Įspūdžiai iš Vilniaus senamiesčio specialiojo plano projekto svarstymo Valstybinėje kultūros paveldo komisijoje

Įspūdžiai iš Vilniaus senamiesčio specialiojo plano projekto svarstymo Valstybinėje kultūros paveldo komisijoje

Penktadienį, sausio19 dieną, stebėjau Vilniaus senamiesčio specialiojo plano projekto svarstymą Valstybinėje kultūros paveldo komisijoje, tai dalinuosi to stebėjimo rezultatais ir šiokia tokia nuostaba, kad šį kartą pritariu Gedimino Rutkausko pasiūlymui: šitas projektas turėtų būti įvertintas antikorupcijos požiūriu.

Į pradžią pavėlavau ir pati negirdėjau, kaip Gytis Oržikauskas pristatė pažymą, bet tie, su kuo kalbėjau, sakė, kad kritika buvo tiksli, o pagrindinius akcentus apibendrino taip: projekte nėra įgyvendintas planavimo uždavinys nustatyti ir įteisinti paveldosaugos reikalavimus; nesilaikoma nei 2010 m. priimto VKPK sprendimo dėl Vilniaus senamiesčio, nei UNESCO rekomendacijų (tas VKPK sprendimas paskelbtas čia: http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=5545&p_k=1&p_t=95553; išnagrinėjusi 1994–2009 m. įvykusius pokyčius, komisija konstatavo, kad Lietuvos Respublika nepakankamai įgyvendina Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos nuostatas ir surašė namų darbus įvairioms institucijoms, pradedant vyriausybe).

VKPK narė Jūratė Markevičienė išsakė daug esminių pastabų, surašysiu kelias. Jos vertinimu, projekto prioritetas – ne vertybių apsauga, o nauja plėtra. Nurodomos „vertybių sankaupos“, bet neužtikrinta visumos apsauga. Juk, pvz., Subačiaus ar Bokšto gatvėse yra ūkinių pastatų, kurie patys neturi vertybių, bet yra svarbūs kaip gatvių formantai. Gatvių erdvės visai nesaugomos, bet dėl to stebėtis neverta, nes kraštovaizdžio apsaugos neužtikrina ir Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. Nėra pažymėtas autentiškumas, rašoma, kad „saugomas esamas aukštis“ – bet neaišku, koks esamas? Sovietmečio? Dabartinių pastatų? Projektas pagrįstas nuorodomis į vertinimo tarybos aktus, nors tai prieštarauja teisėkūros principams, cituoju Jūratę: „Reikalavimai turi būti aiškiai nurodyti plane, savininkas neturi bėgti žiūrėti vertinimo tarybos aktų.“ Nėra nurodytos „atkūrimo“ kryptys, rašoma, kad kažkas „atkuriama“, bet lieka neaišku, kas. Nepadaryta esamos būklės analizė, remiamasi senais duomenimis. Pvz., vis dar žymima Misionierių ligoninė, kurios jau nėra. O gal ją siūloma atstatyti?

Atsakydama į šią pastabą, viena iš plano rengėjų Giedrė Filipavičienė pripažino, kad dabartinė senamiesčio būklė neanalizuota – remtasi dešimties metų senumo analize, atlikta 2008-2010 m. Tiesa, buvo integruoti vertinimo akto pakeitimai.

Dr. Rūta Vitkauskienė pasigedo mokslinio pagrindimo, rengiant tokios svarbos dokumentą. Turėtų būti išnagrinėti ir atspindėti senieji reglamentai, nulėmę būtent tokį senamiesčio pavidalą, dėl kurio jis vertinamas. Pvz., vienas iš senųjų reikalavimų – namas neturi būti aukštesnis už gatvės plotį. Kai tokių dalykų nepaisoma ir trūksta mokslinio pagrindimo, senamiestyje užaukštinami stogai ir pan. „Surinkite žmonių kolektyvą, kad jie išnagrinėtų ir būtų atspindėta, kodėl Vilniaus senamiestis yra toks, koks yra“, – siūlė ji.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Asta Junevičienė pritarė R. Vitkauskienės pastaboms ir pažymėjo, kad tebėra aktualios 2015 m. gruodį ir 2017 m. birželį ICOMOS nurodytos Vilniaus senamiesčio valdymo plano spragos. 2017 m. dokumente ICOMOS pacitavo Lietuvos atsakymą, kuriame mūsų valstybė pati nurodė specialiojo plano rengimo žingsnius, kurių ji laikysis: ICOMOS ir VKPK išnagrinės projektą ir pateiks pastabas; KPD jį pakoreguos; projektą – o ne jau patvirtintą planą – Lietuva pateiks Pasaulio paveldo komitetui; specialusis planas bus suderintas su senamiesčio valdymo veiksmų planu.

