Skurdo vaizdą Lietuvoje iškreipia skurdo skaičiavimo metodika

Skurdo vaizdą Lietuvoje iškreipia skurdo skaičiavimo metodika

Kad oficialioje statistikoje atspindėtas Lietuvos skurdo vaizdas neretai atrodo gražesnis, nei iš tiesų yra, neseniai konstatuota Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslininkų dr. Rasos Zabarauskaitės (Miežienės) ir dr. Boguslavo Gruževskio tyrime, atliktame Lietuvos Carito užsakymu

(jo santrauką rasite čia: „Sisteminis skurdo problemos tyrimas Lietuvoje“).

Jame teigiama, kad dabar naudojama santykinio skurdo skaičiavimo metodika neleidžia tinkamai įvertinti skurdo neturtingose šalyse – jose, lyginant su labiau išsivysčiusiomis šalimis, gaunamas sumažintas skurstančiųjų skaičius. Ir nors Europos kontekste atrodome gražiau, visiškai nėra aišku, ar suma, kuri įvardijama kaip skurdo rizikos riba, sudaro galimybes patenkinti būtiniausius asmens poreikius.

Mokslininkai įsitikinę, kad gerokai tikslesnį vaizdą matytume nustatę absoliutaus skurdo ribą.

Dr. Rasa Miežienė sutiko atsakyti į Lietuvos.link klausimus.

*******
– Kas yra absoliutaus skurdo riba? Ir kokia skurdo matavimo metodika šiuo metu taikoma Lietuvoje?

– Skurdo ribos gali būti apskaičiuojamos įvairiais metodais, tačiau dažniausiai naudojami du – absoliutaus ir santykinio skurdo skaičiavimo metodai. Santykinis skurdas remiasi asmens gyvenimo lygio, apibrėžto santykyje su vidutiniu gyvenimo lygiu šalyje, matavimu; juo grindžiamas ir skurdo rizikos lygio rodiklis.

O absoliutus skurdas siejamas su minimaliu asmens poreikių patenkinimo lygiu. Tai reiškia, kad jį matuojant paprastai sudaromas vartojimo krepšelis ir apskaičiuojamas minimalus jam įsigyti reikalingas išlaidų dydis. Jis ir vadinamas absoliutaus skurdo riba.

Nuo 2006 metų Lietuvoje skurdui matuoti pradėta naudoti vieninga Eurostato metodika, pagal kurią pagrindinis rodiklis yra skurdo rizikos lygis, o skurdo rizikos riba prilyginama 60 proc. ekvivalentinių disponuojamų pajamų medianos. Paprasčiau tariant, gyventojų pajamos (atskaičius mokesčius) išdėstomos didėjimo tvarka, randama vidurinė reikšmė (mediana) ir apskaičiuojama 60 proc. nuo šios reikšmės, kuri ir laikoma skurdo rizikos riba. Galiausiai gyventojų pajamos palyginamos su šia riba, ir visi namų ūkiai, kurių pajamos už ją žemesnės, priskiriami prie skurstančiųjų.

– Jūs ir dr. Boguslavas Gruževskis neseniai atliktame tyrime teigiate, kad ši metodika, kuria remiasi ir Lietuvos statistikos departamento skelbiami duomenys, neleidžia adekvačiai įvertinti skurdo tokiose mažiau išsivysčiusiose šalyse, kaip Lietuva. Kodėl?

– Dėl kelių priežasčių, paminėsiu tik kai kurias iš jų.

Pirmiausia, kadangi skurdo rizikos riba prilyginama 60 proc. disponuojamų pajamų medianos, ji visiškai priklauso nuo gyventojų pajamų pasiskirstymo visuomenėje ir daugiau parodo pajamų nelygybę, o ne skurdą. Tai reiškia, kad skurdžioje šalyje, kurioje pajamos išsidėsčiusios tolygiau, skurdo rizikos lygis bus daug žemesnis nei turtingoje, kurioje yra didelė pajamų nelygybė. Pagal šį rodiklį, skurdo rizikos lygis būtų visiškai panaikintas tik vienu atveju – jeigu visų šalies gyventojų pajamos būtų lygios, ko iš tiesų pasiekti neįmanoma ir netgi nenaudinga šiuolaikinėje ekonomikoje.

