Laiškas balsu: Mes patys vieni kitiems šitaip darom

Laiškas balsu: Mes patys vieni kitiems šitaip darom
Elektroninis balso „atspaudas“

Apie septynių vaikų mamą, dirbančią socialine darbuotoja nedideliame vadinamosios „provincijos“ mieste, papasakojo žmonės, matę jos darbą – nuoširdžią, sąžiningą pagalbą jos reikalingiems, nepaisant žlugdančių sąlygų, kurios lyg ir galėtų tą nuoširdumą nužudyti. Paradoksas: silpniesiems padedanti moteris pati yra viena iš silpnųjų.

Jos ir jos vaikų skurdas verčia prisiminti Rasos Žemaitės keliamus klausimus apie to skurdo priežastis – sistemą, kuri nesidrovi imti mokesčius net ir iš tokių šeimų, kur pilnu krūviu dirbantys žmonės priversti prašyti pašalpų (turbūt ne atsitiktinai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nepateikia duomenų, kiek paplitęs šitas sistemos cinizmą įkūnijantis reiškinys).  O tai, ką ši moteris pasakoja apie socialinę pagalbą, teikiamą dėl didesnių skaičių – rašytojos Vandos Juknaitės perspėjimą apie mums gresiantį biurokratinį visuomenės sutvarkymą, kur tampa normalu lipti su batu ant ligonio pagalvės.

Laiško ji neparašė, nes tokiems dalykams neturi laiko. Bet galima įsivaizduoti, kad tai laiškas, tik balsu.

*******

– Jūs dirbate, padedate kitiems žmonėms, bet Jums pačiai ne mažiau reikalinga pagalba, nes iš savo darbo negalite išlaikyti šeimos…

– Taip.

– Ar sutiktumėte papasakoti, kaip atrodo toks gyvenimas?

– Nenoriu, kad mane atpažintų. Kai žurnalistai paviešina, savivaldybėje iš karto ima krutėti, bet reakcija būna priešiška – kodėl skundžiasi, kodėl viešina, kodėl mus šokdina… Į prašantį žmogų visur žiūrima kreivokai, bet jeigu jis dar pakovoja už savo teises ar kur nors kreipiasi, požiūris dar blogesnis. Nesu bailė, ne iš tų, kad drebėčiau kaip lapas, bet juk bus taip – va, šita kreipėsi, kažko reikalauja… Kai ten nueini – esi visiškas nulis.

– Nerašyčiau Jūsų vardo, pavardės, miesto pavadinimo, paliksiu tik pasakojimą, kad nebūtų galima atpažinti.

– O ką pasakoti?

– Kiek turite vaikų, kiek Jums metų?

– Vaikai septyni – du baigę mokslus, penki moksleiviai. Po skyrybų auginu du mažiausius, pradinukus, bet remiu ir kitus tris, kurie laikinai gyvena su tėvu. Man pačiai 47-eri.

– Dirbate socialine darbuotoja, alga turbūt minimali?

– Dirbu pilnu krūviu, per dieną aštuonias valandas. Valstybinėje įstaigoje, neįgaliųjų centre, bet sąlygos truputį skiriasi nuo kitų įstaigų, nes čia vietinės savivaldybės ir europinis projektas. Nėra numatytas darbuotojų pavadavimas. Jeigu kas nors pasiima biuletenį, tai medicinos seserys turi pavaduoti socialinius darbuotojus, nors tai visiškai nelegalu. Ant popieriaus rašoma viena, o yra kitaip.

Algos šiek tiek didesnės už minimumą, litais būdavo 900 į rankas. Kadangi aš daugiavaikė mama, tai man išeidavo 1072 litai, dabar būtų 300 eurų su centais. Tai ką iš tokios sumos aš galiu duoti septyniems savo vaikams? Nors gal vaikų skaičius ir nieko nereiškia – dirbi nustatytas valandas, o tau moka, kaip numatyta pagal jų įstatymus arba projekto taisykles…

