Rimantas Gučas: „Šokas ištiko, kai pamačiau“

Rimantas Gučas: „Šokas ištiko, kai pamačiau“

Autoriui leidus, perspausdiname žurnale „Kultūros barai“, 2018 m. Nr. 3, paskelbtą straipsnį. Iliustracija, kurią atsiuntė vienas iš Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdžio narių – 1939 m. rugpjūtį daryta nuotrauka, kurioje šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios fone įamžinti Lukiškių aikštėje stovintys Lenkijos pėstininkai su haubica. Nuotraukos autorius – Pikiel Witold.

Daugiau apie nuotrauką žr.: https://audiovis.nac.gov.pl/obraz/67400/21e0fba02c93177e365f710e6513e1f1/

Šią nuorodą atsiuntęs žmogus pakomentavo ją taip: „man tai atrodo labai simboliška – neaišku, ar čia mes suvežę visas savo pajėgas, ar čia investuotojai su pagalbininkais sutelkė patrankas ansambliui su besispyriojančiais išnaikinti…“

*******

Rimantas GUČAS

„ŠOKAS IŠTIKO, KAI PAMAČIAU“

Dar galutinai nepavykus apginti vienos gražiausių ir vertingiausių Vilniaus senamiesčio panoramų – Misionierių bažnyčios ir vienuolyno ansamblio, į viešumą išsprūdo nauja bjauri kiaulystė – Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bei vienuolyno komplekso uždarymo į „akvariumą“ projektas, tiksliau, jo vadinamoji vizualizacija. Veikti pradėta prieš dešimtmetį. Kaip įprasta, tokie dalykai slepiami, iki reikalai pažengia tiek, kad labai sunku, beveik neįmanoma ką nors pakeisti, juo labiau sustabdyti. Laukia vien virtinė teismų. Tikėtis sėkmingos jų baigties naivu, matant, kaip mūsų teisėjai įsivaizduoja viešąjį interesą, žinant, kad tiek investuotojai, tiek ir didžiosios statybos įmonės yra ne kas kita, o gerai pasikausčiusių, plačius ryšius turinčių teisininkų brigados. Ne veltui politikas Žygimantas Pavilionis, apie „akvariumo“ projektą paskelbęs įsidėmėtiną komentarą, apgailestavo, kad „juridikos traukinys jau toli nuvažiavęs…“ (Lietuvos žinios, 2018-03-10).

Prisiminkime, kad šalia bažnyčios ir vienuolyno rengiamasi statyti biurų pastatą ir didelį viešbutį su konferencijų centru, beje, it pasityčiojimui pavadintais šv. Jokūbo vardu. Statytoja (dabar labiau įprasta vadinti investuotoja, vartojant šį žodį kone kaip geradarės sinonimą) yra bendrovė prašmatniu anglišku pavadinimu Lords LB Asset Management, bet akcininkų sąraše – lietuviškos Mindaugo Marcinkevičiaus, Andriaus Stonkaus ir Antano Vainausko pavardės.​

Seime šia tema buvo surengta spaudos konferencija, kurios motto galėtų būti istoriko prof. Alfredo Bumblausko ištarti žodžiai: „Šokas ištiko, kai pamačiau!“ Šokas ištiko ne jį vieną – daugiau kaip šimtas susirūpinusių ir pasipiktinusių vilniečių kovo 6 d. piketavo prie Kultūros ministerijos. Susirūpinusių ne vien dėl šio projektas, bet ir apskritai dėl apgailėtino visos mūsų paveldosaugos sistemos profesinio ir etinio neįgalumo. Ar piketuotojai bus išgirsti? Vilties mažai, nes verslininkų ir savivaldybės plėtros specialistų požiūris, net interesai nuostabiai sutampa. Bet yra visiškai priešingi humanitarinės kultūros puoselėtojų požiūriui.

Regis, visi žinom, kad didžiąją Vilniaus vertę sudaro istorinis jo paveldas, kuris mūsų sostinei suteikia ypatingą prasmę ir išskirtinę aurą. Tautos civilizacinės ir kultūrinės brandos lygį geriausiai parodo tai, kaip ji puoselėja savo istoriją ir paveldą. Tokios vertės ansamblių, kaip Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia ir vienuolynas šalia Lukiškių aikštės, turime visai nedaug. Su daugumos Europos šalių paveldu sunku net lygintis. Todėl privalome elgtis su juo ypač atsakingai ir daugiau galvoti, ką ainiams paliksim, o ne vien apie šios dienos pelną.

Deja, ne tik verslas į paveldą žiūri vien iš naudos pusės. Štai savivaldybės plėtros specialistų nuomone, „akvariumo“ projekte dar reikią „tobulinti išliekančių istorinių pastatų įkomponavimo į naujai formuojamus tūrius sprendinius“ (lzinios.lt, 2018-03-06). Taigi pirmenybė teikiama ne unikalaus paveldo išsaugojimui, bet naujoms statyboms, kurių apsuptyje paveldui skiriamas tik papildomos puošmenos, savotiško praeities suvenyro vaidmuo.

„Plėtrotojai“ nelabai supranta, kad sulig kiekvienu panašiu projektu, kad ir nešančiu gražų pelną, Vilniaus kaip istorinio miesto vertė menksta. Jis paprasčiausiai banalėja. Tik investuotojui tai nesudaro kliūčių, priešingai, randami naujoviški sprendimai. Taip ir įsivaizduoju investuotoją, kuris ne tik puikuojasi turimu antikvariniu ant lentos tapytu paveikslu, bet dar ir didžiuojasi inovatyviu jo pritaikymu – pjausto ant jo lašinius. Akivaizdu, kad ir savivaldybės žmonės nesuvokia, už kokią vertybę yra atsakingi, o meras nelabai susigaudo, kokiam miestui vadovauti yra išrinktas.

