Mūsų išgyvenimo eksperimentai ir britų savigarba

Mūsų išgyvenimo eksperimentai ir britų savigarba

Tuo metu, kai lietuviai kantriai užsiiminėja išgyvenimo eksperimentais, mėgindami pramisti už politikų sufantazuotą sumą, bet net nebandydami jiems pasakyti, kiek gi reikia minimaliam išgyvenimui, Jungtinės Karalystės piliečiai pasitelkę mokslininkus tą dydį patys apskaičiuoja, o tada sėkmingai spaudžia darbdavius ir politikus, kad algos nebūtų mažesnės.

Plonytė riba Lietuvoje skiria žmogų, laikomą socialiai remtinu, nuo to, kuriam parama nepriklauso – liudija septynių vaikų mama, už labai sunkų darbą gaunanti vos didesnę nei minimalią algą ir priversta prašinėti pašalpos iš valstybės.

Nors akivaizdu, kad šeima gyvena giliame skurde, sprendimą dėl pašalpos savivaldybė priiminėja kas mėnesį ir jį nulemia tiesiog centai. Mat viena iš sąlygų – pajamos vienam žmogui per mėnesį turi būti mažesnės už „valstybės remiamų pajamų“ dydį (visas sąlygas rasite čia.)

Šiuo metu jis yra 102 Eur ir nesikeitė nuo 2007-ųjų, jei nepaisysim esmės nekeičiančio suapvalinimo perskaičiuojant iš litų (buvo 352 Lt). Kitaip tariant, žmogaus, per mėnesį gaunančio daugiau nei 102 Eur, valstybė nelaiko skurstančiu ir neremia, nors ekspertai jau seniai sako, kad šis politikų sugalvotas dydis – politinė skurdo riba – neatitinka minimalių poreikių.

Todėl bandymai šią politikų fantaziją patikrinti praktikoje virsta išgyvenimo eksperimentais, į kuriuos kartais – šiek tiek iš atjautos, šiek tiek dėl pramogos – įsitraukia ir sotesnioji visuomenės dalis.

Apie tą populiarėjantį užsiėmimą Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio atstovė Rasa Žemaitė Lietuvos.link sakė taip:

„Principas labai paprastas. Kiekvienas žmogus turi tam tikrą bazinių poreikių dydį, ir gana paprasta suskaičiuoti, kokios pajamos būtinos jam patenkinti. Lietuvoje tas dydis suskaičiuotas, bet labai jau juokingas – toks, iš kurio neišgyvenama.

Turbūt skaitėte, kaip žmonės daro eksperimentus: išgyvenkime už 5 litus per dieną… Pagyvenu taip – kaip man smagu, koks aš didvyris, galiu facebooko paskyroje parašyti, kad už 5 litus per dieną pagyvenau dvi savaites ar mėnesį, prisidėjau prie skurdo mažinimo Lietuvoje…

O iš tikrųjų darome dvigubą žalą. Viena vertus, tarsi norime parodyti, koks mažas yra tas dydis ir kad labai sunku už tiek išgyventi, bet kita vertus – sakome, kad tai įmanoma. Nors iš tiesų neįmanoma, nes juk tie žmonės turi visiškai kitokią startinę poziciją ir po mėnesio, pagyvenę už 5 litus, grįžta į visiškai kitokią poziciją. Jų sveikatos būklė visai kita, jiems nereikia tokio kiekio maistinių medžiagų, vitaminų, jie gali tam tikrą laiką išgyventi iš savo resursų, sukauptų prieš pradedant gyventi už minimaliuosius pinigus. Be to, jie puikiai žino, kad nugyvenę dvi savaites toje rezervinėje būsenoje vėl sugrįš į gerovę ir užsipildys savo, pavadinkime, sveikatos rezervuarus tiek, kiek reikia. Tokios akcijos daro akivaizdžią žalą visuomenei.

