Kelios pastabos apie lrytas.lt „tyrimą“, kuriuo bandoma diskredituoti aktyvius Užupio bendruomenės narius ir pastangas skaidrinti teritorijų planavimą

Kelios pastabos apie lrytas.lt „tyrimą“, kuriuo bandoma diskredituoti aktyvius Užupio bendruomenės narius ir pastangas skaidrinti teritorijų planavimą

Lrytas.lt toliau praktikuoja pasitikėjimą žiniasklaida žlugdančią pseudožurnalistiką – tai įrodo savaitgalį paskelbti du „tyrimais“ pavadinti žurnalistės Rasos Karmazaitės straipsniai, kuriuose aplinkos viceministrė Rėda Brandišauskienė, jos vyras, žinomas antropologas, Valstybinės kultūros paveldo komisijos narys dr. Donatas Brandišauskas ir Vilniaus bendruomenių asociacijos pirmininkas Sakalas Gorodeckis kaltinami „klastinga ataka“ ir „psichologiniu smurtu“ prieš kuklų Vilniaus verslininką Vilių Navicką ir architektą Taurą Paulauską, statybų žlugdymu dėl savo privačių interesų, neskaidria veikla bei viešojo intereso diskreditavimu.

Čia pirmoji to „tyrimo“ dalis, kurios didžiąją dalį sudaro interviu su V. Navicku: https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2018/11/24/news/prie-viceministres-namu-klastinga-ataka-pries-kaimyna-8340800/?fbclid=IwAR3To3W2ERNSGBEZUENEfxRc5HAaP8yH7bXLNHnqbfIqUeVdN0TWWRHHDCc.

O čia antroji, su išsamiu T. Paulausko interviu: https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2018/11/25/news/mislingai-idarbintas-viceministres-biciulis-jau-rodo-savo-galia-8341561/.

Kodėl sakau, kad tai pseudožurnalistika?

Pirmoji pastaba – pristatant V. Navicką tekste nutylėta, kad jis yra viešai paskelbęs apie dalyvavimą prasidėjusioje savivaldos rinkimų kampanijoje ir pretenduoja dar kartą tapti Vilniaus meru (žr.: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vilius-navickas-kandidatuos-i-vilniaus-merus.d?id=79622835). Kad V. Navickas ketina kandidatuoti, pasakyta tik vaizdo reportaže – bet straipsnio skaitytojai nebūtinai dar ir žiūri reportažą. Todėl manau, kad šita publikacija lrytas.lt talkina V. Navickui rinkimų kampanijoje, to nenurodydamas, ir būtų įdomu, kaip tai įvertintų Vyriausioji rinkimų komisija. O kad straipsnis gali būti parankus V. Navickui rinkimų metu, neabejoju – juk kandidatui į merus, kuris „žada daugiau sprendimo galios bendruomenėms“, tikrai gali būti užduoti klausimai apie garsiai nuskambėjusią istoriją, kai jam priklausanti bendrovė „VN Projektas“ vietoje apleisto sandėliuko Užupyje bandė pastatyti du daugiabučius su požemine automobilių stovėjimo aikštele (žr.:„Buvusio mero statybų planai prestižiniame rajone sukėlė audrą“).

Antroji pastaba – „tyrime“ heroizuojant V. Navicką (įžanga, sakyčiau, pretenduoja į hagiografinio žanro perlus: „Puolimas buvo visuotinis“, – ištarė kovą laimėjęs, bet didelį spaudimą ištvėręs investuotojas Vilius Navickas“) ir demonizuojant Brandišauskus ir S. Gorodeckį, taip ir lieka nepaaiškinti esminiai dalykai apie konfliktą dėl V. Navicko planuotų statybų Užupyje. Skaitytojas taip ir nesužino, nei kodėl institucijos pasipriešino šioms statyboms, nei ką ir kodėl nusprendė teismas byloje, kurią V. Navickas giriasi laimėjęs. Nėra ir nuorodos į teismo sprendimą. Nepateikti ir jokie pačių R. Brandišauskienės, S. Gorodeckio ir D. Brandišausko paaiškinimai, kodėl jie protestavo dėl šių statybų.