Apie mokesčių dydžius, kiek ir ko man nuskaičiuoja, aš nežinau, neturiu laiko skaičiuoti. Gaunu algą, einu, dirbu ir tų centų nebeskaičiuoju, nors perkant parduotuvėje man iš tikrųjų reikia centus skaičiuoti. Bet kuistis po popierius neturiu jėgų ir laiko – turiu dirbti darbą ir rūpintis vaikais. Būna, žmonės augina vieną ar du vaikus ir nesugeba išsilaikyti, juk neįmanoma…

Labai plona yra riba tarp socialiai remtino ir dar neremtino. Pritrūksta kelių centų – ir tavo vaikas negauna maitinimo mokykloje ar mokyklinių prekių, arba turi mokėti už grupę, būrelius. Ta riba labai plonytė. Matai, kad tie, kurie lyg ir turi, gauna tuos dalykus, o tu neturi iš ko, ir nieko negauni… Man atrodo, ta rėmimo, skaičiavimo sistema neteisinga.

– Ar gaunate socialinę pašalpą?

– Šiuo metu pašalpa man nepriklauso. Dukra baigė studijas ir jau nebėra šeimos narys… Tai reiškia, kad sumažėjo šeimos narių, ir kai skaičiavo pajamas pagal paskutinį mėnesį, aš tapau neberemtina. O kitą mėnesį vėl reikės nešti pažymas, ir vėl žiūrės, ar remtina, ar ne. Ir nežinai žmogus, gausi ar ne – priklauso tiesiog nuo centų… Anksčiau pažymą reikėjo nešti kas tris mėnesius, dabar kas mėnesį. Tas lakstymas labai kankina, kai turi ir darbo dieną atidirbti, ir dar susirinkti dokumentus, galvoti, kaip dar kažkur iš darbo pakliūti ir dėl tų popierių…

– Nors yra aišku, kad iš tokios algos su vaikais negalite pragyventi, vis tiek turite nešti pažymas kas mėnesį – ar tokie dalykai žemina?

– Labai. Turbūt į bet kokį žmogų ten atėjusį kreivas požiūris. Buvo mūsų rajone lyg ir normalių darbuotojų atsiradę, jaunų, kurie ir koridoriuje eidami paklausdavo – ko jums reikia, kuo padėti? Bet praėjo metai, jie apsišlifavo ir tapo lygiai tokie pat, kaip senieji. Turi bijoti į jų kabinetą užeiti, jie nervuoti, nepatenkinti, atrodo, ateini iš jų kišenės kažką išimti… Padėtis tikrai labai žeminanti.

– Ar maistui pinigų jums užtenka?

– Maistui… Jeigu, sakykim, man ir dviems vaikams – taip. Bet kadangi aš dabar kaip ir remiu iš viso penkis vaikus, nes su vyru išsiskyrę turim dvipusius įsipareigojimus – tai neįmanoma. O apie kitus poreikius nė nekalbu. Būstą nuomoju, dar kol kas susimoku, bet neaišku, kas bus ateity. Dabar jau krintu į žemiausią sluoksnį, turėčiau pretenduoti į socialinį būstą. Bet padėtis su socialiniu būstu tragiška, daug jaunų šeimų su vaikais tiesiog išvažiuoja, nes nėra kur, nėra kaip, nėra už ką gyventi.

– Kodėl pasirinkote tokią profesiją? Juk alga maža, o darbas labai sunkus…

– Labai sunkus. Negalvojau tokio rinktis, dvidešimt metų auginau vaikus, bet po stuburo operacijos tapau neįgali ir mane išsiuntė į reabilitaciją, kur pasiūlė įsigyti specialybę. Siūlė įvairius variantus – vytelių pynimą, virėja, manikiūrą-pedikiūrą, davė testą, kokiai specialybei tikčiau… Pagalvojau, kad galėsiu dirbti tą darbą. Įstaigoje gal būtų lengviau, bet kai eini pas žmones į namus, krūvis labai didelis. Turint per dieną vieną ar du žmones būtų galima dirbti, bet kai turi septynis arba devynis – nerealu. Labai daug žmonių…

– Būna ir devyni per dieną?

