Tema: Kas Lietuvoje bijo skurdo

Tema: Kas Lietuvoje bijo skurdo
Bandymas pasislėpti.Nuotrauka iš stručių augintojų portalo.

Dar tokia pastaba: vienos „tiesos“ ieškoti neketiname, Lietuvos.link įsivaizduojame kaip kelionę. Todėl į klausimą, kas Lietuvoje bijo skurdo, atsakykite patys. Mums į galvą ateina, pvz., toks variantas: patys ir bijome, jei apie tai nekalbame.

Nuostabu: nors per penkerius metus skurdą Lietuvoje patiria kas trečias žmogus – taip teigia profesorius Romas Lazutka – skurstančių teisės neginamos ir visuomenė apie tai beveik nesikalba, tarsi trečdalio Lietuvos gyvenimas būtų dėmesio neverta tema.

Net nėra nustatyta absoliutaus skurdo riba – kokios sumos žmogui Lietuvoje reikia, kad galėtų patenkinti būtiniausius poreikius – nors tai tiesiogiai susiję su daugybės iš mūsų gyvenimais: visų, bandančių pramisti iš minimalios algos, kuri nuo skurdo neapsaugo (tai oficialiai pripažinta), tų mamų ir tėvų, kuriems teko kryželis vieniems auginti vaikus (Lietuvoje tai kone skurdo garantija), nuo atlyginimo iki atlyginimo tempiančių vidutiniokų, kuriems susirgus į skurdą krinta jų vaikai ar tėvai, gaunantys vidutinę pensiją (ji taip pat nuo skurdo neapsaugo, tai irgi pripažinta oficialiai), jau nekalbant apie bedarbius ar neįgaliuosius. Visų, priverstų „kombinuoti“ įvairiuose šešėliuose, lįsti į greitųjų kreditų mėsmalę arba sąžiningai skursti.

Tokių kaip Eglė, tyliai susitaikiusi su mintimi, kad savo vaikus, kuriems Lietuvoje ji nebeįstengia nupirkti maisto, augina emigracijai. Štai jos pasakojimas: „Eglė: Gėda turėtų būti ne mums

„Kada Lietuvoje kalbama apie žmogaus teisių pažeidimus? Tik kai kalbama apie gėjus arba kokias nors etnines mažumas, labiau gerbiamas, nei čigonai, kurie irgi laikomi tokiais, kurie „patys kalti“. Šitais atvejais sakoma, kad yra žmogaus teisės ir jų reikia laikytis. Bet neįtraukiamos vadinamosios socialinės teisės“, – stebisi (o gal jau nebesistebi?) R. Lazutka.

Mums šios nutylėtos problemos atrodo vienos svarbesnių, todėl būtent skurdą pasirinkome kaip pirmąją temą, nuo kurios pradedame šios svetainės kelionę Lietuvos.link.

Dar tokia pastaba: vienos „tiesos“ ieškoti neketiname, Lietuvos.link įsivaizduojame kaip kelionę.

Todėl į klausimą, kas Lietuvoje bijo skurdo, atsakykite patys. Mums į galvą ateina, pvz., ir toks variantas: patys ir bijome, jei apie tai nekalbame.

O meniu šįkart toks:

Romas Lazutka: skurdas – prioritetų, o ne pinigų klausimas“. Skurdas Lietuvoje pirmiausia yra ne ekonominė, o mąstymo problema – įdiegtas toks požiūris, jog valstybė nesiima rinkti daugiau mokesčių, kad pajėgtų finansuoti viešąjį sektorių, kalbėti apie skurdą gėda, paramos skurstantiems dydis toks, kad žmogus numirtų iš bado, jei negautų pajamų iš „šešėlio“, o visuomenė taip apkvailinta, kad net nekelia politikams klausimų.

Su Aušra Maldeikiene – apie skurdą kišenėse ir galvose“. Visuomenė, negebanti kelti klausimų ir trokštanti gatavų atsakymų, turi tai, ko nusipelnė – vieno sakinio politikus, kurie, kaip prezidentė, į visus klausimus „žino“ atsakymus, telpančius į vieną lozungą. Skurdas yra ne skaičių, o politinės diskusijos problema.

Klausimas Remigijui Šimašiui: kodėl didinate skurdą?“.  Klausimas nusiųstas į sostinės mero paskyrą facebooke, jį įkvėpė R. Lazutkos ir A. Maldeikienės pasisakymai apie Vilniaus miesto tarybos sprendimą skirti 100 Eur mėnesines kompensacijas tėvams, leidžiantiems savo vaikus į privačius darželius. Bandysime pradėti diskusiją.

Skurdo vaizdą Lietuvoje iškreipia skurdo skaičiavimo metodika“. Neseniai atliktame tyrime mokslininkai konstatavo, kad oficialioje statistikoje atspindėtas Lietuvos skurdo vaizdas neretai atrodo gražesnis, nei iš tiesų yra, į klausimus apie tai sutiko atsakyti dr. Rasa Zabarauskaitė (Miežienė).

Ar estai skursta labiau už mus, arba kaip oficiali statistika pagražina Lietuvos skurdo vaizdą“. Smulkmena, bet iškalbinga – parodome vieną iš visuomenės kvailinimo atvejų.

Naglis Puteikis: apie skolintus batus ir valstybinę melo sistemą“. Kad iš melo išbristume, būtina nustatyti minimalų biudžetą, kurio žmogui reikia norint patenkinti būtiniausius poreikius – tada turėsime vieną iš atskaitos taškų sąžiningos ir žmogiškėsnės socialinės politikos formavimui.

Vanda Juknaitė: Išmokti nelipti su batu ant pagalvės“. Paklausta apie skurdą rašytoja Vanda Juknaitė sako, kad silpniausiųjų apleistumas liudija apie visuomenėje sunykusį esminį gebėjimą, kuris sudaro bet kokios kultūros ir kūrybos pagrindą – gebėjimą kalbėtis su savimi ir kitu.

Su Rasa Žemaite – kodėl skursta Lietuvos vaikai ir kaip iš socialinio modelio „pradingo“ mokesčių reforma“.  Šiuo pokalbiu ne tik tęsiame skurdo temą, bet ir pradedame naują – kaip skurdas susijęs su dabartine Lietuvos mokesčių sistema ir kaip ją reikėtų keisti.

Laiškas balsu: Mes patys vieni kitiems šitaip darom“. Apie septynių vaikų mamą, dirbančią socialine darbuotoja nedideliame vadinamosios „provincijos“ mieste, papasakojo žmonės, matę jos darbą – nuoširdžią, sąžiningą pagalbą jos reikalingiems, nepaisant žlugdančių sąlygų, kurios lyg ir galėtų tą nuoširdumą nužudyti.

Mūsų išgyvenimo eksperimentai ir britų savigarba“. Tuo metu, kai lietuviai kantriai užsiiminėja išgyvenimo eksperimentais, mėgindami pramisti už politikų sufantazuotą sumą, bet net nebandydami jiems pasakyti, kiek gi reikia minimaliam išgyvenimui, Jungtinės Karalystės piliečiai pasitelkę mokslininkus tą dydį patys apskaičiuoja, o tada sėkmingai spaudžia darbdavius ir politikus, kad algos nebūtų mažesnės.

Taip pat skaitykite temoje „Naikinam mokesčius skurstantiems!

Paieškoję gal rasite ir kitų dalykų.

Skaitykite, dalinkitės, rašykite mums adresu ktgagentura@gmail.com

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Atšaukti atsakymą

Naujausi įrašai

Video