Įspūdžiai iš LVAT posėdžio byloje, nuo kurios baigties priklausys Misionierių ansamblio likimas

Įspūdžiai iš LVAT posėdžio byloje, nuo kurios baigties priklausys Misionierių ansamblio likimas

2017 m. lapkričio 30 d. įvyko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdis byloje, nuo kurios baigties priklausys, ar Misionierių ansamblį pavyks apginti nuo sudarkymo daugiabučiais. Savo verdiktą, kuris bus neskundžiamas, teismas skelbs jau kitais metais – sausio 2 dieną 15 val. Kol jo laukiame, dalinamės įspūdžiais iš teismo posėdžio. Iliustracijai panaudotas Vilniaus senamiesčio bendruomenės vaizdo įrašas iš statybviete paversto ansamblio.

*******
Šiandien turėjau galimybę stebėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdį byloje, kurią pavadinčiau istorine – nuo jos baigties priklausys, ar Misionierių ansamblį pavyks apginti nuo sudarkymo daugiabučiais. Žinau, kad rūpi visiems, kas neabejingi paveldui, tai trumpai dalinuosi įspūdžiais. Jei bus netikslumų, atsiprašau – referuoju, ką atsimenu, nes pamiršau tušinuką:( bet stebėtojų buvo ir daugiau, tai prašau pataisyti/papildyti.

Taigi, Generalinė prokuratūra prašo pripažinti, kad buvusio kultūros ministro Šarūno Biručio įsakymas, kuriuo buvo patvirtintas Misionierių vienuolyno statinių ansamblio specialusis planas (štai jis: http://www.kpd.lt/news/1948/389/Vilniaus-misionieriu-vienuolyno-statiniu-ansamblis-Unikalus-kodas-761/d,pagrindinis.html), yra neteisėtas. Atsakovė – Kultūros ministerija.

Teismo sudėtis: Ričardas Piličiauskas (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Veslava Ruskan, Virginija Volskienė, Stasys Gagys.

Kaip priminė teisėjas pranešėjas R. Klišauskas, ši byla yra norminė – t. y. bus tiriama, ar vienas teisės aktas prieštarauja kitiems. Šiuo atveju – ar specialusis planas prieštarauja Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentui, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, Teritorijų planavimo, Viešojo administravimo įstatymams.

Mano galva, prokuroras Vytenis Kasparavičius argumentus pristatė puikiai – tiksliai ir aiškiai, ko nepasakyčiau apie Kultūros ministerijos atstovą Gintarą Džiovėną, kuriam teko nepavydėtina misija dėstyti sudėtingąją paveldosaugą su visais jos kuriozais.

Prokuroras pažymėjo, kad KPD, rengdamas specialųjį planą, veikė ultra vires, viršydamas savo įgaliojimus. Logika tokia: rengiant specialųjį planą, anksčiau vientisa ansamblio teritorija buvo suskaidyta į dvi dalis – valstybės saugomą vienuolyno statinių dalį ir registrinio, bet valstybės nesaugomo Vaikelio Jėzaus vaikų prieglaudos pastato dalį. Taip suskaidžius ansamblį, KPD turėjo teisę nustatyti paveldosaugos reikalavimus tik valstybės saugomam objektui, bet ne Vaikelio Jėzaus vaikų prieglaudai. Vienuolyno statinių ansamblio paveldotvarkos projektu negalėjo būti planuojamos ir naujos statybos, kaip padaryta.

Visuomenė, kaip nurodė V. Kasparavičius, buvo eliminuota iš teritorijų planavimo proceso, nes net ir būdami rūpestingi ir laikydamiesi bonus pater familias elgesio, visuomenės atstovai neturėjo jokio pagrindo manyti, kad specialiuoju planu, kuriuo turėjo būti nustatyti paveldosaugos reikalavimai valstybės saugomam vienuolyno statinių ansambliui, bus planuojamos naujos statybos.

Prokuroras pažymėjo, kad tai buvo ne vien formalūs teisės aktų pažeidimai – buvo pažeistos ir saugomos paveldo vertybės. Beveik du kartus padidintas užstatymo tankumas, palyginus su tuo, kuris nustatytas iki šiol galiojančiame Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente. Be to, leista užstatyti sodo vietą, kuri buvo nustatyta kaip viena iš vienuolyno statinių ansamblio vertingųjų savybių – padalinus teritoriją į dvi dalis, sodo vieta pateko ne į vienuolyno, bet į Vaikelio Jėzaus prieglaudos teritoriją. Taip pat, kaip ir vienuolyno tvora, kuri buvo priskirta ne vienuolynui, bet prieglaudai…

V. Kasparavičius atkreipė dėmesį, kad kultūros vertybių registre ansamblio teritorija liko tokia pat, kokia buvo iki padalinimo – tie patys 21 800 m². Anot jo, duomenys registre buvo nepakeisti sąmoningai, siekiant paslėpti pažeidimus.