– Turėjau ir dvylika… Po to mažėjo, dabar liko penki. Bet vis tiek sudėtinga, nes vienas vienam miesto gale, kitas kitam… Juk kaip yra: tame projekte naudinga aptarnauti per dieną kuo daugiau žmonių. Dalis jų prašė per dieną aštuonių valandų slaugos – tiems, kurie nepasikelia, nepavaikšto, iš tikrųjų tiek reikia. Bet jiems duoda, tarkim, keturias valandas. Nes reikia išlaikyti tam tikrą skaičių žmonių, jų nemažinti, kad popieriuose pagalbą gaunančių skaičius būtų didesnis…

– Nors iš tikrųjų tam žmogui pagalbos reikia daugiau…

– Taip. Šiandien buvom tokiuose kursuose, kurie, kalba, labai brangiai kainuoja, tik mums nenorėjo sakyti, kiek. Atvažiuoja lektoriai ir mums aiškina, pasakoja, teoriją dėsto, siūlo padėti, patarti. Bet mes daug ko negalim viešinti, nes įstaigai bus blogai, išlįs negeri dalykai, o šalia sėdi mūsų vadovė. Ir tylim kaip užsisiuvusios, tik palinksim…

Daug europinių pinigų naudojama neefektyviai, o mūsų neleidžia į atostogas. Man dabar reikėjo atostogų, kaip vieniša mama, auginanti du vaikus iki dvylikos metų, turiu teisę išeiti. Bet nenorėjo išleisti, nes yra tik vienas pavaduojantis žmogus, daugiau projekte nenumatyta. Va, sako, kitais metais gal projektą patobulins… Ir negavau atostogų. Ir rugsėjo 1-ąją vos ne vos atsirado žmogus, kuris pavadavo, kad galėčiau išvesti vaikus į mokyklą…

Bet nenorėčiau, kad mano vardas būtų kur nors minimas…

– Ne, tikrai ne…

– Aš galvoju artimiausiu metu išeiti iš darbo, jis man yra per sunkus. Grįžtu šeštą valandą vakaro, nors vienišos mamos, auginančioms tokio amžiaus vaikus, turi teisę dirbti pusę darbo dienos. Jeigu darbdavys sutinka arba esi registruotas darbo biržoje – gauni pašalpą ir gali dirbti pusę dienos.

O dabar pareinu po šeštos, kai tokiems vaikams pusę devintos jau reikia eiti miegoti, o dar turi su jais paruošti pamokas ir pagaminti maistą… Kai visą dieną tarnauji kitiems žmonėms – jau fiziškai nebepajėgi… Mano vaikai jau lieka apleisti, trūksta jiems visko, ir dėmesio, ir priežiūros… Gerai, jeigu ateina vyresnė sesė, pamoko, padeda – kitaip neįmanoma išsiversti. Dvejus metus pradirbau ir nusprendžiau iš to darbo išeiti.

Nežinau, kas manęs laukia. Stovėsiu darbo biržoje. Ir statusas iš karto keisis, požiūris į mane… Bet aš nebegaliu, man per sunku, ieškosiu kito darbo. Tik tokiam užkampy vyrams lengviau, jie gali bet kada su kastuvu nueiti padirbti, o moterims darbo vietų nėra ir neišpaišysi. Yra tam tikras skaičius įstaigų ir gali kaip nori ieškoti – nerasi, eisi dirbti bet ką… Noriu ramiai išeiti, apmąstyti, ką man toliau daryt…

– Man minėjo, kad Jūsų vaikai gabūs, bet negalite leisti į mokslus, nes nėra pinigų?

– Taip, sudėtinga. Jeigu esi socialiai remtinas, būreliai moksleivių kūrybos centre kompensuojami, o jeigu nebesi – turi mokėti. Dabar aš gaunu vaikams maitinimą ir mokyklines prekes – bet tik šį mėnesį, nes kitą mėnesį vėl prašys pažymos. O už grupę reikės mokėti…

– Ar galėtumėt daugiau papasakoti apie vaikus?

