Misionierių ansamblio rekonstravimo į viešbutį rengėjams ir Vilniaus savivaldybei nepateikiant atsakymų į visuomenės pasiūlymus ir pretenziją, viešiname Valstybinės kultūros paveldo komisijos narės J. Markevičienės iškeltus klausimus. PAPILDYTA projekto rengėjų atsakymu

Misionierių ansamblio rekonstravimo į viešbutį rengėjams ir Vilniaus savivaldybei nepateikiant atsakymų į visuomenės pasiūlymus ir pretenziją, viešiname Valstybinės kultūros paveldo komisijos narės J. Markevičienės iškeltus klausimus. PAPILDYTA projekto rengėjų atsakymu

Praėjo daugiau nei dvi savaitės nuo renginio, pavadinto viešu susirinkimu, kuriame visuomenei buvo pristatytas Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybos užsakymu parengtas Misionierių vienuolyno ansamblio rekonstravimo į viešbutį projektas, o visuomenės atstovai pateikė pasiūlymus ir pretenziją, prašydami pripažinti šį susirinkimą neįvykusiu. Niekas jokių atsakymų iki šiol nepateikė, nors žadėjo tai padaryti per 3 darbo dienas. PAPILDYTA projekto rengėjų atsakymu ir jo komentaru – juos rasite žinutės pabaigoje.

Pasiūlymus, kuriuos pateikėme 2014 m. rugsėjo 14 d. vykusiame renginyje, rasite čia: „Pasiūlymai Misionierių ansamblio rekonstravimo į viešbutį projektui“.

Be to, Vilniaus m. savivaldybės administracijai, projektinių pasiūlymų autoriams ir Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybai adresuotoje pretenzijoje prašėme pripažinti, kad visuomenės informavimas apie numatomą ansamblio rekonstravimą į viešbutį buvo organizuotas netinkamai, todėl laikytinas neįvykusiu, bei organizuoti tinkamą informavimą.

Nors į pasiūlymus žadėta atsakyti per 3 dienas, iki šiol vienintelis ženklas, kad jie gauti, yra šis Vilniaus m. vyriausiojo architekto Mindaugo Pakalnio pasirašytas raštelis:

Nėra pateiktas ir viešu susirinkimu pavadinto renginio protokolas, tad pagal savo turimą garso įrašą viešiname Valstybinės kultūros paveldo komisijos narės Jūratės Markevičienės pasisakymą, kuriame pateikti atsakymo iki šiol nesulaukę klausimai.

*******

Jūratės Markevičienės pasisakymas 2017 m. rugsėjo 14 d. viešame susirinkime
<…>

Jūratė Markevičienė, Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė. Pirmiausia dar kartą norėčiau patikslinti tai, kas buvo neteisingai pasakyta pradžioje: komisija siūlymų neteikė. Mes iš ryto buvome nuėję į kuriją, susipažinome su ta medžiaga, kurios pasigedo visuomenė, kitaip sakant, pasižiūrėjome tvarkymo bylą, tyrimų bylas – kas buvo, kas nebuvo, bet pasižiūrėjom – ir mums kilo klausimų. Paprasčiausiai buvo užduoti klausimai, į kuriuos mes norėtume gauti atsakymą. Todėl prašau neklaidinti ir protokole taip ir parašyti, kad komisija uždavė klausimus. Ir daugiau nieko – nevadinti to siūlymais, nes siūlymus, jeigu komisija norės, tai pateiks savo laiku.

Aš turiu keletą klausimų, nes man buvo neaišku.

Vienas dalykas, Robertas (Robertas Zilinskas, viešame susirinkime pristatęs Misionierių ansamblio istorinę raidą, – red. past.) daug kalbėjo apie šito ansamblio istoriją, bet kalbėjo labai keistai. Man susidarė įspūdis, kad iš pradžių aktyviai veikė prekyba nekilnojamuoju turtu, kažkokios agentūros vieni kitiems pardavinėjo, o paskui įsikišo caras, jis kažką pradėjo veikti, ir toliau nuvažiavo… Bet nieko neišgirdau apie tą laikotarpį, kai veikė Vincento Pauliečio kongregacija, buvo dvi vienuolijos – moteriškoji ir vyriškoji – kurių nuopelnai Lietuvai didžiuliai. Vienuolyne buvo aibė žymių žmonių, kurie čia buvo ir vienuoliais, ir dėstė, ir studijavo. Mes apie tai neišgirdome nė vieno žodžio. Istorinėje medžiagoje visas šis vienuolijų suklestėjimo laikotarpis, tas tikrasis vienuolyno laikotarpis nuo jo įkūrimo iki uždarymo dėl carinių represijų 1844 metais – nežinau, tyčia ar netyčia, bet yra visiškai apeinamas. Jis buvo nutylėtas ir tada, kai buvo nupjautas vienas to sklypo gabalas. Tai kyla klausimas, ar tai daroma turint tikslą nuslėpti misionierių veiklą Vilniuje?