Apie konflikto esmę skaitytojas nesužino beveik jokių faktų – tik „nukentėjusiųjų“ ir su jais susitapatinusios žurnalistės interpretacijas. O jos maždaug tokios: R. Brandišauskienė „grožisi“ šakų stirtomis ir dilgėlėmis, „stengėsi žūtbūt išsaugoti“ „šabakštyną prie savo namų“, „Projekto žlugdytojai viešai aiškindavo saugantys paveldą, tačiau tikrosios priežastys galėjo būti kur kas žemiškesnės“, t. y. Brandišauskai ir S. Gorodeckis neva siekę V. Navickui priklausančiame sklype statyti automobilius, todėl ir „pradėjo kelti savo reikalavimus“ (suprask – nepagrįstus, juk V. Navickas laimėjo teismus!), „atakuoti, rašė skundus į visas įmanomas instancijas, darė spaudimą. O instancijos įjungė atbulinį bėgį“. Laimei, teismai įrodė, kad šis persekiojimas buvo nepagrįstas, tik bėda, kad priteisė labai jau menką žalos atlyginimą: „Trys valstybinės institucijos mums turės atlyginti juokingą sumą – po 7 eurus už patirtą žalą“, – lrytas.lt aiškina V. Navickas.

Kadangi žurnalistė apie teismo sprendimą nieko daugiau nepaaiškina, tenka googlintis. Kalbama apie šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-946-552/2018: https://www.infolex.lt/tp/1647500 (kopija: LVAT 2018 m. spalio 3 d. nutartis). Ar joje konstatuota, kad R. Brandišauskienė, D. Brandišauskas ir S. Gorodeckis kėlė kokius nors nepagrįstus reikalavimus? Ne – jie nėra šios bylos šalys ir joje visai nėra minimi. Pareiškėjas byloje – UAB „VN projektas“, atsakovai – Kultūros paveldo departamentas, jo Vilniaus skyrius ir Vilniaus m. savivaldybės administracija.

Tai gal teismas konstatavo, kad Užupyje planuotos statybos nepažeidė paveldosaugos reikalavimų? Nieko panašaus. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu, kurį paliko galioti LVAT, iš tiesų panaikino KPD direktoriaus 2015 m. rugsėjo 22 d. įsakymą Nr. Į-217, kuriuo KPD Vilniaus skyrius buvo įpareigotas nedelsiant pripažinti netekusiais galios anksčiau jo išduotus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus statybos darbų projektavimui, ir du su tuo susijusius teisės aktus – tačiau niekur nepasisakė, kad V. Navicko statybiniai planai paveldosauos požiūriu buvo tinkami. KPD direktoriaus įsakymas panaikintas dėl kitko – todėl, kad jis nebuvo tinkamai, aiškiai motyvuotas, taigi, neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Nors įsakymas buvo priimtas atsižvelgiant į KPD Komisijos kultūros paveldo klausimams nagrinėti 2014 ir 2015 metais posėdžiuose nustatytas aplinkybes dėl klaidingos informacijos pateikimo ir nepakankamų paveldosaugos reikalavimų nustatymo, tos aplinkybės jame nebuvo detaliai nurodytos. Panaikindamas tokį įsakymą, teismas pažymėjo, kad „individualus administracinis aktas, kuriuo paneigiamos anksčiau patvirtintos suinteresuoto subjekto teisės ir teisėti interesai, turi būti ypač detaliai motyvuotas“. LVAT teisėjų kolegija nurodė, kad KPD „savo procesiniuose dokumentuose ir pasisakymuose pirmosios instancijos teismo metu nurodė faktines aplinkybes ir konkrečius teisės aktus, kuriems galėjo prieštarauti išduoti pareiškėjui specialieji paveldosaugos reikalavimais, tačiau tai negali būti laikoma tinkamu skundžiamų aktų pagrindimu jų priėmimo metu.“

Taigi – teismas konstatavo, kad KPD direktorės įsakyme jį pagrindžiantys motyvai buvo netinkamai nurodyti, bet tikrai nepasakė, kad tų motyvų nėra ir V. Navicko statybiniai planai nepažeidė paveldosaugos reikalavimų. Kodėl lrytas.lt dėl eilinį kartą KPD nekokybiškai atlikto darbo darbo apkaltino Užupio bendruomenės narius, gali pasakyti tik žurnalistė R. Karmazaitė.