Taip, tai yra fun, nuotykis, lyg ir turint gerą tikslą, bet politikai išgirsta žinią, kad tai realu, už tiek išgyventi įmanoma, ir net įmanoma linksmintis tokioje situacijoje. O tada jau galima drąsiai viešai sakyti – žiūrėkite, išgyveno, viskas gerai, juk nemirė per tą mėnesį…“

O kuo čia dėta britų savigarba, įrašyta žinutės pavadinime?
Ogi tuo, kad tuo metu, kai lietuviai kantriai užsiiminėja išgyvenimo eksperimentais, mėgindami pramisti už politikų sufantazuotą sumą, bet net nebandydami jiems pasakyti, kiek gi reikia minimaliam išgyvenimui, Jungtinės Karalystės piliečiai pasitelkę mokslininkus tą dydį patys apskaičiuoja, o tada sėkmingai spaudžia darbdavius ir politikus, kad algos nebūtų mažesnės.

Tuo užsiima organizacija „Living Wage Foundation“ (angl. „Pragyvenimo minimumo fondas“), kurios moto – „Darbas turi užtikrinti kelią iš skurdo“ (svetainė internete: http://www.livingwage.org.uk/).

Šis judėjimas gimė 2001-iais, kai vaikus auginantys Rytų Londono darbininkai iškėlė problemą, kad šeimos, kur abu tėvai dirba už minimalias algas, neįstengia pragyventi ir visiškai nebeturi laiko vaikams. Todėl įvairių priežasčių nulemtą skurdą reikia mažinti kompleksiniais sprendimais, o vienas jų – pragyvenimo minimumą užtikrinantys atlyginimai.

Judėjimas kasmet skelbia pagal pragyvenimo kaštus apskaičiuotus atlyginimų dydžius, būtinus minimaliam pragyvenimui Didžiojo Londono (Greater London) regione, kurį sudaro Londono miestas ir 32 aplink jį esantys rajonai, ir likusioje Jungtinės Karalystės dalyje.

Pvz., šiuo metu Londono regione pragyvenimumo minimumą užtikrina 9,15 svaro atlyginimas už valandą, kitur Jungtinėje Karalystėje – 7,85 svaro.

Pirmąjį dydį kasmet apskaičiuoja ir VIEŠAI SKELBIA Didžiojo Londono regiono valdžia, antrąjį – Loughborough universiteto Socialinės politikos tyrimų centras, taip pat SKELBIANTIS APSKAIČIAVIMĄ VIEŠAI.

Judėjimas „Living Wage Foundation“ sudaro sąrašą darbdavių, kurie prisiima įsipareigojimus mokėti savo darbuotojams atlyginimą, ne mažesnį už pargyvenimo minimumą. Šiuo metu sąraše yra 1774 darbdaviai – tiek visame pasaulyje žinomos verslo bendrovės, tiek valdžios įstaigos ir įvairios organizacijos.

Skaičiuojama, kad ši 2001-iais prasidėjusi visuomeninė kampanija padėjo padidinti dešimčių tūkstančių žmonių atlyginimus bendra 210 milijonų svarų suma.

Be to, pragyvenimo minimumas tapo svarbia viešojoje erdvėje vykstančių diskusijų ir politinės darbotvarkės tema, o visuomenės spaudimą patiriantys politikai ėmėsi konkrečių veiksmų.

Pvz., šių metų liepą pristatydamas valstybės biudžetą Jungtinės Karalystės kancleris George‘as Osborne’as paskelbė, kad nustatomas privalomas „nacionalinis pragyvenimo minimumas“ („national living wage“): nuo 2016-ųjų balandžio vyresnių nei 25 metų darbuotojų atlyginimai negalės būti mažesni nei 7,20 svaro už valandą, o iki 2020-ųjų turėtų pasiekti 60 procentų vidutinio atlyginimo, t. y., apie 9 svarus už valandą.

Judėjimas „Living Wage Foundation“, neabejotinai padėjęs politikams žengti šį žingsnį, kuris, kaip tikimasi, pagerins kelių milijonų žmonių padėtį, jį ir pasveikino, ir sukritikavo, nurodydamas, kad iš tiesų valdžia ne nustatė „nacionalinį pragyvenimo minimumą“, o tik padidino minimalų atlyginimą – juk, pvz., Londono regione pragyvenimo minimumas jau dabar yra 9,15 svaro už valandą, o pragyventi gaunant 7,20 svaro neįmanoma.

Baisu ir pagalvoti, ką ši organizacija pasakytų apie lietuviškus išgyvenimo eksperimentus…

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Atšaukti atsakymą

Naujausi įrašai

Video