Romas Lazutka: Skurdas – prioritetų, o ne pinigų klausimas

Romas Lazutka: Skurdas – prioritetų, o ne pinigų klausimas
„Per „laisvės nuo mokesčių dieną“ studentai tempia simbolinį mokesčių akmenį. Studentai, kurie gyvena iš mokesčių, nes tiems, kurie gauna krepšelius, nekainuoja studijos, jie gauna stipendijas – nori, kad mokesčiai būtų mažesni... Dalį visuomenės nuomonės formuotojai apkvailina“, – stebisi prof. Romas Lazutka. Akmenį tempia liberalcentristai, o nuotraukoje – analogiška Liberalų sąjūdžio akcija(iš liberalai.lt)

Skurdas yra ne Lietuvos ekonomikos, bet požiūrio problema: mūsų ekonomika skaičiuojant vienam gyventojui jau dabar stipresnė už Estijos, Lenkijos, Vengrijos ar Latvijos, bet įdiegtas toks požiūris, kad valstybė nesiima rinkti daugiau mokesčių, kad pajėgtų finansuoti viešąjį sektorių, kalbėti apie skurdą gėda, nors su skurdu susiduria trečdalis gyventojų, o paramos skurstantiems dydis toks, kad žmogus numirtų iš bado, jei negautų pajamų iš „šešėlio“. Apie tai kalbamės su sociologu, ekonomistu profesoriumi Romu Lazutka.

– Kaip Jūs paaiškintumėt, kodėl Lietuvoje ne tik nenustatoma absoliutaus skurdo riba, t. y. suma, kurios žmogui reikia, kad patenkintų būtiniausius poreikius, bet ir diskusijos apie tai nevyksta?

– Lietuvoje bendrai diskusijos apie skurdą nelabai vyksta, tai nenueinama ir iki tokių „subtilybių“, kaip absoliutus skurdas. Nors padarykim tam tikrą išlygą – kai kasmet paskelbiami skurdo rodikliai, laikant skurdo riba 60 proc. medianinių pajamų, tai dažniausiai iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto pasigirsta kritiški atsiliepimai. Jie sako: žiūrėkite – ekonomika auga, bet skurstančiųjų visuomenėje lieka tokia pati dalis, nes šita riba yra santykinė, kai visuomenė geriau gyvena, ji pakyla, o skurstančiųjų kaip buvo 20 proc., taip ir lieka. Tokia būna santykinės skurdo ribos kritika, bet toliau jie neina ir apie absoliutaus skurdo ribą nekalba, nes išvis nori nutildyti kalbas apie skurdą. O kitiems jos irgi nelabai įdomios.

– Ar reiktų nustatyti ir oficialiai skelbti absoliutaus skurdo ribą?

– Nekenktų, bet abejoju, kad tai pakeistų ką nors iš esmės. Juk ir dabar galėtume sakyti, kad tokia riba Lietuvoje tam tikru būdu jau yra nustatyta. Ką reiškia absoliuti ir santykinė riba, koks jų skirtumas? Santykinė, kaip minėjau – 60 proc. medianinių pajamų, o absoliuti – tokia, kuri turėtų nekisti keičiantis vidutinio gyventojo pajamoms. Tai tokia jau yra, nors taip ir nevadinama. Nustatytos vadinamosios „valstybės remiamos pajamos“ – dabar apie 100 eurų. Ši riba naudojama sprendžiant, remti žmones ar ne: teisę į pašalpas įgyja tie, kurių pajamos mažesnės. Šio dydžio nevadina skurdo riba, nes politikai vengia žodžio „skurdas“, bet pagal tai, kaip jis taikomas, galėtume sakyti, kad Lietuvoje įstatymais numatyta, oficialiai pripažįstama, jog žmonės, kuriuos valstybė įsipareigoja remti, atskiriami pagal tą ribą, t. y. „valstybės remiamas pajamas“. Galėtume sakyti, kad tai ir yra valstybės nustatyta skurdo riba socialinės politikos tikslams. Mokslininkai kartais taip ir vadina – politinė ar įstatyminė, teisinė skurdo riba. Ta prasme, kad ji nėra apskaičiuota pagal tai, kiek žmogui reikia, ar pagal tai, kiek kiti žmonės išleidžia vartojimui, kaip santykinė riba, o tiesiog politikai taip sutaria.

Matyt, jie pasižiūri, koks skaičius žmonių gauna pašalpas, ir kai mato, kad jau labai sumažėjo, žmonių pajamos auga – kilsteli tą ribą. Galima tikėtis, kad ir prieš naujus rinkimus kilstelės, nes paskutinį kartą buvo pakelta 2008-iais, prieš krizę. Žodžiu, tai politikų nustatyta riba.

Bet jūs klausiate apie absoliutaus skurdo ribą, kuri nustatoma naudojant tam tikrą prekių ir paslaugų krepšelį. Metų pradžioje dalyvavau Antverpeno universiteto koordinuotame projekte, kurio metu visose Europos Sąjungos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, skaičiavome vieną sudedamąją tokios skurdo ribos dalį – krepšelį maistui.

