šešėlis siekia apie 30 proc., tai reiškia, kad žmonių pajamos yra apie 30 proc. didesnės. Kitas dalykas, kad mes labai dažnai pateikiame kaip skurstančius, tarkime, pensininkus, bet visiškai neįsivaizduojame, kiek realiai tie pensininkai gauna pajamų, nes tokiu atveju reiktų suskaičiuoti ir visas tas galingas sumas, kurias jie gauna per kompensacijas, pvz., vaistų. Jeigu aš susergu, man nekompensuoja, apmoku iš algos, o jiems apmoka. Jei į tai atsižvelgtume, pensijos vidurkis pasidarys jau nebe toks, kokį dabar matome. Bet kokios socialinės sistemos buvimas tyrimo reikalus apsunkina, čia reikėtų rimtai atsisėsti ir svarstyti.

Tačiau visiškai akivaizdu, kad Lietuvoje politiškai yra labai naudinga palaikyti mitą apie tam tikras skurstančias grupes. Ne apie asmenis, o apie grupes. Ir tada padėti grupėms. Mes nesakom, kad skursta štai toks žmogus – o juk čia ir yra sudėtingas kelias, skurdo mažinimas, kai padeda ne grupėms, o asmeniui. Lengviau padėti grupėms: štai pakelsim visiems pensininkams. O tada sakai – bet visiems daugiau negalima pakelti… O iš tikrųjų pensininkų yra įvairių. Mes visiškai ramiai vertinam tą, kuris dirbo kokiuose nors Gariūnuose su verslo liudijimu, niekad gyvenime nemokėjo SODROS įmokų ir valstybė dvidešimt metų tai toleravo, bet dabar yra skurstantis pensininkas, jam reikia padėti. Kieno sąkaita? Tų, kurie dirba?

Iš tikrųjų taikomi labai paprasti lygiavos principai, o dėl lygiavos kas nukenčia? Tie, kurie sąžiningai dirba ir neturi šešėlio. Pirmiausia, manyčiau, daug žmonių viešajame sektoriuje, pradedant gydytojais, mokytojais, baigiant slaugėmis ir t. t. Na, slaugės ar gydytojai gal dar turi kažkokią šešėlio dalį – bet dorai dirbantys, tie, kurie neima kyšių, tų „dovanėlių“, kurias duoda ne už gražas akis, o už tai, kad sudarytų geresnes sąlygas.

Kodėl mes netiriame šitų klausimų? Nes tai politiškai nenaudinga. Be to, mūsų politinis ir ekonominis elitas linkęs analizuoti tas problemas, kurios tuo metu svarbios ir įdomios, tarkime, „centrui“ – na, Briuselio kokia nors darbotvarkė. Tai nėra blogai. Bet mums neužtenka intelekto ir ambicijų įtraukti į tą dienotvarkę naujas temas, analizuojant, pvz., tokius klausimus, kodėl pas mus neveikia kai kurie dalykai. Mes tiesiog manome, kad ekonomika yra toks mistinis daiktas, kuris veikia visur, o jeigu ten kur nors veikia, tai ir pas mus veiks. Neatsižvelgdami į daug niuansų. Todėl klausimas apie skurdo ribą nėra labai lengvas, bet ir nėra labai sudėtingas.

Man būtų daug įdomiau, kodėl mes apskritai neturime nė vieno ekonomikos instituto – na, kas tada tuo užsiiminės? Iki politikų tuo turėtų užsiiminėti mokslininkai, bet kokie mokslininkai už 400 eurų tai darys? Šitiek gauna mokslų daktaras universitete, t. y. jis pakliūva į tą vargetų klaną.

– Ar reiktų nustatyti ir oficialiai skelbti absoliučią skurdo ribą, pragyvenimo lygį?

– Manyčiau, kad nustatyti gal ir reikėtų. Bet iš tikrųjų tai ne skaičiaus klausimas – čia yra, kaip truputį toliau pati rašai, politinės diskusijos klausimas. Politikai todėl ir yra partijose, kad skirtingai mato, kas yra skurdas, kaip su juo kovoti, jie turi savo logiką, kaip aiškinti tuos procesus, iš kur jis gimsta. Vieni sakys, kad skurdas yra dėl to, kad trūksta išsilavinimo, todėl reikia skirti daugiau viešųjų išteklių išsilavinimui. Kiti – jog skurdas atsiranda todėl, kad žmogus neturi, tarkim, verslumo, tada skatinamos diskusijos apie verslumą. Visuomenė turi pasirinkti politinę jėgą, jos paaiškinimą, jos variantą, kaip ji siūlo tą problemą spręsti.

