Kaip LRT ir A. Matonis padeda turtingiems verslininkams remti prie sienos oponentus

Kaip LRT ir A. Matonis padeda turtingiems verslininkams remti prie sienos oponentus

Vakar LRT.lt padovanojo savo skaitytojams tipišką pseudožurnalistikos pavyzdį, kai pateikiant vienpusį, su faktais prasilenkiantį, radikaliai supaprastintą vaizdą ir net nepabandžius išklausyti kitos nuomonės(-ių), proteguojami turtingų ir įtakingų – o todėl lygesnių už lygius – verslo planai.

Šįkart – buvusio „Vilniaus prekybos“ akcininko Dariaus Nedzinsko sumanymas Trakų istoriniame nacionaliniame parke ties įvažiavimu į miestą pastatyti „Rimi“, kuris taptų mažo mastelio istorinio miesto vizitine kortele.

Kodėl sakau, kad LRT.lt straipsnis „Kodėl niekam nerūpėję griuvėsiai tampa aršiai saugomu paveldu“ yra pseudožurnalistika?

Pirmiausia todėl, kad nepateikta kita nuomonė.

LRT televizijos naujienų tarnybos direktorius Audrius Matonis, kurį jo kolegė LRT.lt žurnalistė pristato tik kaip „žurnalistą“, išsamiai išdėsto savo nieko bendro su realybe neturintį įsivaizdavimą, neva visuomeninis judėjimas „Gelbėkim Trakus“ gina autobusų stoties pastatą ir nenori, kad stotis būtų sutvarkyta. Štai tas įspūdingo ilgumo pasažas, kuriuo LRT ir A. Matonis bando įteigti nesąmonę, neva visuomenininkai giną stoties pastatą ir būtent šis pastatas esąs laikomas „paveldu“:

Nesupranta kovos dėl pastatų, kuriems leista griūti
Žurnalistas A. Matonis ilgus metus griūvančius pastatus ir tai, kad juos ginti imamasi tuomet, kai vietoje jų norima statyti ką nors naudinga, vadina grandinėmis prie valstybės kojų, prikaustytų betoniniu svarmeniu.
Tai, pasak pašnekovo, stabdo progresą ir atbaido nuo investicijų: „investuotojai ima gūžčioti pečiais, nesuprasdami, kodėl turėtų leisti čia pinigus, o vėliau baimintis, kad, investavę dalį savo lėšų, bus tiesiog „išmesti.“ Situaciją dėl „Lidl“ ir Trakų autobusų stoties, anot A. Matonio, idealiai apibūdina žurnalistės Ramunės Sotvarės-Šemetienės frazė: „Kol griuvėsiai priklauso valstybei, jie yra griuvėsiai. Jie turi teisę nevaržomai griūti patys. Kai tie patys griuvėsiai teisėtu būdu atitenka verslininkams, jie labai dažnai prarandą teisę griūti.“ „R. Sotvarė-Šemetienė pasakė šmaikščiai tai, kas man nuolat neduoda ramybės ir sukasi galvoje. Nei paveldosaugininkams, nei visuomenininkams nekliūna tai, kas kasdien bado akis – menkos vertės silikatinių plytų baigiantys sugriūti statiniai, apžėlę piktžolėmis. Visiems viskas yra gerai, tačiau kai tik kas nors sumano pastatyti ką nors naujo, kas tarnautų visuomenei ir atitiktų visuomenės interesą, staiga atsiranda imančių visą tą seną šlamštą ginti ir sakyti, kad tai yra gėris ir paveldas, o tai, kas bus naujo ir gražaus pastatyta – blogis“, – kalba A. Matonis.
Tokiomis piktžaizdėmis pašnekovas vadina ilgą laiką nepajudinamą buvusį „Lietuvos“ kino teatrą, apleistą Kelių policijos pastatą Giraitės gatvėje, penkerius metus nenaudojamą „Žalgirio“ stadioną, Trakų autobusų stotį. „Kam, įvažiuojant į Trakus, gražu matyti tokį dabartinį stoties pastatą? Jei valstybė ar savivaldybė pati neturi pinigų pastatyti naują ir gražų, reikėtų tik džiaugtis, kad atsiranda verslas, už savo pinigus galintis pastatyti tai, kas reikalinga Trakų gyventojams, lankytojams, Trakų turizmui. Kur dar „Hanner“ ir „Žalgirio“ stadiono istorija, kai penkerius metus viduryje miesto, kur žemė yra aukso vertės, plyti laukas su želiančiais tribūnų griuvėsiais, o toje vietoje sumanius įkurti verslo centrą, tarptautinį viešbutį, staiga atsiranda noras imti ir saugoti tai, kas ne vienerius metus nebebuvo reikalinga. Man nebūtų baisu, jei kažkas stabdytų statybas vardan kitų – galbūt geresnių, prasmingesnių, gražesnių. Mane siutina noras palikti taip, kaip yra – labai negražu, netvarkinga, neracionalu ir nepraktiška“, – aiškina pašnekovas.“

Taigi, LRT televizijos naujienų tarnybos direktoriaus A. Matonio kaltinimai visuomenininkams rūstūs – jie gina „seną šlamštą“ ir trukdo progresui.

