Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė A. Junevičienė: Trakų kraštovaizdis neturi būti užgriozdintas tokiu pastatu

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė A. Junevičienė: Trakų kraštovaizdis neturi būti užgriozdintas tokiu pastatu

Apie verslininko Dariaus Nedzinsko planus rekonstruojant autobusų stotį ties įvažiavimu į Trakus pastatyti prekybos centrą Lietuvos.link kalbasi su Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generaline sekretore Asta Junevičiene.

(Fotografo Arūno Baltėno nuotraukoje – vaizdas iš anapus Totoriškių ežero į dabartinę autobusų stotį, vietoje kurios planuojamas keliskart didesnis pastatas).

– Dalyvavote kovo 31 d. vykusiame Valstybinės kultūros paveldo komisijos posėdyje svarstant šį klausimą, išklausėte įvairių pasisakymų ir argumentų. Kokia Jūsų nuomonė?

– Pirmiausia – aš labai tikiuosi, kad Lietuva yra teisinė valstybė. Reikia laikytis galiojančių teisės aktų, jų negalima perrašinėti ar suprasti taip, kaip kas nors nori. Jeigu koks nors teisės aktas galioja toje teritorijoje – jis galioja visiems be išimties, o jeigu norima jį pakeisti, tai turi būti keičiama dėl to, kad to iš tiesų reikia visai visuomenei, o ne kuriam nors vienam ar keliems asmenims.

Kalbant konkrečiai apie šį projektą, tai tokiuose nedideliuose miesteliuose, ir ypač jų centruose, ypač jų senamiesčiuose, nereikėtų statyti tokios architektūros statinių, kaip šitas prekybos centras, kurio architektūrinė išraiška yra panaši tiesiog į gražų, tvarkingą, didžiulio tūrio sandėlį. Mano nuomone, tokio unikalaus, gražaus ir istoriškai labai vertingo senamiesčio kontekste toks statinys su tokiu tūriu visiškai išsišoks, ir nesvarbu, kaip jis bus papuoštas, ar nendrėmis, ar ąžuolais.

Kad Trakams reikia naujos ar atnaujintos autobusų stoties – visiškai suprantama, tas noras pagrįstas. Bet kyla klausimas, kiek procentų to planuojamo statinio bus palikta autobusų stočiai? Ir ar tikrai negalima jos sutvarkyti kitais būdais?

Paprastai visame civilizuotame pasaulyje tokio pobūdžio prekybos centrai yra statomi ne centruose, o toliau, kur žmonės atvažiuoja, palieka mašinas, apsiperka ir išvažiuoja. O tokiuose mažuose miesteliuose centruose kaip tik turi būti mažos, žmogaus dydžio parduotuvėlės, nedideli restoranėliai, nedidelės kavinės, suvenyrų parduotuvės. Ir patys lietuviai, ir užsieniečiai į Trakus važiuoja ne apsipirkti dideliame prekybos centre, kokių pilna bet kur, bet pasidžiaugti, pasigėrėti, nusipirkti kažką, kas mena Trakus. Aš suprantu vietinius žmonės, kuriems kasdien reikia varškės, grietinės ar duonos – savivaldybė kaip tik ir turėtų sudaryti sąlygas vietos verslininkams nedidelėse parduotuvėse prekiauti svarbiais kasdieniniais produktais.

Mano nuomone, nacionalinio parko direkcija yra visiškai teisi, nesutikdama derinti tokio objekto, kuris neturėtų būti derinamas, nes prieštarauja teisės aktams, o Trakų senamiesčio urbanistinis kraštovaizdis neturėtų būti užgriozdintas tokiu pastatu. Dideli prekybos centrai turi teisę egzistuoti ir gauti pelną, bet turi būti statomi ne miestelio centre.

– Ar nereiktų patikslinti – paminėjote miestelio centrą, bet dalis sklypo Vytauto g. 90 yra už senamiesčio ribos?

– Bet kuriuo atveju tai yra Trakų centras, net jeigu formaliai šaligatvis yra kitoje apsaugos režimo zonoje. Trakų senamiesčio urbanistinis kraštovaizdis neprasideda nuo kažkurio sklypo ar ties kažkuria gatve – kraštovaizdis visuomet apžvelgiamas per atstumą. Negali pasakyti, kad vienoje gatvės pusėje yra urbanistinis kraštovaizdis, o jau kitoje nieko vertingo nėra. Tai būtų iš esmės nelogiška ir juokinga. Kraštovaizdis suvokiamas per atstumą, tą gėrį ir grožį matai atsitraukęs. Turėtų būti apsaugos zonos, kurios palengva pereina į urbanistinio kraštovaizdžio režimą.

– Turbūt stebite tai, kas vyksta viešojoje erdvėje – pastaruoju metu paskelbta daug kaltinimų G. Abaravičiui investicijų stabdymu ir kenkimu Trakams, jam pačiam net nesuteikiant teisės atsakyti – kaip „Lietuvos ryte“. Kaip tai vertinate?

– Tie, kurie kaltina G. Abaravičių, tegu pasižiūri, ką jis mums visiems išsaugojo. Pasižiūrėkime į Lentvario dvarą, kurį buvo įsigiję verslininkai – kokios būklės jis dabar yra, arba kaip atrodo Trakų Vokės dvaras, priklausęs Bajorų sąjungai. Palyginus šiuos du dvarus su Užutrakiu, kuris tik Gintaro ir jo komandos dėka dabar džiugina mus visus – neįsivaizduoju, kam gali kilti ranka kaltinti G. Abaravičių investicijų stabdymu ir kenkimu. Man tai labai keista, manau, kad tokiais kaltinimais besišvaistantys žmonės tiesiog yra neatsakingi ir nesuprantantys teisinės valstybės normų.

Trakų istorinis nacionalinis parkas gina mūsų visų turtą, jis priklauso mums visiems ir neturėtų būti išdalintas gabaliukais – čia vienam verslininkui, čia kitam. Ši teritorija turi vystytis darniai, prognozuojamai, visi turi laikytis tų pačių teisės aktų, visiems jie turi būti vienodi. O kad apie gerai dirbančius žmones dažnai rašomi nepagrįsti skundai – be abejo, būna taip.

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Atšaukti atsakymą

Naujausi įrašai

Video