Jūs dabar kalbėjote apie kažkokias patalpas – bet niekas nepristatė jų lokalizacijos. O juk daugelis tų patalpų turi memorialinį atspalvį. Ir kai istorinės patalpos būna pritaikomos viešbučiams, tai, atleiskite, prie kiekvienos kabo lentelė, pvz., su žymiu žmogumi, kuris toje celėje gyveno. O čia buvo dar ir trys įvairaus lygmens mokyklos – bet kas parodė, kuriose patalpose jos veikė? Ir kaip tos patalpos bus išskirtos? Visiška tyla. O juk jeigu pažiūrėsime vertinimo aktą, tai memoralinis aspektas yra viena iš vertingųjų savybių. Tai kur tas memoralumas yra dingęs? Šitas dalykas turėtų atsirasti. Aš manau, kas man dabar Robertas neatsakys, nes to istorikai netyrinėjo. Aš nežinau, kodėl buvo sumokėta už tyrimus, kur misionieriai taip iškirpti. Kaip galima taip daryti istorinius tyrimus? Mano galva, turėtų tas pats <žmogus>, kuris pateikė istorinius tyrimus, už tuos pačius pinigus imti ir padaryti tai, ko nepadarė, nes… negražu šitaip daryti istorinius tyrimus.

Iš to paties išplaukia kalba apie palaidojimus rūsiuose, kolumbariumus ir pan. Štai Giedrė („Vilniaus misionierių vienuolyno statinių ansamblio pritaikymo viešbučio paskirčiai tvarkybos darbų projekto“ vadovė Giedrė Filipavičienė – red. past.) sakė, kad ten nieko nebus daroma, taip ir liks, kaip yra. Pagal projektą parašyta, kad ten bus paprastasis remontas, kuris šiaip paminkluose yra draudžiamas, nes Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas išskiria kitokią remonto rūšį – jokių paprastųjų ar kapitalinių remontų būti negali, o gali būti tik tas, kuris ten įvardintas. Tai vis dėlto kyla klausimas, kas bus su tais palaidojimais? Ar jie taip ir bus palikti likimo valiai, ar tuo bus pasirūpinta? Ten gi ir bažnyčioje yra išlikusios kai kurių žmonių memorialinės lentos. Kaip visa tai atrodys? Ar sumesim į maišus ir išvešim nežinia kur? Norėtųsi tuos atsakymus projekte pamatyti.

Dar mane domina vienas techninis klausimas. Čia (visuomenei pristatytame projekte, – red. past.) yra daug parašyta apie įvairias instaliacines sistemas – šildymas, vandentiekis, oro vėdinimas ir pan. Parašyta, kad šildymas grindyse, ortakiai grindų konstrukcijose virš naujų formuojamų pakabinamų lubų, nuotėkų, vandens šalinimas – vėlgi grindyse. Tai aš labai norėčiau sužinoti, kadangi perdangos vis dėlto yra autentiškos, o ortakiai nemažo skersmens, tai ne elektros kabeliai – kas liks iš tų perdangų ir kaip atrodys tas išvedžiojimas. Nebuvo pasakyta, kiek autentiškos yra grindys, apie perdangų autentiškumą nepasakyta nė žodžio, bet kadangi vienuolynas, jo planinė struktūra nesikeitė, tai logiška manyti, kad ir dauguma tų perdangų yra autentiškos. Va, Robertas, atrodo, sutinka su manimi. O tie vamzdžiai juk eis per visur…

