Eglė: Gėda turėtų būti ne mums

Eglė: Gėda turėtų būti ne mums

Eglė, kurios vardą pakeitėme saugodami jos vaikus, dirba pilną darbo dieną ir yra iš tų žmonių, apie kuriuos profesorius Romas Lazutka sako, kad gyvendami iš savo algos jie turbūt mirtų iš bado, o jos pasakojimas labai gyvai iliustruoja, kokia sistema sukurta ant laisvarinkiškų pamatų. Susirasti Eglę paskatino laiškas, kurį ji atsiuntė Seimo nariui Nagliui Puteikiui, štai jis:

Sveiki. Nežinau jau, nei kur kreiptis, nei ką daryti, kažkoks juodas periodas atejo į mano ir vaikų gyvenimą. Artėja rugsėjo pirmoji, ir pirmi metai, kad neturiu kaip išleisti vaikų į mokyklą, dar neturime nė vieno sąsiuvinio, o piniginėje tik 5 eurai. Esu dirbanti ir nesu asocialių šeimų sąraše, tiesiog labai sunku išgyventi. Kol nedirbau ir visi keturi vaikai buvo mokyklinukai, buvo lengviau, o dabar liko du nepilnamečiai ir viena jais rūpinuosi, nes vyras paliko, kai mažėliui buvo 11 mėnesių, ir nuo to laiko nesirūpina. Sunku buvo visą laiką, bet kažkaip kapsčiausi gaudama socialines pašalpas. Bet kadangi esu jaunas žmogus, negalėjau sėdėti pačiame žemiausiame sluoksnyje ir laukti, kada kas duos, kada sušelps valstybė… Įsidarbinau ir tikrai darbu džiaugiuosi, ir vaikai jaučiasi laimingi, kad mama dirba, bet supratau, kad padariau klaidą, nes nebeturiu pinigelių išleisti vaikus į mokyklą, atlygį gausiu tik rugsėjo 10 dieną, o vaikų mokyklinėms prekėms skirti pinigai taip pat pasieks sąskaitas tik rugsėjo mėnesį… Sunku labai labai… Pagarbiai, Eglė

*******

– Ar sutiktumėt papasakoti, kaip gyvenate, jei paskelbtume pokalbį internete? Nes yra žmonių, kurie geriau verčiasi ir kitokio gyvenimo neįsivaizduoja…

– Gerai, bet neskelbkite pavardės. Man negėda, bet nenoriu, kad iš vaikų tyčiotųsi mokykloje.

– Kiek metų Jūsų vaikams?

– Trylika ir šešiolika, o vyresnieji suaugę, devyniolikos ir dvidešimties.

– Ar vyresnieji dirba, ar su jumis gyvena?

– Tik dukra su mumis, ir dirba, ir mokosi virėja. Pernai įstojo į amatų mokyklą, o valgykloje plauna indus. Dirba puse etato, bet dažnai susikeičia, tai išeina daugiau. Būtų norėjusi ką nors studijuoti, bet mūsų finansai neleido. Kai kalbėjom, susigraudino. Dabar gal gerai būtų baigti manikiūrininkių kursus, bet vėlgi – kainuoja. Sako – nelabai norisi savo gyvenimą susieti tik su indų plovimu… O sūnus ne su mumis.

Aš pati dirbu restorane padavėja, taip pat įstojau mokytis į barmenių kursus, nes verslo mokyklą baigiau sekretore. Kabiniesi, už ko įmanoma. Man bus keturiasdešimt.

– Kiek atlyginimo gaunate?

– Minimumą. Ir 5 procentus nuo apyvartos, tai kartais būna daugiau, kartais mažiau. Daugiausiai apie 350 eurų. Taip, dirbu pilną darbo dieną.

– Tai keturiese gyvenate iš savo ir dukters atlyginimų, išeina pusantro „minimumo“?

– Dar gaunam pinigėlių iš Vaikų išlaikymo fondo, per abu vaikus 104 eurus. Vis prisiduria. Taip ir bandom išsidėlioti, bet kartais būna žiauriai sunku.

– Ar maistui užtenka?

