Kodėl visuomenei nėra rodoma, kaip šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios užstatymas atrodytų nuo Žvėryno-Saltoniškių pusės?

Kodėl visuomenei nėra rodoma, kaip šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios užstatymas atrodytų nuo Žvėryno-Saltoniškių pusės?

Tokį klausimą pasufleravo vienas iš Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdžio narių, kurio laišką cituojame, o klausimą persiunčiame aplink šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčią planuojamų statybų projekto autoriams – nors į anksčiau pateiktus klausimus jie kol kas neatsako, gal į šį atsakys.

Kokias vizualizacijas projekto autoriai pristato visuomenei, galima pamatyti čia: https://www.projektas-vasario16g1.lt/.

O čia komentaras:

„Atkreipiau dėmesį, kad visuomenei nėra rodoma aplink šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčią planuojamų statybų vizualizacija nuo Žvėryno-Saltoniškių pusės, nors šis ansamblio vaizdas yra ne mažiau svarbus už vaizdą nuo dešiniojo Neries kranto. Pridedu Mykolo Andriolio (Andriolli, Michał Elwiro (1836-1893) Vilniaus panoramos nuo Žvėryno-Saltoniškių pusės litografijos fragmentą (litografija paskelbta čia: https://polona.pl/item/wilno-widok-wziety-ze-strony-miasta-polnocno-zachodniej,NzAwODA5ODM/0/#info:metadata; nurodyta graverio pavardė, piešinys M. Andriolio). Pažymėtina, kad šioje litografijoje, kaip ir J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumo“ litografijoje nuo Žaliojo tilto, atskleista objekto esmė – iškili baroko bažnyčia, aplink kurią spiečiasi maži pastatai, neužgožiantys ir nekonkuruojantys su bažnyčia, bet kuriantys jaukią žmonių gyvenamąją aplinką. Tai yra, ir šis ansamblis pakartoja ir įtvirtina Vilniaus urbanistinės tradicijos savitumą – tą ypatingą gamtos ir architektūros dermę, kuriančią miesto-sodo įspūdį, apie kurią kalbėjo ir J. Bulhakas:

„Vilnius, laimė, nėra miestas, nes turi visus dvaro požymius – didelio poniško dvaro su prabangia architektūra ir natūraliu gamtos grožiu. Jis išsidriekęs kalvotame, vandeningame slėnyje ir pasipuošęs natūraliu gamtovaizdžiu, susilieja su tauriais žmogaus intelekto kūriniais. Tai šventovės, vienuolynai, rūmai su erdviais parkais, dvarai ir dvareliai su ūksmingais sodais ir kiemais… Miesto sampratai nuolat priešinasi kokia nors žalia gatvelė, vingiuotas skersgatvis, žydintis kiemas ar darželis, vaismedžių sodas, net niekur neskubantys praeiviai…“ (Jan Bułhak. Vilniaus peizažas: fotografo kelionės. Vilnius: Vaga, 2006, p. 13).

Ir dar J. Bułhak:

„Vilnius skambina, groja ir gieda bažnyčių bokštais, šypsosi sodų žiedais, raudonuoja čerpių stogais, žavi kalnų žaluma ir upių skaidrumu, suvirpina kiekvieną sugebančią mylėti širdį. Pranašiškai, skardžiai gaudžia Vilniaus varpai: buvome, esame, būsime!..“

Ar apie tai – šimtmečius trunkančią Vilniaus miesto tradiciją – pagalvojo atestuoti KPD ir KM specialistai, tie architektai, archeologai, ekspertai ir kt., kurie padeda brukti stiklainį į Lukiškių priemiestį ir užstatyti Misionierių sodus?

Reikia projektuotojų viešai paprašyti, kad pateiktų ir šią vizualizaciją.“

Šitą prašymą nusiuntėme tais adresais, kuriais projekto autoriai siūlo siųsti klausimus – nors į juos neatsako ir komentarų neviešina, tarsi nieko nė nebūtų:
(

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Atšaukti atsakymą

Naujausi įrašai

Video