Kitas dalykas: aš norėčiau pamatyti sklypo morfologinės sandaros retrospektyvą. Vis dėlto tuose istoriniuose tyrimuose istorikė Vileikienė (Laima Vileikienė, – red. past.) malonėjo išversti 1844 metų inventorių, bet labai įdomiai išvertė tik tuos gabalus, kur kalbama apie statinius. O tame inventoriuje yra aprašyti ir takai, ir pastatų jungtys, ir jų lokalizacija. Labai norėtųsi tą dalyką pamatyti, nes jeigu jau kalbam apie tai, kad atkuriami senieji takai – tai kur retrospektyva, kaip jie atrodė? Mes šito nematėme, tyrimuose nėra, tikrai įdėmiai peržiūrėjau visas kurijoje esančias bylas. Juo labiau, kad kalbama apie atstatomus pastatus, kalbėta, kad archeologiniai tyrimai atlikti – bet mums netgi neparodė tų lokalizacijų, 1844 metų inventoriaus palyginimo su dabartiniais archeologiniais tyrimais. Jeigu rasti pamatai – kaip visa tai atrodė, juk ūkinių statinukų čia tikrai buvo daug, išsimėtę po visą palivarką. Tai irgi norėtųsi pamatyti. Jeigu dabar nėra, tai reikėtų padaryti.

Nei istoriniuose tyrimuose, nei čia (visuomenei pristatytame projekte, – red. past.) visiškai nepaminėta apie misionierių sodus. Net neužsiminta. O sodų buvo trys. Vieno gabalą jau atidavėte butų statybai, bet gabaliukas dar liko, tai dabar jame yra daromas parkingas. Parkingas, parkas – nedaug skiriasi pagal pavadinimą, koks skirtumas, ar ne? Bet kitas parkingas pagal jūsų projektą buvusiame palivarke, tie aprašai irgi yra 1844 metų inventoriuje, ir tuos dalykus reikėtų minėti. Nes sodais misionieriai garsėjo, ir ne tik Lietuvoje – tai buvo vienuolija, kuri tuo išsiskyrė iš kitų. Užtenka pažiūrėti, kaip atrodo Krokuvos misionierių vienuolynas su trimis hektarais sodų, puikiai sutvarkytų. O pas mus vietoje sodų automobiliai…

Tai norėtųsi pažiūrėti, kaip atrodė ta senoji takų sistema, nes jeigu jūs atkuriate, tai turite turėti duomnis – o kas gi atkuriama. Turėjo būti tyrimai, turėjo būti lokalizuota, kad būtų galima parodyti keletą morfologinės sklypo sandaros schemų, kaip tie takai buvo išsidėstę, kas konkrečiai atkuriama. Šito labai pasigedau.

Artėju į pabaigą. Parašyta, kad atstatomi nugriauti pastatai. Bet vėlgi – o kaip jie atrodė? Galima pažiūrėti tą istorinę ikonografiją? Jos nebuvo parodyta, o tai, ką mes matėme kurijoje – vėlgi labai fragmentiška.

Galbūt todėl, kad nebuvo nuvažiuota į Korokuvos misionierių vienuolyną, kur yra saugomas visas Lietuvos misionierių archyvas. Jis laimingai išliko per karus, ir yra dokumentuota, parašyta, kad jis ten yra išlikęs. Šaričių neišliko, o misionierių išliko. Tai, ką turime surinkta, yra fragmentiški duomenys iš kitokių bylų, iš statybos, hipotekos fondų ir pan., bet konkrečiai pačių misionierių archyvas liko netyrinėtas. O jis yra išlikęs, kolegos menotyrininkai ten yra matę – nors jie kitus dalykus tyrinėjo, bet šitą archyvą žiūrėjo. Manau, kad prieš darant kokius nors restauravimo darbus tiesiog būtina šitą medžiagą rimtai peržiūrėti.

Dėl privažiavimo atkūrimo. Kaip galima atkurti privažiavimą, jeigu istorinį privažiavimą atidavėte UAB „Misionieriai“ (kalbama apie UAB „Misionierių sodai“, kuri nuo ansamblio atskirtoje sklypo dalyje stato daugiabučius namus, – red. past.). Ir tas įvažiavimas į kiemą, kuris buvo prie sodo, dabar atsidūrė kitame sklype. Todėl atkurti to privažiavimo sistemos neįmanoma, nes jos šitame sklype nėra. Jūs galite tiktai daryti naują privažiavimo sistemą, bet nereikia sakyti, kad ji atkuriama, nes senasis kelias pateko į kitą sklypą.