Paaiškėjo, kad vien maistui Lietuvoje vienam žmogui reikia apie 100 eurų. Štai tas pats dydis, ta politinė riba, pagal kurią valstybė remia – o juk žmonėms reikia ne tik maisto, bet ir higienos reikmenų, būsto, paslaugų, transporto, rūbų, kitų dalykų.

O dabar įsivaizduokim šeimą, kur motina uždirba minimalią algą, kiek daugiau nei 300 eurų, turi du vaikus, ir jiems trims maistui išeina po 100 eurų. Akivaizdu, kad už 300 eurų trijų asmenų šeima negali išgyventi, čia nereikia jokių papildomų skaičiavimų. Bet dabartinė politika tokia, kad ši šeima pašalpos negauna – jai nepriklauso, nes pajamos yra 100 eurų vienam asmeniui.

Maisto krepšelio nustatymas buvo tik pirmas mano minėto tyrimo etapas, o tęsiant projektą visoje Europos Sąjungoje ateityje gali būti vienodu metodu nustatoma skurdo riba.

Tad gal ES iniciatyva ta riba bus nustatyta ir Lietuvai. O pačios Lietuvos iniciatyvos kol kas nėra. Mūsų valdžia, politikai tuo neužsiima.

– Kodėl Lietuvos politikai tuo nesidomi?

– Tarp žmonių, turinčių galią – ne tik politikų, bet ir verslo, žiniasklaidos elito, vadinamųjų nuomonės formuotojų – dominuoja požiūris, pagrįstas teorine prielaida, kad dėl skurdo yra kalti patys skurstantieji, todėl neverta į juos kreipti dėmesio, geriau skirti jį pasiturintiems, sėkmingiems žmonėms, o kai šie labai praturtės, tai nuo jų kažkas nubyrės ir skurstantiems.

Tokio mąstymo pavyzdys – Vilniaus ir kitų didžiųjų miestų savivaldybių sprendimas skirti 100 eurų tėvams, leidžiantiems savo vaikus į privačius daželius. Nėra sprendžiamos skurstančių šeimų problemos, kai vaikams neliko vietos darželyje, tėvai nedirba, nes reikia juos prižiūrėti, todėl šeima skursta – politikai ėmėsi padėti tiems, kurie gyvena neblogai. Juk faktas, kad sugeba mokėti 140 eurų už vaiko priežiūrą privačiame darželyje, kaip tik ir rodo, kad neblogai gyvena.

Kitas įrodymas, kad Lietuvos valdžiai skurdas nerūpi – pašalpų reforma. Sakoma, kad nuo 2014-ųjų savivaldybėms duota „teisė spręsti“ dėl pašalpų tiems, kurie uždirba mažiau nei „valstybės remiamos pajamos“. Tai netiesa, nes savivaldybės visada mokėdavo tas pašalpas. Tačiau buvo duota paskata išmokėti jų kuo mažiau, nes pinigai, sutaupomi nuo lėšų, valstybės suplanuotų skurstantiems, lieka savivaldybėse. Todėl tų išmokų smarkiai mažėja.

Bet dėl tokių sprendimų Lietuvos valdžia nėra labai kritikuojama – priešingai, daugybėje straipsnių buvo rodoma, kad savivaldybės sėkmingai mažina išmokų skurstantiems, nes jie yra tinginiai, apsimetę, piktnaudžiaujantys, dirba nelegaliai, bet eina prašyti pašalpų. Visuomenei užduotas toks tonas, o sprendimus priimantys politikai gaudo, iš kur pučia vėjas, ir bando įtikti galingesniems. Net ir neturtingųjų nuomonė atitinkamai formuojama. O kai požiūris toks, tai kam dar gilintis? Juk absoliutaus skurdo matavimas leistų geriau pažinti skurdą, tuos visuomenės sluoksnius, kurie gyvena prasčiau.

– Gal ne tik pažinti, bet ir formuoti tikslesnę socialinę politiką?

– Žinant, kokia ji yra šiuo metu ir kokia, tikėtina, bus prognozuojamoje ateityje, manau, kad absoliutaus skurdo ribos nustatymas nieko nekeistų.

Kitose šalyse, kur prekių ir paslaugų krepšelis yra nustatytas ir naudojamas tam tikriems tikslams – jei ne socialinei politikai, tai bent jau pažinimui – jis artimas santykinei skurdo ribai. Galima tikėtis, kad taip būtų ir Lietuvoje. Pas mus pastaraisiais metais santykinė riba būdavo apie 800 litų vienam žmogui, bet juk tų, kurių pajamos mažesnės, valstybė vis tiek neremia.