Lietuvoje tai nedaroma, dar kartą kartoju, dėl labai paprastos priežasties – teigiant, kad kažkur egzistuoja gatavi įstatymai. Ir kodėl politikai taip elgiasi? Todėl, kad visuomenė iš jų šito nereikalauja. Pas mus visiškai adekvatu visuomenės atstovui, mokyklos direktorei – aš tai mačiau savo akimis – atsistoti Vilniaus miesto tarybos posėdyje ir pasakyti: „Nustokite politikuoti“… O kai aš jos paklausiau – ar jūs mokykloje atėjusi į klasę sakote vaikams, kad nustotų mokytis? – ji pasakė, kad aš kvaila. Čia atsakymas į klausimą, kodėl nėra diskusijų: kokios gali būti diskusijos, jeigu yra atsakymai. Parašyti kažkur, kažkokiose instrukcijose, atsiųstose iš kitur… Mes juk praktiškai neturime adekvačiai intelektualių politikų. Vienetai. Tokių, kurie galėtų diskutuoti iš tiesų su niuansais.

Tad jeigu klausiate, ar reikia nustatyti, tai aš paklausiu – o kas konkrečiai, jūsų manymu, turi nustatyti? Ir jūs pasakysite – politinė partija. Jūsų politinė partija. Ar rinkėjai to klausia savo politinių partijų, savo politikų? Ne, rinkėjas domisi kuo nors labai lokaliu, pvz.: padarykite mums gerą eilę į darželį. Todėl, pvz., dabar Vilniuje patvirtintas kompensacijų variantas iš tikrųjų tam tikra forma didina skurdą, nes pinigai – virš 6 milijonų eurų per metus – turėtų atitekti turtingiesiems žmonėms, kurie leidžia savo vaikus į privačius darželius. Tie pinigai nepasieks tų, kurie neturi galimybės leisti vaikų į tokį darželį. Ar tokiu aspektu kas nors analizuoja? Bandė lygių galimybių kontrolierė, pasakė, jog įžvelgia, kad yra proteguojama turtingesniųjų grupė, palyginus su mažiau turtingais.

Kitas dalykas – taip didėja skurdas, nes kai šeima neturi galimybių leisti į privatų darželį ir neturi kokios nors močiutės, tai mama neina dirbti, ir toje šeimoje skurdo rizika automatiškai padidėja, nes vienas tėvelis gali nebeištempti, mūsų sistema yra dviejų pajamų, pas mus skurdžiausiai gyvena tos šeimos, kur vienas tėtis ar mama augina vaikus, o ypač, jeigu ne vieną. Ten didžiausias skurdas.

O kai visuomenė analizuoja, ji nori, kad būtų labiausiai remiami pensininkai. Kartais tas noras, kad pensininkus labiau remtų, yra labai svanaudiškas, nes labai senų sergančių, neįgalių žmonių priežiūra labai brangi, ir tada ją geriau permesti valstybei, šaukiant, kad va, padėkite pensininkams. Tada žmogus dar kažkaip kitaip išsprendžia problemą, o jeigu tas pensininkas liktų šeimai ant rankų – vėl skurdas…

Į ką aš lenkiu? Į tai, kad skurdo problematika yra labai komplikuota. Antras dalykas – labai individualizuota. Kiekvienas individas atskirai skursta dėl ko nors kito. Ir trečias dalykas – kad visuomenė apie tai kalbėtų, ji apskritai turi mokėti kalbėti apie politiką. Mūsų visuomenė apie šitą problemą nekalba, nes ji neturi įgūdžio ir supratimo, kaip kalbėti apie politiką, ji nesuvokia, kas yra politika. Kol ji to nesuvoks, aš nemanau, kad stebuklingu būdu ims apie tai šnekėti.

Ji ieško ne kompromisų, pokalbio, aiškinimosi – ji nori atsakymo. O atsakymai yra toks daiktas: tuščias. Dėl to jie turi tokius politikus, kaip, pvz., prezidentė, kuri žino vienu sakiniu, kaip ten yra. Tas sakinys gali būti visiškai kvailas, po dviejų dienų ji gali pasakyti visiškai priešingai – bet ji pasako vieną sakinį. Tą sakinį išgirsti, pritari arba ne – ir toliau diskusijos nėra.

Tai skurdo problema yra diskusijos problema, o ne koks nors pakavotas mistinis skaičius, kuris pasakys. Tai yra mūsų sampratos, kas yra skurdas, dalykas. Pvz., ar skursta mokytoja, kuri gauna visuomenės mastais palyginus didelę algą, bet jai neužtenka pinigų nusipirkti modernius akinius? Čia labai tipinė problematika: akiniai su progresiniais lęšiais kainuoja 2/3 vidutinės mokytojo algos. Vadinasi, jau reikia ilgai taupyti. Aš manyčiau, kad ji skursta. O realiai čia lyg ir ne skurdo problema…

Žodžiu, nėra tokio dydžio – diskusija turi būti. O skaičius kiekviena partija turėtų skelbti, kad, mūsų nuomone, skurdas yra toks ir toks.

– O gal mūsų ekonomika per silpna, nepakeltų bandymų priartinti minimalius atlyginimus ir išmokas prie pragyvenimo lygio, todėl reikia atidėti šitas diskusijas „geresniems laikams“?

– Mūsų ekonomika todėl silpna, kad neanalizuojama.

Iš tiesų tas ekonominis modelis, kurį esame pasirinkę, yra taip orientuotas, jis netgi nori, kad žmogus būtų arčiau skurdo ribos, nes taip atpiginama darbo jėga ir didinamas eksportas.