Kaip pateikta tų visuomenininkų pozicija? Ogi niekaip, LRT nepasivargino pakalbinti bent vieną „Gelbėkim Trakus“ atstovą ar kitą šio projekto oponentą. Todėl taip ir nesužinojo, kad ginamas šiuo atveju visai ne stoties pastatas, kuris nėra laikomas jokiu „paveldu“, o kitos vertybės. Aš jas trumpai pristatyčiau taip: kultūrinis kraštovaizdis (visame LRT.lt tekste ši esminė šiuo atveju sąvoka nepaminėta nė karto, galbūt LRT žurnalistai jos nežino); civilizuotas, o ne buldozerinis ir pokiliminis miestų planavimo procesas – toks, kurio metu nebūtų daromas spaudimas, pasitelkiant net ir šmeižtą, sąžiningiems tarnautojams, atsisakantiems pažeisti galiojančiuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus (turiu omenyje spaudimą ir šmeižtą, naudojamą prieš Trakų istorinio nacionalinio parko direktorių Gintarą Abaravičių, o mano minimi teisės aktai – TINP planavimo schema ir du specialieji planai, kurie yra galiojantys ir turi būti privalomi ne tik eiliniams mirtingiesiems, bet ir D. Nedzinskui); skaidrumas ir viešumas, kuris užtikrintų, kad lygesniems už lygius nebūtų sudaromos išskirtinės sąlygos privačius interesus tenkinti viešojo intereso sąskaita (turiu omenyje, pvz., tai, kad KPD nepateikia argumentų, kokiu pagrindu Trakų senamiestis buvo sumažintas kaip tik toje vietoje, kurios prireikė D. Nedzinsko statyboms); principas, kad teisė statyti privačius komercinius objektus valstybinėje žemėje turi būti ne dovanojama be konkurso ar aukciono, bet parduodama (jei parduodama) už realią kainą, nes valstybė nėra labdaros kromelis stambiajam verslui.

Tačiau LRT.lt ir A. Matonis visuomenininkų poziciją pristato kaip buką „šlamšto“ – stoties pastato – gynimą. Tai jau ne šiaip lėkštas supaprastinimas, bet tiesiog melas.

Nepakalbinę D. Nedzinsko projektui oponuojančių visuomenininkų, LRT.lt su naujienų tarnybos vadovu A. Matoniu priešakyje praleido progą sužinoti ir kitą dalyką: kad tie visuomenininkai ne tik neprieštarauja stoties sutvarkymui, kaip teigia A. Matonis, bet atvirkščiai, mano, kad ji jau seniai turėjo būti sutvarkyta, o jos apleistumą nulėmė Trakų valdžios specifika, t. y. petkevičių, karnilų, narkušų ir kitų oficialių ar šešėlinių Trakų valdovų korupcija ir prioritetai – savos kišenės, o ne viešų objektų tvarkymas. Bet užuot pasidomėję, ką mano visuomenininkai, LRT.lt su A. Matoniu išsigalvojo, neva jie nori „palikti taip, kaip yra“, ir pranešė, kad A. Matonį tas noras „siutina“.

Tokiame LRT televizijos naujienų tarnybos vadovo fantazijų kontekste paminėtas ir „Lietuvos“ kino teatras. Suprask, ir ten visuomenininkai gynė „piktžaizdę“, priešindamiesi tam, kas „nauja ir gražu“. Todėl tenka priminti, kad visuomenininkai priešinosi planams sunaikinti viešąją kultūrinę erdvę, užstatant kultūrinių poreikių tenkinimui skirtą valstybinę žemę banaliu daugiabučiu su kišenine kino salyte, ir siūlė kitokią šios vietos ateities viziją, o Vyriausybėje buvo svarstomas judėjimo „už Lietuvą be kabučių“ prašymas suteikti „Lietuvos“ kino teatrui nacionalinį statusą, kad ši kultūros erdvė būtų ne naikinama, bet vystoma. Nors iki šiol manau, kad nebuvo jokio reikalo privatizuoti ir leisti sunaikinti šį kino teatrą, bet džiaugiuosi, kad dabar ten bus ne eilinis daugiabutis, bet pasaulinio garso architekto suprojektuotas meno centras. A. Matoniui, sprendžiant iš jo pasipiktinimo dėl protestų, būtų mielesnis daugiabutis. Pasirinkimo reikalas.