Tai kas iš to, jei būtų apskaičiuota absoliutaus skurdo riba – ji tikrai sudarytų apie porą šimtų eurų, skurstančių gyventojų dalis būtų apie 18-20 proc. – jeigu valstybė remia tik tuos, kurių pajamos mažesnės už 100 eurų…

Grįšiu prie išgirto savivaldybių vaidmens vykdant išmokų reformą. Iki krizės, 2007-2008-iais, socialinę pašalpą gaudavo apie 1 proc. žmonių, krizės metais – 7 proc. Ir tai – prisiminkime – buvo pateikiama kaip skandalas, vyriausybė ėmėsi žingsnių, kad tą skaičių sumažintų. Įdomu, kad tai darė įvairių politinių pakraipų vyriausybės. Reformos pradžia padaryta vyriausybę ir Seimo daugumą sudarant konservatoriams, o kai po rinkimų nauja dauguma susiformavo aplink socdemus, jie tą konservatorių reformą net paskubino – buvo numatyta nuo 2015-ųjų, o jie metais anksčiau išplėtė iš penkių savivaldybių visoms. Argumentuodami tuo, kad reikia apriboti švaistymą, nepagrįstas išmokas, atiduoti, kaip jie sako, „spręsti savivaldybėms“ – nors jos visada ir spręsdavo – davė paskatą panaudoti tas lėšas kitur, ne skurstantiems.

Todėl skeptiškai vertinu viltis, kad absoliučios skurdo ribos nustatymas paveiktų politiką. Juk ir dabar žmonės žino, kad tokia šeima, apie kurią kalbėjau – minimalią algą gaunanti motina su dviem vaikais – išgyventi negali, bet paramos negauna.

– Kiek teko bendrauti su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, ji net neslepia, kad „valstybės remiamų pajamų“ dydis nėra pagrįstas kokiomis nors realijomis, ir net nesistengia pasakyti, ką už tokią sumą galima įsigyti, koks yra tas prekių ir paslaugų krepšelis. Jeigu visuomenės spaudimas būtų didesnis, viešumoje nebūtų formuojama nuomonė, kad dėl skurdo žmonės patys kalti, o tie, kuriems reikia pagalbos, yra išlaikytiniai, jeigu turėtume tokius judėjimus, kaip Didžiojoje Britanijoje ar JAV, kai keliamas reikalavimas, kad minimalaus atlyginimo užtektų oriam pragyvenimui – gal tai padėtų artinti politiką prie realijų?

– Todėl ir pradėjau nuo to, kad nėra visuomeninio užsakymo, poreikio. Jeigu visuomenė labiau domėtųsi, prasidėtų svarstymai, o dabar politikai numoja ranka ir tarpusavyje apie tai praktiškai nediskutuoja. Girdime, dėl ko ginčijasi kairieji, dešinieji, kaip besivadintų tos partijos, apie ką jie šneka rinkimų metu – kad reikia darbo vietų, reikia pritraukti investicijas, dvigubų „w“ pase, kad netrukdytų užsieniečiams čia važiuoti ir investuoti. Bet nebūna rimtų ginčų dėl to, kokius žmones mes remsime. O juk politikai žiūri, ką žmonės šneka. Kodėl pataikauja pensininkams? Nes žino, kad jų daug, ir padidinęs pensijas gali tikėtis rinkėjų.

Jeigu politikai jaustų, kad visuomenei tai svarbu, prasidėtų diskusijos. Jeigu 100 eurų „valstybės remiamos pajamos“ nepakankamos, tai kiek reikia – 120? 150? 200? Tada sakytų – palaukit, imkim ir suskaičiuokim, ką galima nusipirkti už tokią sumą.

Tada dar kitų klausimas, kad Vilniuje vienaip, o Rokiškio centre kitaip – ir nebūtinai rajono centre pigiau, nes ten reikia numatyti pinigų transportui, kaime žmogui nėra viešojo transporto. Arba klausimas, kad yra skirtumai tarp vieno gyvenančio žmogaus ir trijų ar keturių, nes kai kas vartojama kartu, elektros energijai nereikia išleisti keturis kartus, kai kartu gyvena keturi žmonės. Skaičiuojant krepšelius į tokius skirtumus atsižvelgiama. Žodžiu, atsirastų poreikis tuos krepšelius nustatyti, nes pinigų negali švaistyti. O rezultatas būtų realistiškas.

Dabar mes, mokslininkai, taip juokaujam: paremdami tuos, kurių pajamos mažesnės nei 100 eurų, stumiam juos į šešėlinę veiklą.

Kad prisidurtų prie tos sumos, jie turi prekiauti kontrabandinėm cigatetėm, dirbti nelegaliai, per darbymetį samdytis pas ūkininką, grybauti, neparodyti tų pajamų, kad gautų pašalpas. Taip žmonės „kombinuoja“. Juk ta moteris, kurią minėjau, su dviem vaikais, turbūt dėl bado atsigultų į ligoninę.

Bet žmonės sukasi, kaip kas gali. Kažkam padeda tėvai.