Teisėjui R. Klišauskas paklausus, koks yra specialiojo plano santykis su Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentu, nes abu šiuos teisės aktus patvirtino kultūros ministras, prokuroras nurodė, kad reglamentas yra viršesnis, nes juo nustatyti reikalavimai aukščiausio lygmens vertybei – kultūros paminklui, o specialiuoju planu nustatomi reikalavimai valstybės saugomam objektui, kuris yra žemesnio lygmens. Kaip pažymėjo V. Kasparavičius, reglamente taip pat yra nurodyta, kad specialieji ir detalieji planai negali jam prieštarauti. Žodžiu, reglamento ir specialiojo plano santykis toks, kaip bendrojo ir specialiojo planų.

Po prokuroro teismas paprašė pasisakyti Kultūros ministerijos atstovo, ir prasidėjo įdomioji paveldosauga. Pirmiausia Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas G. Džiovėnas pabandė paaiškinti, kad specialiuoju planu ansamblis nebuvo padalintas į dvi dalis. Tiksliau, buvo, bet ne visai, nes padalinus vis tiek liko vientisas. Kitaip tariant, ansamblis tuo pat metu yra ir padalintas, ir nepadalintas. Atrodo padalintas, bet nėra. Todėl, anot jo, registre ir nebuvo pakeisti duomenys. Prisipažinsiu, man šitą reiškinį suvokti sunku, manau, kad jis turi nedaug bendro su eiliniams mirtingiesiems įprastomis šio pasaulio dimensijomis. Priskirčiau jį paveldosaugos slėpinių kategorijai. Todėl pritariu prokurorui, kad tai tiesiog gudravimas – registre pakeitus duomenis ir atskyrus teritorijas, net užkietėję sofistai nebesugebėtų paaiškinti, kodėl vienuolyno tvora ir sodo vieta atsidūrė ne vienuolyno, bet kito objekto teritorijoje.

Ne mažiau saviti buvo ir kultūros ministerijos atstovo atsakymai į kelis teisėjo R. Klišausko klausimus. Pvz., teisėjui paprašius paaiškinti, ar tai, kas šiuo metu vyksta Misionieriuose, yra nauja statyba, G. Džiovėnas atsakė tiksliai nežinąs, bet tai galinti būti tokia pat rekonstrukcija, kaip ir kitur senamiestyje. Pastebėjus, kad ligoninės pastatas buvo vienas, o dabar statomi keli daugiabučiai, tad rekonstrukcija vargu ar įmanoma, jis pasakė nežinąs, koks leidimas buvo išduotas.

Gana filosofiškai, sakyčiau, jis atsakė ir į klausimą dėl sodo vietos, kuri yra vienuolyno statinių ansamblio vertingoji savybė, užstatymo daugiabučiais. Cituoju apytiksliai: „Paveldosauga yra sudėtingas dalykas. Sunku pasakyti, ką reiškia saugoti sodo vietą.“ Be to, juk yra susiklosčiusi praktika vertingąsias savybes keisti…

Kaitos procesai palietė ir Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente nustatytus reikalavimus Misionierių teritorijai. Anot G. Džiovėno, specialusis planas yra viršesnis už Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentą, nes nuo 2005 m. įsigaliojus naujam Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymui Vilniaus senamiestis yra jau ne kultūros paminklas, bet vietovė, o reglamento reikalavimai Misionierių teritorijoje nustojo galioti po to, kai ministras pasirašė įsakymą dėl specialiojo plano. Teisėjui R. Klišauskui paklausus, ar reikia laikytis reglamento reikalavimų – pvz., jame nustatyto tankumo, kurį Misionieriuose vykdomos statybos viršys beveik dvigubai – G. Džiovėnas atsakė, kad nebereikia.

Sprendimą teismas skelbs jau kitais metais – sausio 2 dieną 15 val. Jis bus labai svarbus ir toje byloje, kurią nagrinės Vilniaus m. apylinkės teismas, turintis nuspręsti dėl reikalavimo panaikinti statybos leidimą. Šitoje byloje parengiamasis posėdis vyks gruodžio 21 d.

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Atšaukti atsakymą

Naujausi įrašai

Video