„Lietuvos“ kino teatro paminėjimas primena ir kitą dalyką: tada LRT užsiėmė tokiomis pat nesąžiningomis manipuliacijomis, nepateikdama oponentų nuomonės, kaip ir šiuo atveju. Į vieną iš tokių manipuliacijų Nacionalinės premijos laureatas Gediminas Urbonas sureagavo viešu laišku Lietuvos televizijos ir radijo direktoriui Audriui Siaurusevičiui. Kadangi daug citavau A. Matonio, pacituosiu ir G. Urboną:

„Šia laida, akivaizdu, siekta formuoti nuomonę, kad „protestuotojai pasisako prieš kino teatrą“, taip pat – kad „neaišku ko nori tie protestuotojai“, tačiau nebuvo suteikta teisė pasisakyti kitai – oponuojančiai pusei.
Nuo 2005 m. Vilniaus miesto bendruomenės atstovai, aktyvistai, susibūrę į judėjimą Už Lietuvą be kabučių, siekia teisėtais būdais išsaugoti „Lietuvos“ kino teatrą ir aikštę, kuri valstybinės žemės nuomos sutartimi yra išnuomota „veiklai, susijusiai su kinu“. Miesto gyventojai ir piliečiai jiems prieinamais būdais – reikšdami poziciją viešojoje erdvėje, dalyvaudami viešojo svarstymo procedūrose bei teismo procesuose – gina teisę į miestą, teisę išsaugoti viešąsias ir kultūros erdves. Miestas priklauso visiems, ne vien uždarosios bendrovės akcininkams. Tuo metu privati bendrovė siekia pasitvirtinti detaliojo planavimo sąlygas, leidžiančias nugriauti kino teatrą, o vien kino teatrui skirtą valstybinės žemės sklypą bei aikštę užstatyti daugiabučiu daugiaaukščiu gyvenamuoju namu. Piliečius, kvestionuojančius valdininkų veiksmus detaliojo planavimo procedūrose, ši bendrovė persekioja pasitelkdama teismą. (…)
Tokios laidos kaip ši tikrai nepaskatins dialogo, susikalbėjimo, reikalingo visiems piliečiams šiuo neramiu valstybės krizės laikotarpiu. Priešingai, ši laida dar labiau aitrina konfliktą, ji tarnauja siekiams įteisinti nelygiateisiškumą ir nusavinimo diktatūrą. Tokia kitokios nuomonės cenzūra primena totalitarizmo epochą ir gilų sovietmetį bei pažeidžia žmogiškąjį orumą ir žmogaus teises.
Skandalinga, kad mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikomas visuomeninis transliuotojas naudojamas privačios bendrovės tikslams įgyvendinti. Taip elgdamiesi laidos rengėjai pamina žurnalistinę etiką, kuri reikalauja suteikti progą kitai pusei išsakyti savo poziciją. Taip manipuliuojama viešąja nuomone, o žiūrovai – klaidinami.“

Šis G. Urbono tekstas parašytas 2008 m. balandžio 18 d., visą jį rasite čia: http://www.vilma.cc/LIETUVA/en_index.php?l=EN&mid=0&nid=478

Reziumuosiu taip: niekas nuo to laiko nepasikeitė – mokesčių mokėtojų išlaikoma LRT ir toliau užsiima manipuliacijomis, formuodama plokščią, vienmatį pasaulio vaizdą be kitos nuomonės(-ių) ir alternatyvų. Graudu ir komiška, kad šiame plokščiame pasaulyje ypatingą privilegiją išsakyti nuomonę, kuriai niekas neoponuoja, turi LRT televizijos naujienų tarnybos vadovas.

Dar paminėsiu, kad šis LRT.lt straipsnis yra jau ne pirmas LRT produktas, kuriame Trakų tema pateikiama vienpusiškai – toks buvo ir kovo 5 d. LRT televizijos „Panoramoje“ parodytas reportažas, kuriame kalbant apie autobusų stoties rekonstrukciją tik labai kukliai užsiminta apie prekybos centrą, nors būtent jis ir kiti privatūs komerciniai objektai užimtų didžiąją dalį ploto, ir įtaigota mintis, neva šis projektas jau suderintas ir netrukus prasidės statybos.

Misiją, kurią LRT atlieka D. Nedzinsko projekto atveju, įvardinsiu pasiskolindama dr. Edžio Kriaučiūno metaforą iš straipsnio „Sovietinis šiuolaikiškumas XXI amžiaus Trakuose„: LRT padeda turtingam verslininkui ir jo projektą remiančioms institucijoms priremti oponuojančius visuomenininkus prie prekybos centro sienos, sakydama, kad ši siena yra vienintelis teisingas pasirinkimas.

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Atšaukti atsakymą

Naujausi įrašai

Video