Tas klausimas irgi nekyla: tėvų ir suaugusių vaikų atsakomybė vienų už kitus. Turbūt girdėjote apie skandaliuką: žmonės netenka pašalpų, nes yra gavę pervedimus iš emigravusių šeimos narių, ir tų pajamų neparodė, o jei parodo, tai savivaldybė nebemoka, nes pajamos didesnės už 100 eurų ir pašalpa nebepriklauso. Tai ne tik emigrantų klausimas. Jeigu aš pervedu per banką pinigus savo tėvams, arba priešingai, tėvai, kurie dirba, perveda savo skurstantiems vaikams, o savivaldybė, pareikalavsi atnešti banko išrašus, mato, kad šeima gavo papildomą paramą iš artimųjų, ir žmogui nebeduoda pašalpos. O jeigu ne per banką – jeigu atvežė iš užsienio maršrutiniais autobusais ir perdavė, ar tiesiog atvažiavo ir paliko pinigų – niekas nemato ir neskaičiuoja.

Klausimas bendresnis: ar iš tikrųjų reikia įtraukti į pajamas tokią privačią paramą, kad ir artimų žmonių? Juk mano minėtai moteriai su dviem vaikais savivaldybė nesako – pirma gauk pagalbą iš savo tėvų, jie neblogai uždirba, tik po to prašyk pašalpos. Tėvai gali būti milijonieriai, bet moteris gaus pašalpą. Tai irgi visuomenės diskusijos verta tema: ar paramos skurstantiems sąlygose turi būti nurodyta, kad pirmiausia atsakomybė tenka šeimos nariams, net ir suaugusiems?

Daug yra tokių klausimų, kurie nesprendžiami, nes tai yra gyventojų apačios, atstumtųjų ir pažemintųjų reikalai, o mes esam aukščiau ir žiūrim į Lietuvą klestinčią, globalą, o ne kapstomės tarp visokių negerų dalykų. Koks požiūris, tokios ir tvarkos.

– Tačiau tas sluoksnis žmonių, kurie vienaip ar kitaip susiduria su skurdu, juk yra pakankamai platus?

– Taip, mes esame darę tyrimus ir matome, kad tie žmonės gana smarkiai keičiasi. Tie 20 procentų, maždaug penktadalis, kurie skursta, nėra vieni ir tie patys žmonės, jie keičiasi, nes daug žmonių balansuoja ant ribos. Tarkime, šeima patekdavo tarp skurstančių, bet vieno iš jų alga padidėjo, arba jis įsidarbino, ir jie pakyla iš skurdo. Arba priešingai – šeima nebuvo skurstanti, bet gimė vaikas arba vienas iš jų neteko darbo, ir jie jau patenka tarp skurstančių. Su viena doktorante esame paskaičiavę, kiek žmonių į tą skurdo upę įlipo ir išlipo, jeigu žiūrėtume per ilgesnį laiką, per 5 metus.

Jei per metus skaičiuojama penktadalis skurstančiųjų, tai per ilgesnį laiką pastebėtume, kad jų yra maždaug trečdalis, o per dar ilgesnį – dar daugiau…

– Bet juk tada dar sunkiau paaiškinti tą visuomenės apatiją, kodėl nevyksta diskusija apie skurdą…

– Priežastis labai aiški: elitas stigmatizuoja tuos žmones, gėdija, sukuria tokią atmosferą, kad žmogui gėda pasakyti, jog aš neturiu pinigų, man reikalinga pagalba.

Pažiūrėkim, ką žmonės deda į facebookus: kaip pasigamina skanią vakarienę, nueina restoraną, išvažiuoja į kelionę, bet kuris ten yra užfiksavęs nemalonų savo gyvenimo įvykį? Sėjama sėkmingo gyvenimo kultūra, nepaisant to, kad pakankamai didelis sluoksnis žmonių gyvena labai sunkiai.

Arba kitas pavyzdys. Sakoma, kad į klasiokų, grupiokų susitikimus, rengiamus kas penkerius ar dešimt metų, paprastai labai noriai važiuoja sėkmingieji, kurie padarė karjerą, pasiekė tam tikrų aukštumų, kurių šeimos gražios. O tie, kurie išsiskyrė, vaikas papuolė į kalėjimą, neturi darbo – nedrįsta važiuoti, nes prastai jaučiasi. Skurdas ir socialinė atskirtis eina koja kojon.

Socialinę atskirtį mūsų politkai dažnai pateikia kaip turtinius skirtumus, bet šiaip pati sąvoka reiškia, kad tie žmonės atskirti nuo visuomenės, išstumti. O išstūmimas vyksta per visuomenės nuomonę, per kultūrą, tą gyvenimo stilių, kuris aukštinamas, apie kurį kalbama. Skurstantys žmonės stigmatizuojami, jiems gėda prisipažinti. Daliai žmonių netgi gėda eiti prašyti paramos.

Pas mus tas klausimas vėlgi visai nesvarstomas, bet vakarų šalyse skaičiuojama, daromi tyrimai – kiek žmonių, kurie realiai skursta, negauna paramos, nes nesikreipia, nes jiems gėda. Ir Lietuvoje tokių turbūt yra, tik mes neturime tyrimų. O kadangi žmonės vengia apie tai kalbti, kitokia viešoji nuomonė nesusiformuoja.

