Forumo „Ką daryti, kad išsaugotume kultūros paveldą“ rezoliucijos projektas

Forumo „Ką daryti, kad išsaugotume kultūros paveldą“ rezoliucijos projektas

Skelbiame papildytą Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto ir asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ 2018 m. gegužės 30 d. Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje nuo 15 val. rengiamo forumo „Ką daryti, kad išsaugotume kultūros paveldą“ projektą.

Tiesioginę forumo transliaciją bus galima stebėti čia: https://www.youtube.com/watch?v=Sh5Bv0AUjKQ

Forumo programą rasite čia: 2018 05 30 forumo programa_FIN
*******
Forumo „Ką daryti, kad išsaugotume kultūros paveldą“ rezoliucija (projektas)

2018 m. gegužės 30 d.

Mes, Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto ir asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ 2018 m. gegužės 30 d. Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje surengto forumo „Ką daryti, kad išsaugotume kultūros paveldą“, dalyviai,

pritariame, kad yra būtina pertvarkyti kultūros paveldo apsaugos sistemą, nes dabar ji akivaizdžiai neužtikrina net pačių vertingiausių Lietuvos paminklų ir istorinių kraštovaizdžių išsaugojimo, dėl agresyvios plėtros vyksta sistemingas kultūros paveldo vertybių naikinimas, o tuo pačiu naikinama tautos ir vietos bendruomenių kultūrinė tapatybė, skurdinama visuomenės istorinė savivoka ir apribojamos jos ateities galimybės, kaip prioritetą iškeliant siaurą pragmatinį interesą (du didelį rezonansą pastaruoju metu sukėlę šio proceso pavyzdžiai – daugiabučių namų statyba Vilniaus Misionierių vienuolyno ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios ansamblyje bei planai užstatyti viešbučiu ir septynių aukštų administracinių pastatų kompleksu Vilniaus Lukiškių dominikonų vienuolyno statinių ansamblį su Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia);

pažymime, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministerija parengė kultūros paveldo apsaugos sistemos pertvarkos gaires nepakankamai atsakingai, neatlikusi deramos analizės, nesikonsultuodama nei su paveldo srityje dirbančiomis profesionalų bendruomenėmis, nei su kitomis paveldo išsaugojimu suinteresuotomis nevyriausybinėmis organizacijomis, todėl ši pertvarka gali virsti dar viena skubotai atlikta reforma, kuri, užuot užtikrinusi kultūros paveldo išsaugojimą, dar paspartins jo naikinimą (taip gali atsitikti, pvz., jei, kaip planuojama, dar daugiau sprendimų priėmimo galių bus suteikta savivaldybėms, kurių prioritetas dažniau yra ne kultūros paveldo išsaugojimas, bet plėtra, perleidžiant joms ir atsakomybę už UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esančius objektus, nors pagal Lietuvos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus už jų apsaugą yra atsakinga vyriausybė);

pabrėžiame, kad išsaugoti kultūros paveldą bus įmanoma tik tada, jei pavyks šiam tikslui suvienyti platų socialinių partnerių ratą ir ne formaliai, bet iš tiesų įtraukti į sprendimų priėmimą suinteresuotą visuomenę, o dabartinė praktika, kai net ir svarbiausius sprendimus institucijos priima neužtikrindamos visuomenės dalyvavimo ir vengdamos bendradarbiauti tarpusavyje (šią problemą yra konstatavusi ir Valstybinė kultūros paveldo komisija, nepritardama Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2016 m. veiklos ataskaitai, žr.: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/kulturos-paveldo-komisija-nepritare-kpd-ataskaitai-56-807268), kai paveldo apsaugos srityje vyksta ne socialinių partnerių bendradarbiavimas, bet neproduktyvūs „karai“ tarp įvairių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų, nedera Europos valstybei, nes vakarietiškos demokratijos šalyse nėra kvestionuojama visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus dėl kultūros paveldo svarba, priešingai – su kultūros paveldu susijusios piliečių teisės suvokiamos kaip neatskiriamos nuo Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje apibrėžtos teisės dalyvauti kultūriniame gyvenime (Europos Tarybos pagrindinė konvencija dėl kultūros paveldo vertės visuomenei),

todėl prašome:

1. Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetą:
1.1. inicijuoti prie šio komiteto arba Valstybinės kultūros paveldo komisijos veikiančią darbo grupę, kurios tikslas – per pusę metų parengti kultūros paveldo apsaugos sistemos pertvarkos gaires, pagrįstas sąžininga ir kompetentinga analize, sutelkiant šiam darbui platų socialinių partnerių ratą, apimantį ir valstybės bei savivaldos institucijas, ir paveldo srityje dirbančias profesionalų bendruomenes, kitas paveldo išsaugojimu suinteresuotas nevyriausybines organizacijas;
1.2. imtis veiksmų, kad dar šiais metais būtų atlikti parengiamieji darbai, būtini visavertiškai prisijungti prie Europos Tarybos Kultūros paveldo vertės visuomenei pagrindų konvencijos (Faro konvencijos), nes kultūros viceministras R. Augustinavičius informavo, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministerija tik 2019 m. „numato atlikti Nekilnojamojo kultūros paveldo teisės aktų atitikimo Faro konvencijai tyrimą“, o tokie tempai neabejotinai užvilkintų prisijungimo procesą. Primename, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2017 m. lapkričio 14 d. priėmė rezoliuciją „Dėl Lietuvos prisijungimo prie Europos Tarybos Kultūros paveldo vertės visuomenei pagrindų konvencijos (Faro konvencijos)“, kuria paragino Lietuvos Respublikos Vyriausybę užtikrinti, kad Europos Tarybos Kultūros paveldo vertės visuomenei pagrindų konvencija būtų kuo greičiau pasirašyta ir pateikta Lietuvos Respublikos Seimui ratifikuoti, taip pat nedelsiant pradėti taikyti jos principus Lietuvos kultūros paveldo politikoje ir praktikoje (žr.: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1267592).

2. Vilniaus miesto savivaldybę tikslinti parengto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano reglamentus konkretumo ir aiškumo link kultūriniu ir aplinkosauginiu požiūriu jautriose teritorijose (tai būtina daryti, nes, pvz., dabartiniame projekte beveik visoms rajonų funkcinėms zonoms numatyta po 5-9 galimus žemės naudojimo būdus, o tai reiškia, kad keičiant esamą naudojimo būdą ar formuojant naują sklypą statomo objekto paskirtis priklausys ne nuo realių funkcinės zonos ar kvartalo reikmių, t. y. visuomenės intereso plačiąja prasme, o tik nuo investuotojo norų ir tuo metu rinkoje susiformavusios paklausos; reglamentų lentelėse užstatymo tankio rodikliai yra tik orientaciniai ir gali būti ženkliai padidinti investuotojui susitarus su savivaldybe); konkretizuoti miesto vystymo kryptis nustatant aiškius siekiamus rodiklius, juos susieti su sprendiniais ir aptarti su visuomene; parengti aiškinamąją bendrojo plano pokyčių lentelę funkcinių zonų lygmenyje, pokyčius susiejant su siekiamais miesto vystymo rodikliais, ir ją aptarti su visuomene; pratęsti šio plano svarstymo su visuomene procedūras nuo 2018 m. rugsėjo 1 d.;

3. Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos ir kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson suteikti valstybinį paveldo apsaugos statusą visai Vilniaus Šnipiškių daliai, vadinamai Šiaudine, ir ją apsupančioms Daugėliškio ir Krokuvos gatvėms bei Kalvarijų gatvės atkarpai iki Daugėliškio gatvės. Šnipiškių dalis „Šiaudinė“ – istorinė teritorija, užstatyta XVIII-XX amžiais ir esanti tarp Daugėliškio, Kalvarijų ir Krokuvos gatvių, įskaitant ir pačias gatves aplink ją, su saugotina istorine Kalvarijų gatvės išklotine (užstatymo charakteriu) bei saugotinu istoriniu Daugėliškio ir Krokuvos gatvių akmeniniu grindiniu. Susiklostęs medinės Šnipiškių dalies „Šiaudinės“ užstatymo charakteris su jam būdingu medinės architektūros ir dangoraižių deriniu yra unikali urbanistinė forma. Tokio kontrastingo miestovaizdžio Lietuvoje nėra, jis itin retas ir pasauliniame kontekste. Jau dabar šis neplanuotas rajono raidos etapas kuria Vilniui vertę, o tinkamai elgiantis (t. y. puoselėjant medinę istorinę rajono dalį, jai būdingus architektūrinius elementus ir urbanistinį charakterį) ateityje rajono vertė tik didės. Kad atskleistume šį potencialą, pritraukdami investicijas ir kūrybines industrijas, reikia atsakingai parengti koncepciją, sutelkiant šiam darbui institucijų ir visuomenės valią bei užtikrinant medinės rajono dalies apsaugą. Siūlome įtraukti Šnipiškių medinės dalies architektūrą ir esamą užstatymą bei jo vertingas savybes, tokias kaip akmeninis grindinys (unikalus brukas, sudarytas iš rankomis tašytų grindinio akmenų), į saugotinų kultūros vertybių sąrašą.