Vilniaus m. savivaldybės visuomeninės Miesto planavimo komisijos pirmininkas Gintautas Tiškus pažymėjo, kad planas bus traktuojamas kaip norminis dokumentas, bet jo sprendiniai yra „plaukiojantys“ ir priklausys nuo vertinimo tarybos aktų. Be to, projekte nurodoma, kad pakeitus aktą planas nebus keičiamas. „Tai, kad vertinimo tarybos aktai traktuojami kaip aukštesni už specialųjį planą, vertinu kaip teisinį nihilizmą“, – sakė jis. Be to, nurodė, kad kol kas apsiriboja teisinėmis pastabomis, nes dėl sprendinių reiktų atskiros diskusijos. Pvz., nėra aišku, kaip vertinami gatvių siluetai.

VKPK pirmininkė Evelina Karalevičienė apibendrino, kad pastabų projektui yra labai daug ir komisija jam pritarti negali, ypač atsižvelgiant į dokumento svarbą. Palikta visiška laisvė interpretacijai, nors Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente buvo nustatyti konkretūs reikalavimai.

VKPK narys dr. Donatas Brandišauskas pritarė kritikai dėl nuorodų į vertinimo tarybos aktus ir neatliktos esamos būklės analizės. Neidentifikuotos problemos, mažai konkretumo, pvz., viename sklype nurodomi net trys užstatymo tipai, paliekant labai daug erdvės diskrecijai. Be to, yra ir tokių projektą diskredituojančių „klaidų“, kai vertybės ribos žymimos ties verandos riba, o ne ties sklypo riba – kaip A. Zuokienės verandos atveju.

VKPK narė dr. Jūratė Jurevičienė pažymėjo, kad vertinimo tarybai pakeitus kurio nors konkretaus objekto aktą, liks neįvertinta, kaip pasikeis visuma. Iš 2008 m. būklės analizės persikeliant į dabartį reiktų remtis stebėsenos rezultatais. „Tikiuosi, ji vykdoma?“, – klausė ji. Išgirdęs šį klausimą, VKPK narys Gediminas Rutkauskas, kurio vadovaujama Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra turi vykdyti stebėseną, kažką sakė, bet nerišliai, todėl likau nesupratusi:( Dar vienas J. Jurevičienės klausimas – ar rengiant projektą buvo pakankamai išgirsta ta pusė, kuriai jis rengiamas, t. y. visuomenė.

VKPK narė Adrijana Filinaitė nurodė būtinybę laikytis Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos įgyvendinimo gairių nuostatos, kad ekonominis spaudimas neturi daryti neigiamo poveikio išskirtinei visuotinei pasaulio paveldo vertei.

VKPK narys G. Rutkauskas pasiūlė kreiptis dėl projekto vertinimo antikorupciniu požiūriu. Anot jo, galima įtarti, kad „grupė kolegų nori užsitikrinti darbo ilgiems metams“. Be to, jis pažymėjo, kad projektas parengtas pagal nacionalinius teisės aktus, nepaisant tarptautinių aktų nuostatų.

Cituoju VKPK narį prof. Juozą Algirdą Pilipavičių: „Gana slapstytis už vertinimo tarybų – laikas dirbti, kas pavesta“.

Savo pastabas VKPK turėtų pateikti po dviejų savaičių. J. Markevičienė paprašė į protokolą įrašyti prašymą, kad KPD pateiktų sąrašą teisės aktų, pagal kuriuos parengtas projektas, ir anksčiau plano koncepcijai pateiktus visuomenės pasiūlymus, kad būtų galima įvertinti, kaip į juos atsižvelgta.

Vienas iš klausimų, kurie kilo viso to klausantis – kiek kainavo tokio projekto, pagrįsto dešimtmečio senumo analize ir nuorodomis į vertinimo tarybos aktus, parengimas?

PAPILDYMAS. Paskelbus šį įrašą, įvykių liudininkai atsiuntė svarbų papildymą: tą pačią dieną po pietų įvyko dar vienas posėdis, tik Vilniaus m. savivaldybėje ir visai kita tonacija – „susitikime su visuomene nekilnojamojo turto lobistai pliekė spec. planą už tai, kad pernelyg juos apriboja ir nieko neleidžia“. Anot šios informacijos šaltinių, tai dar kartą įrodo, kad mūsų paveldo apsauga yra labai, labai liūdnas anekdotas.

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Naujausi įrašai

Video