Pensininkai labai drąsiai gina savo teisę, sako – aš visą amžių dirbau, mokėjau mokesčius, kodėl mano pensija maža? O žmogui, kuris gauna socialinę paramą ne dėl savo darbo stažo ar buvusio atlyginimo, bet todėl, kad neturi, nedrąsu sakyti – duokit man, nes aš neturiu. Nes sakys – stenkis, ir turėsi. O jis gali sakyti kitaip: aš esu Lietuvos pilietis, ir kiekvienam piliečiui pagal Konstituciją priklauso socialinės teisės turėti tinkamas, orias gyvenimo sąlygas. Konstitucijoje ne taip pažodžiui parašyta, bet socialinių teisių apsauga yra garantuota, be to, yra ir tarptautinės konvencijos.

Pas mus iš to oraus gyvenimo būdo šaipomasi, koks nors A. Užkalnis tuoj tokių dalykų prirašys, kad žmonėms bus gėda pasirodyti – bet šiais laikais socialinės teisės yra laikomos žmogaus teisėmis.

Jeigu žmogus neturi adekvačių gyvenimo sąlygų, laikoma, kad yra pažeidžiama žmogaus teisė.

Kada Lietuvoje kalbama apie žmogaus teisių pažeidimus? Tik kai kalbama apie gėjus arba kokias nors etnines mažumas, labiau gerbiamas, nei čigonai, kurie irgi laikomi tokiais, kurie „patys kalti“. Šitais atvejais sakoma, kad yra žmogaus teisės ir jų reikia laikytis. Bet neįtraukiamos vadinamosios socialinės teisės, t. y. žmonių skirtumai pagal socialinę padėtį.

Tie žmonės nėra ginami ir jie nedrįsta gintis, kovoti už tas teises, nes gėdijasi, sukurta tokia atmosferos, kur gėda prisipažinti, tai kur jau čia pradėsi ko nors reikalauti…

Kitose šalyse, kur dominuoja neoliberalizmas, taip pat tokių dalykų yra, bet visuomeninės organizacijos stipresnės, politinės partijos labiau į tai orientuojasi, ypač kairiosios. Yra, kas imasi atstovauti tų žmonių interesams. Jeigu jiems patiems gėda – tada turi būti žmogus, kuris nepriklauso tai grupei, yra, tarkime, vidutiniokas ar net pasiturintis, bet gali drąsiai atstovauti, sakyti: nepasakysite man, kad esu tinginys ar girtuoklis, bet man svarbu tie žmonės, kurie prastai gyvena. Lietuvoje tokių kovotojų beveik nėra, tokių organizacijų nėra susikūrusių.

Palyginkim, kaip gėjų teises atstovauja, reikalauja teisės rengti paradą.

Bet ar girdėjote, kad Lietuvoje kas nors imtųsi organizuoti – išskyrus V. Šustauską, kai buvo „ubagų balius“ – kokią nors demonstraciją, skurstančių žmonių paradą? O reikėtų, tada atkeiptų dėmesį ir pasirodytų, kad skursta ne vienas kitas…

Beje, dar yra skaičiuojami materialiosios atskirties rodikliai, ir Statistikos departamentas juos skelbia – kokia dalis žmonių negali nusipirkti tam tikrų dalykų. Pvz., koks procentas žmonių negali bent kas antrą dieną pirkti mėsos ar žuvies, susimokėti sąskaitų, kai ateina laikas, bent savaitę atostogų praleisti ne namuose, išvažiuoti. Tokių žmonių Lietuvoje yra trečdalis, kas trečias patenka į tą skaičių. Tai trečdalio žmonių jau nenutylėsi, pensininkų dalis yra mažesnė.

– O ką atsakytumėte teigiantiems, kad mūsų valstybė, ekonomika yra per silpna, per anksti apie tai kalbėti, vėliau reikės spręsti šitas problemas, kai baigsis krizės, pernelyg nestabilu viskas, geriau palikti tuos klausimus ateičiai?

– Skirtingi dalykai: valstybė per silpna ir ekonomika per silpna. Valstybė iš tikrųjų yra per silpna. Turiu omenyje ne kaip šalis, ekonomika, bet kaip institucija, t. y. Prezidentė, Seimas, vyriausybė. Šia prasme Lietuvos valstybė yra per silpna ir surenka mažai mokesčių. Dėl tos pačios priežasties – tie, kurie kovoja už savo interesus, nenori, kad mokesčiai būtų didesni, kad daugiau būtų surenkama.

Žinoma, mokesčių sistema Lietuvoje yra tokia kreiva, kad daliai žmonių jie yra labai dideli, bet visumoje valstybė surenka labai mažai, mažiausiai Europos Sąjungoje. Mes surenkame 27 proc. nuo bendrojo vidaus produkto, kai Europos Sąjungos vidurkis yra apie 40 proc., estai surenka berods 34 proc. Tai didžiuliai skirtumai, milijardai eurų.