Ir paskutinė mano pastaba. Visur vadinamajame statybos projekte yra parašyta taip: restauruojami, arkuriami dekoro elementai arba jų fragmentai. Tai eina per visą tekstą, prie kiekvieno pastato. Kaip tai suprasti? Nevyks nei planinės, nei erdvinės struktūros restauravimas – tik kažkokių fragmentukų? Epizodinė restauracija po gabalėlį?

Guli dvi polichromijos tyrimų bylos, bet nėra jokios ikonografinės programos analizės, tik zondavimas. Radau čia paveiksliuką, čia paveiksliuką… Bet prisiminkime garsiąją Trakų bažnyčios istoriją, kai vos nepraradom bizantinių freskų todėl, kad nemalonėjo pasikviesti menotyrininkų ir identifikuoti, o kas gi ten rodoma. Ačiū dievui, kad polichromijos tyrėjas pats savarankiškai susirado prof. Giedrę Mickūnaitę ir paprašė pagalbos, kad jam padėtų suprasti – o kas gi tose freskose pavaizduota? Tada visai kitaip ieškai ir visai kitaip supranti. O čia to visiškai nėra. Tik zondažai, va, čia radau, ten radau, ir daugiau nieko, tuščia, jokio paaiškinimo. Tą darbą būtina tęsti, kad turėtume visą ikonografinę programą, bažnyčios, vienuolyno. Jeigu yra polichromija, tai reikia suprasti, kokia jos prasmė, kam ji buvo daryta.

Tai tokie trumpai būtų mano klausimai. Bet dabar aš labiausiai norėčiau pamatyti sklypo morfologinę sandarą, buvusių statinių vietas, ir trečias brėžinukas – buvusią autentišką takų sistemą, jos sulyginimą su dabartine. Ir apie tas instaliacijas grindyse – kad paaiškintų, kaip jos bus daromos per autentiškas perdangas. <…>

*******

Skelbiame projekto rengėjų atsakymą: Vilniaus architektūros studijos atsakymas.

Kol kas trumpas komentaras būtų toks: šiame atsakyme projektuotojai įsigudrino prirašyti teiginių, prasilenkiančių su faktais. Kas tai – sąmoningas melas ar kokios nors kitos problemos – paliekame spręsti skaitytojui. Pateikiame du pavyzdžius, kai parašyta netiesa.

Pirmasis: atsakyme Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdžiui teigiama, neva keisti bažnyčios paskirties nebuvę numatyta:

Kad čia parašyta netiesa, akivaizdu prisiminus visuomenei viešam svarstymui pateiktus dokumentus (juos skelbėme čia), o konkrečiau – štai šį aiškinamojo rašto fragmentą, kuriame rašant apie bažnyčią juodu ant balto nurodyta, kad religinė paskirtis keičiama į viešbučių:

Antrasis pavyzdys: atsakyme Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdžiui projektuotojai teigia, neva Naglis Puteikis yra šios visuomeninės organizacijos valdybos pirmininkas, o Jūratė Markevičienė – narė. Tai netiesa – Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdžio valdybos pirmininkas yra Paulius Markevičius, vadovė – Lina Leparskienė, o aš – valdybos pirmininko pavaduotoja. Naglis Puteikis yra ir nuo pat pradžių buvo vienu iš eilinių sąjūdžio narių, o Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė Jūratė Markevičienė visai nėra mūsų asociacijos narė, nors mielai priimtume, nes gerbiame už profesionalumą ir drąsą ginti kultūros paveldą net ir tada, kai tai kelia pavojų asmeninei gerovei. Kodėl Misionierių ansamblio rekonstrukcijos į viešbutį rengėjams reikėjo prisigalvoti nesąmonių apie Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdį, turbūt gali paaiškinti tik jie.

Teiginiai, prasilenkiantys su faktais, rodo, kad informaciją, kurią šio projekto rengėjai teikia visuomenei, reikia vertinti ypač atsargiai ir tikrinti.

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Atšaukti atsakymą

Naujausi įrašai

Video