Dar viena esminė bėda, dėl kurios jos „tyrimus“ laikau nesąžiningais – tai, kad labai išsamiai pristatant V. Navicko ir T. Paulausko kaltinimus trims Užupio bendruomenės nariams, pačių kaltinamųjų pozicija pateikta tokiomis homeopatinėmis dozėmis, kad iš viso neįmanoma suprasti jų argumentų dėl statybos, kurią V. Navickas planavo sandėliukų vietoje – jų paaiškinimo, kodėl bendruomenė protestavo prieš šiuos planus, „tyrime“ tiesiog nėra. Pateikta tik kaltinimo versija. Tai man primena lrytas.lt puolimą prieš Trakų istorinio nacionalinio parko direktorių Gintarą Abaravičių – tąkart viename iš straipsnių, kuriuos įkvėpė buvusio „Vilniaus prekybos“ akcininko D. Nedzinsko planai pastatyti Trakų prieigose „Rimi“, žurnalistas Arūnas Dumalakas tiesiog apsimetė, kad kalbino G. Abaravičių, nors nepasivargino to padaryti (žr.: „Kaip lrytas.lt žurnalistas Arūnas Dumalakas apsimetė, kad kalbino Trakų istorinio nacionalinio parko direktorių Gintarą Abaravičių“). Kiek žinau, G. Abaravičius nusiuntė į lrytas.lt savo atsakymą į kaltinimus, bet jis taip ir nebuvo paskelbtas. Jau beveik kyla pagunda surinkti tokius atvejus į leidinį „Manipuliacijos ir melai žiniasklaidoje“, paskiriant lrytas.lt solidų skyrių.

Pabaigai dar viena pastaba – o tiksliau, klausimas, susijęs su architektu Tauru Paulausku, kuris straipsnyje aiškina, kad „kai kurie visuomenininkai diskredituoja viešąjį interesą“, atlikdamas lyg ir moralinio autoriteto vaidmenį.

Kaip tik dėl šio vaidmens, manau, yra svarbu išsiaiškinti, ar T. Paulauskas nėra susijęs su „T. P.“, kuris buvo liudininku korupcinėje byloje dėl kyšio Misionierių ansamblio specialiojo plano istorijoje. Pabrėžiu – tai ne teiginys, o tik klausimas, kilęs ne tik man, bet ir kitiems, besidomintiems šia istorija. Pagrindo taip paklausti teikia tai, kad T. Paulauskas yra nurodytas kaip dalyvavęs 2010 m. rugsėjo 27 d. Kultūros ministerijoje įvykusiame posėdyje dėl Misionierių ansamblio specialiojo plano – tai parašyta šio posėdžio protokole, žr.: http://lietuvos.link/statybu-misionieriu-ansamblyje-krikstateviai-i-kaip-a-kubiliaus-vyriausybes-kancleris-d-matulionis-nurode-susitarti-del-ansamblio-padalinimo-plano/.

Ką gi paliudijo „T. P.“ baudžiamojoje byloje, kurioje „P. T.“ buvo nubaustas už kyšio davimą KPD Vilniaus teritorinio padalinio vedėjui „V. K.“, kuris apie tai pranešė STT? Cituoju viešai paskelbtą nuasmenintą Vilniaus m. apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą: „Liudytojas T. P. ikiteisminio tyrimo metu (T.2., b.l. 34-35) parodė, kad jis buvo Misionierių Vienuolyno statinių ansamblio detalaus plano projekto vadovas. 2012 m. kovo mėnesio pabaigoje, telefoninio pokalbio metu, P. T., po to kai jie buvo pateikę projektinius pasiūlymus derinimui Vilniaus teritoriniam padaliniui, jam pasakė, kad V. K. iš jo kažko norintis. T. P. suprato, kad V. K. nori dovanų arba pinigų. Po kurio laiko jam vėl paskambino P. T. ir pasakė, kad jis yra labai nustebęs, kad V. K. yra nebrangiai nuperkamas. T. P. suprato, kad buvo susitikimas tarp P. T. ir V. K., kurio metu V. K. paprašė P. T. pinigų už darbą, t. y. kad jis nevilkins, o spręs specialiojo plano problemas. T. P. nežino nei kada, nei kur, nei kiek pinigų P. T. sumokėjo V. K. už specialiojo plano derinimą. Kažkurio telefoninio pokalbio su P. T. metu T. P. suprato, kad P. T. sumokėjo pinigus V. K., nes pasakė frazę, kad V. K. dėl specialiojo plano problemos nebemato. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuoti V. K. ir P. T. pokalbiai telefonu tarpusavyje, o taip pat kaltinamojo P. T. pokalbiai telefonu su T. P. (T.1, b.l. 164-200, T.2., b.l. 1-18).“

Iš šio dokumento matyti, kad „T. P.“ ir „P. T.“ aptarinėjo valstybės tarnautojo papirkimo reikalus, ir jame nėra parašyta, kad „T. P.“ būtų pranešęs STT apie kyšio reikalavimą arba davimą.

Manau, kad jei „T. P.“ kaip moralinis autoritetas imtųsi samprotauti apie neskaidrumą ir viešojo intereso diskreditavimą, tai turėtų būti vertinama, švelniai tariant, labai kritiškai, todėl ir būtų puiku sužinoti, ar tas „T. P.“ nėra Tauras Paulauskas?

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Naujausi įrašai

Video