Lietuva surenka mažai, nes labai prasta mokesčių sistema, daug šešėlio, ir šiaip yra įvairių legalių būdų nemokėti mokesčių, o tai reiškia, kad nedideliam darbo užmokesčiui jie tenka dideli. Todėl labai sunku apie tai šnekėti: kai pasakai, kad Lietuvoje surenkama mažai, žmogus rodo savo algą ir sako – žiūrėk, kiek daug aš sumoku. Tai tiesa. Bet tai iškreiptos sistemos paradoksas: kai kas moka labai daug, bet surenkama labai mažai, nes kai kas visai nemoka arba moka labai mažai. Šia prasme Lietuvos valstybė silpna – ji mažai surenka, todėl visur trūksta. Ypač viešojo sektoriaus darbuotojų algoms – policininkų, socialinių darbuotojų, mokytojų, išskyrus kai kurias valdininkų grupes – pensijoms, socialinei paramai. Bet negalima teisintis, kad skurstantiesiems skiriama mažai paramos dėl prasto mokesčių surinkimo – šiai paramai skiriama labai maža valstybės išlaidų dalis.

Mokesčių valstybė turėtų surinkti daug daugiau, nes Lietuvos ekonomika yra tikrai pakankamai stipri. Mūsų ekonomika, jeigu skaičiuojama vienam gyventojui, jau dabar stipresnė už Estijos, Lenkijos, Vengrijos, Latvijos.

Tikrai esam pajėgūs. Ir jeigu žiūrim pagal vartojimo išlaidas, kiek Lietuvoje žmonės vartoja, tai vidutiniškai padėtis neprasta, bet skirtumai didžiuliai. O kadangi įdiegtas toks požiūris, apie kurį kalbėjom, tai valstybė nesiima imti rinkti daugiau mokesčių, kad pajėgtų finansuoti viešąjį sektorių ar daugiau skirti socialinei paramai.

Politikai ir vyriausybė atitinkamai auklėjami, prižiūrimi. Pažiūrėkim, ką veikia nuolatiniai bankų analitikai, kurių straipsneliai pasirodo kone kasdien… Viskas į vienus vartus, suformuojamos atitinkamos nuostatos, todėl ir „nėra pinigų“. Bet tai prioritetų, o ne pinigų klausimas.

Grįžtam prie to, nuo ko pradėjom – vyrauja požiūris į skurstančius, kad jie patys kalti. Tai individualistinis požiūris – kai sakoma, kad žmogus skursta, nes netinkamai pasirinko, anksti pradėjo bėgioti iš pamokų, parūkyti, todėl dabar yra įpratęs, rūkalai brangūs, o jis nebaigęs mokyklos, neįgijęs profesijos… arba mergina anksti ištekėjo ir susilaukė vaiko, dar neturėdama darbo. Teigiama, kad toks jų pasirinkimas, jie patys taip pasirinko, tai priklauso nuo jų. Ir sakoma – žiūrėkit, kiti žmonės tomis pačiomis Lietuvos ekonominėmis sąlygomis puikiai gyvena, taigi, sąlygos tinkamos, bet žmonės nesėkmingi. Pagal tokį požiūrį, valstybei ir nėra reikalo imtis kokių nors veiksmų.

Bet yra ir kitokie požiūriai, kai laikoma, kad visuomenė kalta. Arba nepriskiriant kaltės.

Toks požiūris – kad šiuolaikinės visuomenės struktūra yra tokia, jog visada bus sėkmingieji ir mažiau sėkmingi, nes yra konkurencija, lenktynės, todėl jei Petras neskursta, tai Jonas skursta, ir atvirkščiai. Pažiūrėkim: jei Lietuvoje ilgą laiką nedarbas sudaro 8-12 proc., tai kas dešimtas darbingas žmogus nuolat neturi darbo. Jeigu darbą turės Petras, tai neturės Jonas. Turi keistis darbo rinka, kad taptų labiau įtraukianti, kad nedarbas būtų mažesnis, kaip kai kuriose šalyse, Vokietijoje ar Amerikoje, kur jis sumažėjęs iki 5 proc. Jau vien dėl to būtų daugiau dirbančių ir mažiau skurstančių.

Bet ir dėl kitų skurdo priežasčių. Susiformuoja tam tikras gyvenimo lygis, tad nors kainos kyla, yra žmonių, kurie perka. Lietuvoje daug kas skundžiasi, kad viskas brangsta, bet galima ir džiaugtis – vadinasi, yra perkančių, nes jeigu niekas nepirks, būdamas pardavėju kainos nepakelsi. Tai reiškia, kad yra daug žmonių, kurie tokiomis kainomis perka. Bet tie, kurie uždirba mažiau ar turi daugiau išlaidų, daugiau vaikų, neįperka ir skursta. Taigi, tai priklauso nuo visuomenės.

Arba kitas dalykas – susiklosto tam tikras gyvenimo būdas, stilius. Lietuvoje, ypač kalbant apie provinciją, beveik neliko viešojo transporto. Jeigu nori funkcionuoti visuomenėje, reikia automobilio – tai ne prabangos dalykas, o būtinybė, nes jo neturėdamas nenuvažiuoti į polikliniką rajono centre, į darbą ir net į darbo biržą. Prieš kelerius metus girdėjau, kaip pardavėja skundėsi, kad negali dirbti prekybos centre iki 23 valandos, nes nėra, kuo grįžti į Trakus. O juk Trakai ne užkampis – tai ką kalbėti apie kokią Dzūkiją ar Ignaliną? Žodžiu, visuomenė suformuoja tam tikrus būtinus vartojimo standartus: be automobilio Lietuvoje gali išsiversti tik jei gyveni ir dirbi didmiesčio centre. Taigi, reikia turėti ir atitinkamas pajamas, uždirbti.