Mūsų eksportas iš tikrųjų remiasi pigia darbo jėga ir pigiu darbo pardavimu. Juk kuo žaidžiama netgi tame sektoriuje, kur džiaugiamės, kad ateina užsienio investicijos – tuo, kad mūsų programuotojai pigesni už vakarų programuotojus. Mes ir čia remiamės pigia darbo jėga. Labai gerai, kad tie žmonės lietuviškais mastais uždirba labai daug, bet juk ėjimo logika būtent tokia. Čia ne mes inspiruojame pardavinėti produktus – mus tiesiog perka kaip pigius.

– Ar dabartinis politinis elitas, Jūsų vertinimu, adekvačiai reaguoja į skurdo problemą?

– Aš manyčiau, kad absoliučiai adekvačiai, kaip paradoksaliai tai beskambėtų. Visuomenei šita problema nėra labai įdomi. Visuomenei įdomu paverkti, kad yra labai blogai, ir tada paaiškėja, kad tas, kuris verkia, jog jam labai blogai, turi viską, nes neblogai gyvena šešėlyje – šimtąkart tai mačiau. Mūsų politikai reaguoja adekvačiai ta prasme, kad kalba apie tuos dalykus, kurie visuomenę domina. Ta prasme jie yra adekvatūs politikai.

Ar tai yra politikai lyderiai, kurie gali pakeisti esamą situaciją – labai abejonu. Jau daug metų mes turime Seimą, kuris yra pilkas ir neįdomus.

Įdomesnės minties ten reikia ieškoti su žiburiu – aš skaitau stenogramas, man verkt norisi. Kodėl? Jeigu palyginsi, kas buvo prieš 25 metus, kai ateidavo intelektualai, kurie turėjo idėjų – tu galėjai pritarti, nepritarti, buvo diskusijos… o dabar sėdi tokie mechaniniai veikėjai, bet juos nekalbanti visuomenė supranta geriau.

Nes kalbantis žmogus – na, atsirado čia protingas… Tai politikai adekvačiai reaguoja. Tik norėčiau, kad ironiją tame „adekvatume“ pagautumėt.

– Nuo ko, Jūsų manymu, turėtų prasidėti adekvatesnė reakcija, kas būtų svarbiausia?

– Tikriausiai nuo tam tikrų politinių grupių, kurios drįstų kalbėti ne tai, ką nori girdėti kitas elitas. Reikia, kad atsirastų politikų, kurie gebėtų, mokėtų formuluoti naujus klausimus. Nes vadinamieji pastarųjų metų gelbėtojai – vartoju tą terminą be ironijos – kuriems priskirčiau N. Venckienės judėjimą, tiesos, mėsos ir kt. – jie iš tikrųjų nėra politikai.

Jie yra raudančios bibliotekininkės prie prezidentūros vartų. Čia ne politika.

Jie nežino problematikos, tiesiog yra geri žmonės, kurie nori, kad pasaulis būtų geras. Betgi gerais norais kelias į pragarą dažnai grįstas, nes tiesiog neįvertinami dalykai – ta pati Garliavos istorija labai gražiai tai parodė. Tokių istorijų buvo dešimtys ir dar bus.

Tiesiog nėra kalbėjimo, diskusijos, o juk tikrai šnekėti apie tai, iš kur tai mokytojai surasti progresinius akinius, yra daug daugiau gėrio, negu diskutuoti ties kokiu nors vienu pakankamai tuščiu atveju, neturint informacijos, prisiimant teisėjo vaidmenį, analizuojant juridinius, institucinius dalykus.

Bet ar tai gali greitai atsitikti, aš abejoju dėl vienos paprastos priežasties – jau sukurta tokia jaunų žmonių ugdymo sistema, kuri yra aiškiai vienos politinės linijos, ideologijos propagandistų ruošimo kalvė. Protingas žmogus – tai tas, kuris gerai žino Briuselio dokumentus, kurie savaime yra labai protingi, aš juos skaitau su dideliu malonumu. Bet tai, kas pritaikoma visai 28 šalių kohortai, turėtų būti dar individualizuojama, o to nemokama padaryti. Be to, nuolat kartojama, kad socialiniai mokslai yra tai, ko eina mokytis tinginiai, ten žmonės nieko neveikia, tik plepa. Tai neprideda šitiems mokslams autoriteto, į juos žiūrima kaip į lengvus, paprastus dalykus, o iš tiesų jie yra gerokai sudėtingesni už tiksliuosius – sudėtingesni ir tyrimų metodai, ir pats objektas, žmogus, o kur dar žmonių sąveika…

Tai mano atsakymas labai paprastas, trumpai pasakyčiau taip: mes turime mokytis kalbėti apie save ir savo problemas. Ir tada automatiškai iškils skurdo problema – kada aš skurstu? Pvz., aš jaučiuosi skurstanti, kai iš savo tikrai kuklios dėstytojos algos privalau nusipirkti brangius vadovėlius, nes Vilniaus universitete jų nėra, o jie man reikalingi darbui. Tai oficialiai pagal jokią statistiką čia ne skurdas…

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Atšaukti atsakymą

Naujausi įrašai

Video