Per minėtą spaudos konferenciją „savotiškų“ minčių išsakė ir Architektų sąjungos pirmininkė. Anot jos, „miesto centrą reikia gaivinti ir jame esantis paveldas turi keistis, būti veikiantis“. Bet juk paveldas todėl ir yra paveldas, kad iš kartos į kartą pereina kiek įmanoma mažiau pasikeitęs! Autentiškumas yra vertingiausia bet kurio – architektūros, dailės, net muzikos – paveldo savybė. Kad jis būtų išsaugotas, restauratoriai deda didžiules pastangas, atlieka sudėtingus tyrinėjimus.

Nusiteikimas, kad miesto centrą reikia gaivinti, sukelia įvairiausių minčių. Prabangūs viešbučiai ir verslo centrai, juoba užgožiantys vertingiausius praeities statinius, tikrai neatgaivins nei senamiesčio, nei miesto centro. Jie gali „atgaivinti“ nebent „plėtrotojų“ banko sąskaitas. Vilniaus, o ir kitų miestų centrai ir senamiesčiai atgis, jei bus labiau rūpinamasi miestiečiais. Pavyzdžiui, į senamiestį, net į Gedimino prospektą arba Laisvės alėją grąžinus visuomeninį transportą, ten vėl virtų gyvenimas.

Neabejoju, tūlas verslininkas, gavęs leidimą Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje įrengti daugiaaukštį garažą, nedvejodamas tuo pasinaudotų. Kad viskas vyktų sklandžiau, susirastų ir kokį (kokią) nors humanitarinių mokslų daktarą (-ę), kuri(s) tokio garažo projekte įžvelgtų naują, perspektyvų, o drauge provokatyvų požiūrį, integruojant paveldą į šiuolaikinio konteksto diskursą.

Dar liūdniau, kad bematant atsirastų ir norinčių tą garažą suprojektuoti. Daugelis liūdnai pagarsėjusių projektų, kad ir Novotelis, stiklo monstras prie Architektų sąjungos dešiniajame Neries krante, daugybė kitų, jau nekalbant apie gėdos simboliu tapusius vadinamuosius Misionierių sodus būtų neįmanomi, jeigu architektai turėtų daugiau sąžinės ir atsakomybės, jeigu profesinė etika jiems nebūtų tuščias garsas. Žinoma, konkurencija didelė, projektuotojų daug, užsakymų mažai, taigi pasiteisinama tuo, esą rinktis ir „laužytis“ nėra galimybės. O ir architektūros studijų programose, kiek teko girdėti, kultūros ir meno istorijos disciplinų visai menkai telikę. Santykį su profesija keičia ir „globalizacija“. Laikais, kai architektai dirbo su pieštuku ir tušu, patys neblogai mokėjo piešti, tas santykis buvo vienoks, o kai stumdoma vien kompiuterio „pelė“, jis visai kitoks.

Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, vienuolyno ir ligoninės ansamblis 2006 m. buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Atrodė, dabar su juo bus elgiamasi atsargiai ir atsakingai. Bet pas mus taip jau yra – pagrindiniame Kultūros paveldo departamento kabinete garsiai skelbiama, kad koks nors kompleksas pripažįstamas saugomu, taigi nuo šiol jam niekas negresia. Tačiau tuo pat metu gretimame kabinete jau sprendžiamas klausimas, kaip šią „kliūtį“ apeiti. Pasitelkiami visokie detalieji ir specialieji planai, sklypų skaidymai ir panašių dalykų, kurie situaciją pakeičia iš esmės. Pasirodo, dalis ansamblio teritorijos – jau ne jo teritorija, tad joje nauja statyba nedraudžiama, o naujos statybos projektų Kultūros paveldo departamentas paprastai nevertina. KPD Vilniaus teritorinio padalinio vadovas tiesiai sako: „Kultūros paveldo departamentas neturi jokio įgaliojimo spręsti už naują architektūrą. Naujoji architektūra nėra mūsų institucijos kompetencija. Rekomendacijas ir pasiūlymus turi teikti miesto vyriausiasis architektas. Šiuo atveju jis pritarė tokiems sprendiniams.“ Ar Vilnius turi vyriausiąjį architektą, atsakingą už miesto veidą, ar tik sklypų ir panoramų pardavėjo kontorą, palikime spręsti kitam kartui.

Kai yla išlenda iš maišo, visuomenei pamačius naujas vizualizacijas, kiekvieną kartą puolama apgailestauti, kad nepasitarta su visuomene. Tie apgailestavimai tapo savotišku ritualu. Staiga KPD direktorė Diana Varnaitė didžiai susirūpino, kad „vėl tenka vytis išvažiuojantį traukinį“ (Sostinė, 2018-03-10). O kur buvote anksčiau? Aišku, įstatymai palankesni stambiajam statybų verslui negu atsakingai ir kvalifikuotai paveldosaugai. Bet juk tie įstatymai, kuriuose „pribadyta“ skylučių verslo interesams pralįsti, ne iš mėnulio nukrito. Per dvidešimt darbo metų KPD vadovybė turėjo ir laiko, ir galimybių įstatymus pakoreguoti paveldą tausojančia linkme. Deja, gyvenimas parodė, kad KPD vadovybė iš esmės yra ištikima didžiojo statybų verslo patarnautoja.

Taigi, kai pareiga reikalauja rūpintis traukinių eismu, stoties viršininkei nederėtų leisti laiko bufete, „laistant“ sėkmingas europinių lėšų dalybas. Tada nereikėtų vytis išvažiuojančio traukinio.

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Naujausi įrašai

Video