Dar vienas pavyzdys – reikia išsilavinimo. Yra darbų, pvz., virėjo, viešbučio kambarinės, kitų patarnavimo srityje, kur nereikia specialaus išsilavinimo. Bet minimalios algos tokios, kad iš jų negali išgyventi. Gauni 300 eurų, o Vilniuje kambario nuoma kainuoja 200 – tai iš ko išgyventi? Suformuojama tokia visuomenės struktūra, kad yra daug labai menkai apmokamų, nors visuomenei reikalingų darbų, o dalis žmonių uždirba labai daug, nes tokiems darbams yra poreikis. Pvz., dažnai minimi programuotojai. Tiesiog tokia ūkio struktūra – skirtinga, negu buvo industrinėje visuomenėje. Gerovės valstybių laikais dauguma žmonių dirbo fabrikuose kvalifikuotais darbininkais – dabar prisimenama, kad vienas Amerikoje dirbantis vyras uždirbdavo tiek, kad galėjo nusipirkti namą, automobilį ir išlaikyti šeimą. Ir ten dabar taip nebegali, nes tokių darbų pramonėje sumažėjo, ji labai susitraukė ir diferencijavosi: arba labai gerai apmokami darbai, kur reikia išsilavinimo, patirties ir tam tikrų gabumų, arba daug darbų aptarnavimo sektoriuje, kurie nereikalauja kvalifikacijos ir už juos nemokama tokia vidutinė alga, kokia fabrike buvo mokama darbininku vyrui.

Tai vis pavyzdžiai, kad visuomenė turi tam tikrą struktūrą, kuri susiklosto tokia, jog visada bus tam tikras procentas skurstančių žmonių. Ir jiems reikia padėti – nors, nepaisant to, jų vis tiek bus.

Be to, sociologai mūsų visuomenę vadina rizikos visuomene, nes žmogui jo gyvenimo kelyje atsitinka įvairių nenumatytų įvykių, todėl tarp skurstančių patenka gana daug žmonių. Viskas atrodo gerai, bet tik susirk kokia nors liga ilgesniam laikui – tuoj neteksi darbo, nors ir nėra numatyta, kad galėtų atleisti sergantį žmogų, tada šeimos pajamos mažėja, o reikia grąžinti būsto kreditą, vaikams nėra valstybinio darželio, reikia mokėti už privatų… Mes labai stingam tyrimų, žinių, kaip rizikingai gyvena vidutinis Lietuvos visuomenės sluoksnis ir koks procentas žmonių dėl nenumatytų įvykių iš jo krinta žemyn. Juk valstybės paramos sistema reikalinga ne tik skurstantiems, bet ir darbo netekusiems, o nedarbo pašalpos labai mažos ir jas gauna labai mažai žmonių, nes reikalavimai labai aukšti.

O jeigu susižaloji ir tampi neįgaliu – kokią gauni neįgalumo pensiją? Iš dviejų senatvės pensijų žmonės dar pusiau su bėda išgyvena, o jeigu esi trisdešimtmetis, patekai į avariją, buvai sužalotas, tapai nedarbingu, tavo šeimai liko tik moters alga, kuri paprastai mažesnė, auga du paaugliai vaikai – ir viskas, tokia šeima krinta iš vidurinio sluoksnio žemyn labai smarkiai. Tos vidutinės klasės, kokia maža ji bebūtų, gyvenimas labai rizikingas. Vadinasi, jiems reikia labai daug susitaupyti savarankiškai, kad turėtų santaupų tokiems įvykiams, nuo kurių neapsaugo gerovės valstybė. Net ir vaikui besimokant gimnazijoje, kai reikia samdyti privačius mokytojus, kad įstotų į universitetą – padidėja išlaidos. Toks gyvenimas gana įtemptas, apie tai irgi mažiau kalbama, daugiau apie sėkmės istorijas. Žmonės prie jų derinasi, susiformuoja sėkmingos visuomenės įspūdis, bet jis, žinoma, yra klaidinantis. Regimybė yra viena, visai kas kita – realus gyvenimas.

– Nuo ko galėtų prasidėti permainos?

– Pirmiausia turi keistis požiūris, be to nepakeisi nei mokesčių sistemos, nei kitko.

Ir jis po truputį keičiasi – prieš dvidešimt metų buvo dar prasčiau. Iš tų, kurie kalba viešai, apie tą patį G. Nausėdą, pamenate, buvau parašęs, kad jis melagis, nes šnekėjo, kad nėra ko tikėtis didesnio atlyginimo, nes darbo našumas Lietuvoje mažesnis negu Vakarų Europoje aštuonis ar šešis kartus… O dabar socialiniais klausimais šneka jau nuosaikiau, pripažįsta kai kuriuos dalykus.