– Viena iš vyresniųjų gabi piešimui, mokosi paskutinėje klasėje. Kai gyvenome kaime, negalėjom privežioti į būrelius, neturėjome pinigų kurui, o ji dėl savo ligos galėdavo nueiti tik į mokyklą. Bet ir nelankiusi būrelių laimi respublikinius konkursus. Kita dukra, studentė, laimi tarptautinius konkursus. Mūsų šeimoje daug piešėjų… Penkiolikmetė lanko sportą, yra šaulių narė, visą šią vasarą praleido stovyklose, į kurias ne bet kas patenka, o tik kažką sugebantys, pasižymėję vaikai. Grįžo prisirinkusi medalių, apdovanojimų. Bet už viską reikia mokėti, daug kas kainuoja. Sunku. O norėtųsi, kad vaikai į priekį stumtųsi, jei jau kažką sugeba…

– Čia skaudžiausia turbūt?

– Taip.

– O ta mergaitė, kur piešimui gabi, ką galvoja toliau daryti?

– Matysim, kai išlaikys egzaminus. Norėtų stoti čia, Lietuvoje, bet jeigu nebus pinigų ir tėvas nerems, tada važiuos dirbti į Daniją, pas savo draugą, kuris šiemet baigė tą pačią gimnaziją ir jau išvažiavo. Po to jie abu stos į aukštąją Danijoje. Ir mano studentė, kuri šiemet baigė Klaipėdos universitetą, mokslui užsidirbo savo jėgom. Visas vasaras vaikas yra pardavusi – važiuodavo į užsienį dirbti. Aš ir močiutė padėjom, kiek pajėgėm.

Daugiavaikei šeimai tik tokia išeitis ir yra. Sūnus, kuriam 21-eri metai, baigė technikumą ir irgi išvažiavo į užsienį dirbti, bet ir prieš tai važinėjo, dar būdamas nepilnametis. Va iš to mes ir gyvenom. Kiekvienas vaikas svarankiškai užsidirbdavo kažkokių pinigėlių… Ta mano piešianti mergaitė nupiešė atvirutę, „Senukų“ parduotuvė nupirko autorines teises, gavo 500 litų… O dabar ji planuoja išvažiuoti.

– O kitos išeities turbūt nėra – tai lyg ir išvaro iš Lietuvos?

– Lyg ir taip, išvaro. Mūsų mieste, tarkim, nėra socialinio būsto, arba jie labai apleisti ir neremontuojami. Buvo toks daugiabutis, jį statė, nepabaigė, paliko griūti be priežiūros, o dabar atidavė kažkokiai firmai, ji įrengs ten brangius butus, kur kvadratinio metro kaina bus neįkandama tokiems kaip aš… Įrengs privatų rajoną prie miško turtingesniems žmonėms. O galėjo įrengti butus šeimoms, kurios nieko neturi.

Vokietijoje nuvažiuoji – iš karto turi kur gyventi, ir niekas tavęs ilgą laiką iš ten nevarys. Čia turi laukti eilėje penkerius, septynerius metus, o po to iš tavęs gali bet kada atimti… Nekuria infrastruktūros, kad iš mūsų užkampio niekas neižvažiuotų, todėl bėga visas jaunimas, o čia pasiliks senukai ir jų slaugytojai – matau, nes socialinį darbą dirbu. Dalis tėvų, mamų dar laikosi čia, nes reikia prižiūrėti į mokyklą leidžiamus vaikus. Bet paskui ir tie vaikai bėga masiškai.

– Kaip Jūs manytumėt, kodėl valstybei šitie dalykai nerūpi?

– Valstybei… kas yra valstybė – valstybė esam tie patys žmonės. Jeigu susirenka tokie, kurie linkę užsimerkti, nematyti problemų, matyti savo asmeninius, šeimų, klanų, partijų interesus, tai jiems nerūpi, kas bus su jaunimu ateity, kas čia pasiliks, kas išvažiuos. Jiems svarbu tuo momentu susikurti savo asmeninę gerovę, savo vaikus išleisti į užsienį, universitetus… Kiekvieno nagai į save lenkti, ir ta teigiama valstybinė politika labai sunkiai stumiasi į priekį, sunkiai prasimuša. Manau, kad dėl mūsų pačių. Nekaltinkim ko nors iš šalies, kad mums neleidžia gyventi – mes patys vieni kitiems šitaip darom, patys tokie esam.

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Atšaukti atsakymą

Naujausi įrašai

Video