Antra, skurdo rizikos lygiui apskaičiuoti naudojama skurdo rizikos riba nėra pagrįsta objektyviais gyventojų vartojimo normatyvais. Pvz., Eurostato duomenimis, 2014 metais skurdo rizikos riba 4 asmenų šeimai (2 suaugusiems su 2 vaikais iki 14 metų amžiaus) Lietuvoje sudarė 6,1 tūkst. Eur per metus (arba 506 Eur per mėnesį).

Tačiau ši riba nėra pagrįsta realiu gyventojų vartojimo poreikiu ir visiškai nėra aišku, ar šis dydis pakankamas asmeniniams namų ūkio poreikiams patenkinti.

Šis klausimas galbūt neaktualus daugeliui išsivysčiusių Europos Sąjungos šalių, kurių skurdui matuoti taikoma skurdo rizikos riba yra žymiai aukštesnė nei Lietuvoje, tačiau mažiau išsivysčiusioms šalims tai aktualu. Pvz., 2014 metais Suomijoje skurdo rizikos riba buvo 29,8 tūkst. Eur, Austrijoje – 29,2 tūkst. Eur, t. y. apytiksliai 5 kartus didesnė nei Lietuvoje. Atsižvelgus į tai, kad minėtose šalyse kainos yra aukštesnės, skurdo ribų skirtumas sumažėja iki apytiksliai 3 kartų.

Beje, atkreipsiu dėmesį, kad ir pačioje Eurostato metodikoje kalbant apie skurdo rizikos lygio rodiklį pažymima, kad jis „nematuoja gerovės ar skurdo, o tik žemas pajamas santykyje su kitų gyventojų toje šalyje pajamomis, kurios nebūtinai reiškia žemą gyvenimo lygį“.

– Kiek ir kaip dėl metodikos trūkumų iškreiptą gauname skurdo vaizdą Lietuvoje ir kitose šalyse?

– Dėl žemesnio vidutinių pajamų lygio skurdo rizikos riba Lietuvoje yra mažesnė ir todėl pas mus gaunama sumažinta skurstančiųjų gyventojų dalis, lyginant su kitomis išsivysčiusiomis šalimis.

Pvz., Eurostato duomenimis, 2013 metais Italijoje ir Lietuvoje skurdo rizikos lygis buvo panašus – Italijoje sudarė 19,1 proc., Lietuvoje – 20,6 proc., tuo tarpu skurdo rizikos riba 4 asmenų namų ūkiui per metus Italijoje buvo 19,2 tūkst., Lietuvoje – 9,2 tūkst. perkamosios galios standartų. Taigi, lyginant su Italija, Lietuvoje yra sumažinama skurstančių gyventojų dalis. Panašiai yra ir su kitomis šalimis.

Tiesa, reikia paminėti, kad nuo 2010-ųjų ir Lietuvoje, ir kitose Europos Sąjungos šalyse pradėtas naudoti dar vienas skurdo situaciją apibūdinantis rodiklis – asmenų, susiduriančių su skurdo rizika ar socialine atskirtimi, dalis. Šis rodiklis susideda iš trijų skirtingų dimensijų ir kiek tiksliau atspindi skurdo situaciją, tačiau taip pat turi trūkumų. Pvz., matuojant pagal minėtą rodiklį, 2014 metais Italijoje, taip pat Ispanijoje asmenų, susiduriančių su skurdo rizika ar socialine atskirtimi, dalis buvo netgi aukštesnė nei Lietuvoje (Italijoje – 28,1 proc., Ispanijoje – 29,2 proc., Lietuvoje – 27,7 proc.).

– Kodėl Lietuvoje nenustatoma absoliutaus skurdo riba, ar reiktų ją nustatyti?

– Manau, būtų tikslinga skaičiuoti ne tik santykinio, bet ir absoliutaus skurdo rodiklius. Šiuo metu Lietuvoje tai nėra daroma, kadangi nėra patvirtintos oficialios metodikos, pagal kurią būtų galima juos apskaičiuoti.