Dalies žmonių, tų vadinamųjų nuomonės formuotojų, žurnalistų ir kitų, negali labai kaltinti, nes jie šitoje srityje yra neišprusę. Bet raštingumas šiek tiek didėja, vis dėlto ateina iš Vakarų ir idėjos, ir vadovėliai – tik gaila, kad labai lėtai ir dar turbūt užtruks dešimtmečius, kol požiūris pasikeis.

Aišku, yra dalis kietakakčių – vis prisimenu privačių darželių finansavimą, negaliu pareiti pro šitą nesąmonę – kurie įsitikinę, kad čia yra balta, ir niekaip neįrodysi, kad jei ne juoda, tai bent jau pilka.

Tokių yra ir bus, o didėjant Liberalų sąjungos populiarumui gali būti, kad kita vyriausybė bus dar liberalesnė ekonomine prasme.

Bet didžiąją dalį žmonių vis dėlto pasiekia ir kitokios idėjos. Matau analogiją su sovietmečiu – nepaisant propagandos, informacijos varžymo, žmonės klausydavo Amerikos balso, lavinosi, susigaudė gaudami minimalią informaciją, suvokė sistemos absurdiškumą ir jos nepalaikė. Tikiuosi, kad šiais laikais, kai informacijos yra daug, taip pat sugebės atsirinkti.

Kai pasikeis visuomenės požiūris, galėsim tikėtis ir kitokių politikų sprendimų. Juk dalį visuomenės nuomonės formuotojai apkvailina. Prisiminsiu „laisvės nuo mokesčių dieną“, kai studentai tempia tą simbolinį mokesčių akmenį. Studentai, kurie gyvena iš mokesčių – nes tiems, kurie gauna krepšelius, nekainuoja studijos, be to, dar gauna stipendijas – nori, kad mokesčiai būtų mažesni… Jie apkvailinami. Todėl net ir tie, kuriems gresia skurdas, nenori identifikuotis su skurstančiais ir gali pritarti teiginiui, kad tie, kurie skursta, yra tinginiai. Keisti tą požiūrį nėra lengva, bet tai turėtų įvykti, o tada ir politikai atsižvelgs.

– Sakėte, kad didėjant Liberalų sąjūdžio populiarumui ateityje galim sulaukti dar didesnio liberalizmo ekonomikoje – bet ar „kairieji“ nėra iš esmės tokie patys? Juk ir Jūsų minėtą laisvarinkišką pertvarką, kai savivaldybės buvo paskatintos mažinti paramą skurstantiesiems, pabaigė ir net paspartino socdemai – formaliai kairioji jėga. Ir iš to, kas pasirodo viešumoje, atrodo, kad bent jau daliai socdemų gėjų teisės rūpi žymiai labiau už skurdo klausimą…

– Klausimas, ar Lietuvoje yra kairioji partija. Iš tiesų skirstymas į kairiuosius ir dešiniuosius labai santykinis. O dėl socdemų pasakysiu dar vieną pavyzdį. Paskutinę konservatorių valdymo dieną buvo priimtas sprendimas dėl privačių pensijų fondų finansavimo – iš valstybės biudžeto skyrė jiems dar didesnius pinigus, nors trūksta ir gynybai, ir sveikatos apsaugai, ir pensijoms, ir skurstantiems. Tai būdinga dešiniųjų politika. Svarstant tą klausimą paskutinę anos kadencijos Seimo darbo dieną kai kurie socdemai, kaip A. Sysas, pasisakė prieš, bet suformavę naują daugumą jie net negalvojo to sprendimo atšaukti, net nebuvo jokių diskusijų – tiesioj įgyvendina.

Tai įrodymas, kad tie partijų pavadinimai yra klaidingi. Jeigu kiekvienos partijos elitą ar vadinamąją nomenklatūrą, kokį 100 žmonių, pabandytume surūšiuoti, kurie kairieji, o kurie dešinieji – nežinau, kiek, pvz., konservatorių partijoje būtų kairiųjų ir kiek dešiniųjų pagal jų ideologiją, pagal tai, už kokius sprendimus balsuoja, ką siūlo, ką kritikuoja. Būtų galima tai ištirti.

Be jokios abejonės, socdemų politika yra liberali, dešinioji ekonomine prasme, nors tarp viešai pasisakančių tos partijos narių, gerbiamų politikų, yra ir tikrų kairiųjų. Būtų sunku pasakyti, kuris socdemų sprendimas dabartinėje kadencijoje buvo labiau kairysis.

Gal išskyrus minimalios algos didinimą, bet už tai pasisakė ir Darbo partija. Kaip bebūtų, ir anksčiau, kai vadovavo A. Brazauskas, ir dabar negalime sakyti, kad jų sprendimai, politika orientuoti į kairę. Tik tiek, kad liberalai būtų dar grynesni, kovingesni liberalai…

1 komentaras

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Atšaukti atsakymą

1 Komentaras

Naujausi įrašai

Video