4. Lietuvos Respublikos ministrą pirmininką Saulių Skvernelį imtis veiksmų, kad pradėtų veikti, o jei to padaryti nepavyktų – būtų panaikinta jau kelerius metus neveikianti, į posėdžius nesirenkanti, net pačių opiausių problemų nesvarstanti ir į nevyriausybinių organizacijų raginimus pagaliau pradėti veikti nereaguojanti Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymais sudaroma Vilniaus istorinio centro, įrašyto į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, išskirtinės visuotinės vertės išsaugojimo ir tausojamojo naudojimo priežiūros komisija, kuri, kaip nurodyta jos nuostatuose, turėtų koordinuojanti Vilniaus istorinio centro išskirtinės visuotinės vertės išsaugojimo ir tausojamo naudojimo priežiūros planavimą, stebėsenos organizavimą, tarpinstitucinio integruoto veiksmų plano parengimą ir jo įgyvendinimą (žr.: http://lietuvos.link/kulturos-ministre-l-ruokyte-jonsson-paprasyta-atgaivinti-apmirusia-komisija-kuriai-patiketa-rupintis-vilniaus-senamiescio-issaugojimu/);

5. Lietuvos Respublikos Vyriausybę patikslinti Lietuvos kultūros ministerijos pavadinimą, įvardijant visas jai priskirtas funkcijas – ne tik kultūros, bet ir kultūros paveldo valdymą bei administravimą. Tikslus įvardijimas paskatintų suvokti abu dėmenis kaip vienodai svarbius ir vienodu intensyvumu organizuoti darbus tiek šiuolaikinės kultūros, tiek ir paveldinės kultūros srityse. Svarstytini pavadinimai: Lietuvos kultūros ir tautos paveldo apsaugos ministerija, Kultūros paveldo ir kultūrinės veiklos ministerija (plg. itališką variantą Kultūros paveldo, kultūrinės veiklos ir turizmo ministerija, Ministero dei Beni e delle Attività Culturali e del Turismo), Kultūros ir Tautos paveldo ministerija (kaip Lenkojoje).

6. Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją nedelsiant inicijuoti esminį Teritorijų planavimo įstatymo nuostatų keitimą vadovaujantis europine planavimo praktika, o ne verslo struktūrų, norinčiu pelningą objektą statyti bet kur, supratimu, įkūnytu nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Teritorijų planavimo įstatymo redakcijoje, kuri sukėlė teisinį chaosą ir yra beprecedentis atvejis, kai įstatymas parašytas ne tam, kad būtų planuojama, o tam, kad teritorijų planavimo dokumentai nebūtų rengiami (neterminuotas bendrųjų planų galiojimas, detaliųjų planų nerengimo atvejai, dokumentų koregavimas, žemėtvarkos projektais keičiami detalieji planai ir kt.). Atkreipiame Aplinkos ministerijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos priežiūros inspekcijos dėmesį, kad Teritorijų planavimo įstatymo 20 str. 1 ir 2 dalių nuostatų, tai yra teisės statyti ar keisti žemės naudojimo būdą be detaliųjų planų, taikymas iki 2014 metų parengtų bendrųjų planų atveju neturi teisinio pagrindo, tačiau tokia praktika savivaldybėse vyksta, todėl prašome imtis priemonių ją išgyvendinti (nurodytos įstatymo nuostatos gali būti taikomos tik tuo atveju, jei bendruosiuose planuose, parengtuose masteliu 1:2 000, nustatyti visi detaliesiems planams privalomo teritorijos naudojimo reglamento reikalavimai (Teritorijų planavimo įstatymo 17 str. 4 dalis, 2) punktas);

7. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą kuo skubiau atlikti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir Statybos įstatymų antikorupcinį vertinimą.

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Atšaukti atsakymą

Naujausi įrašai

Video