Priminsiu, kad prieš porą dešimtmečių Lietuvoje buvo skaičiuojamas minimalaus gyvenimo lygio (MGL) rodiklis, su kuriuo buvo siejama gyventojų teisė į socialinę paramą, taip pat socialinių pašalpų dydis. Tuo metu jis sudarė 125 Lt, vėliau padidintas iki 130 Lt. Iki 2007 metų Lietuvoje taip pat buvo skaičiuojamas ir taikomasis (arba skaičiuojamasis) MGL, pagrįstas minimalaus maisto produktų rinkinio, kuriame maisto produktų kiekis ir sudėtis nustatyta atsižvelgiant į suaugusiųjų vartojimo normas, vertė. Tačiau šiuo metu, kaip jau minėjau, neturime patvirtintos metodikos absoliutaus skurdo ribai apskaičiuoti.

– Ką duotų absoliutaus skurdo ribos skaičiavimas, ar padėtų formuoti tikslesnę socialinę politiką?

Jau minėjau, kad skurdo rizikos lygis daugiau parodo gyventojų pajamų pasiskirstymo netolygumą, bet ne skurdą, todėl juo remiantis numatyti tikslias skurdo mažinimo priemones ir jų poveikį gana sudėtinga.

Tai iliustruoja kad ir toks pavyzdys. Jeigu visų šalies gyventojų pajamos proporcingai padidėtų du ar net tris kartus, skurdo rizikos lygis šalyje nepasikeistų, nes atitinkamai padidėtų ir skurdo rizikos riba. O absoliutaus skurdo lygis tokiu atveju žymiai sumažėtų, kadangi didesnė dalis gyventojų galėtų patenkinti savo minimalius asmeninius poreikius. Taigi, absoliutaus skurdo riba sudaro geresnes galimybes stebėti skurdo lygio kitimo tendencijas bei vertinti skurdo mažinimo politikos priemonių veiksmingumą.

Jeigu absoliutaus skurdo rodiklis pagal vieningą metodiką būtų skaičiuojamas visose Europos Sąjungos šalyse, išryškėtų tikrieji skirtumai tarp ES šalių.

Tačiau reikia paminėti, kad absoliutaus skurdo skaičiavimo metodas taip pat turi tam tikrų trūkumų: sudarant vartojimo krepšelį, išlieka subjektyvaus vertinimo elementų (pvz., atrenkant maisto produktus į šį krepšelį, apsisprendžiant dėl maisto ir ne maisto išlaidų dalies vartojimo biudžete ir pan.). Be to, šalyje kintant gyvenimo lygiui ir gyventojų vartojimo įpročiams, reikia koreguoti vartojimo krepšelį ir jo sudarymo metodiką, nes ilgainiui ji gali ne visiškai atitikti svarbiausiems poreikiams patenkinti reikalingą išteklių dydį.

– Kokia, remiantis Jūsų ankstesnių tyrimų duomenimis, šiuo metu galėtų būti absoliutaus skurdo riba, pvz., Vilniuje?

– Vėliausias tyrimas, kuomet pagal specialią metodiką buvo apskaičiuotas absoliutaus skurdo lygis Lietuvoje, buvo darytas senokai – dar 2007 metais. Tuo metu skurdo riba didžiuosiuose šalies miestuose sudarė apytiksliai 544 Lt. Vėlesniais metais detalūs skaičiavimai nebuvo atlikti. Tikėtina, kad ir pačią metodiką šiandien jau reikėtų koreguoti, kadangi dėl gyvenimo lygio pokyčių keitėsi ir gyventojų vartojimo įpročiai.

– Ar šiuo metu galime teigti, kad minimali alga ir vidutinė pensija pakankamos, kad žmogus galėtų patenkinti būtiniausius poreikius?

– Kadangi nėra atlikta skaičiavimų, šio klausimo negaliu komentuoti.

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Atšaukti atsakymą

Naujausi įrašai

Video