– Užtenka.

– Bet šiuo metu Jūs visiškai be pinigų sėdite?

– Visiškai.

– O valgyti turit ką?

– Turim. Valgyti pasirūpinu taip. Kai aš arba dukra gaunam atlyginimą, atidedam 100 eurų, važiuoju į Lenkiją ir priperku daug daug maisto. Nes negaliu vaikų išleisti bet kaip pavalgiusių. Per mėnesį važiuoju kartą ar du, su pažįstamais dedamės už kurą. Išeina daug pigiau, nei Lietuvoje. Atrodo, jau taip skaičiuojiesi, o vis tiek trūksta. Kainos dabar žiaurios, nueini į parduotuvę, nusiperki maisto, pareini ir žiūri pasidėjęs – kaip čia dabar išsisukti? Tai keli Lenkijos ekonomiką…

Pigiau išeina. Vištienos ketvirčiai ten kainuoja apie eurą už kilogramą – pas mus už eurą nenuperkame. Kiaulienos kumpį be kaulo dabar pirkau, išėjo po 7 litus. Ir parduotuvėje, ne kur nors. Ir pienas, ir jogurtai – viskas pigiau. Dar akcijos būna. Ten ir vaisių vaikams galiu nupirkti, o Lietuvoje jau beveik nebe.

– Jeigu pirktumėt Lietuvoje, neprasimaitintumėt?

– Tikrai ne. Daržovių, kiek įmanoma, užsiauginame kaime. Ir mieste gyvendami per laisvadienius visada važiuojam į kaimą – ten bulvės, morkos, kopūstai, pomidorai, viskas, ką įmanoma auginti savo.

Mažesnysis sūnus kiek galėjo pas ūkininką dirbo, juo labai džiaugėsi. Minimaliai gavo, bet norisi vaikui ką nors pamatyti, kur nors nueiti. Sakau – būk geras, nusipirk už savo pinigėlius…

– Ar kokias nors kompensacijas, pašalpas gaunat?

– Aš jų nenoriu. Mes su dukra abi taip nutarėm. Mane pažemino ta padėtis, kai gavau socialines pašalpas. Kartą, kai dar gyvenom savo namuose kaime, nuėjau ir davė tą morkinę liemenę. Išėjau atidirbti už pašalpas, o ten dauguma žmonių, vartojančių alkoholį. Mane net nukrėtė – nejaugi aš tik tiek galiu… Tada nusprendėm palikti namus ir važiuoti į miestą, vis tiek čia perspektyvos geresnės, yra už ko kabintis, rajone per didelė bedarbystė. Susiradom butą – šeimininkai leido gyventi be nuomos, tik už komunalines paslaugas susimokam.

Jeigu vėl imčiau socialinę pašalpą, gaučiau praktiškai tiek pat, kiek dabar dirbdama. Bet juk ateis kažkada pensija… Be to, išeini pas žmones, bendrauji su bendradarbiais – visai kitaip jautiesi. Užsidaryt namuose per sunku. Užsidarius nieko nebesinori, pradedi neprižiūrėti savęs, tampi toks nebereikalingas žmogus…

– O ką veikia vyresnysis sūnus?

– Nieko, su juo turėjau problemų. Buvo įklimpęs į lošimus. Dabar pusę metų jau nebelošia kazino, džiaugiuosi, kad iš to liūno išbrido. Kai sužinojau, jau pusantrų metų lošė. Nuo šešiolikos buvo įleidžiamas. Siunčiau nuotraukas – visuose kazino buvo jo nuotraukos – ir visi vis tiek įleisdavo… O jei kazino, tai ir narkotikai, ir alkoholis. Žolę rūkė, stipresnių ne, bent man taip prisiekinėjo. Ir tyrimą darėmės, to nerado. Su kunigo pagalba pavyko išbristi… O šiaip su baisiu abejingumu susidūriau, taip pat ir policijos.

Vienai pažįstamai pradėjau pasakoti apie šitą bėdą, o ji sako – kaip tu gali garsiai apie tai kalbėti… Visuomenė kartais labai pasmerkia. Man negėda, aš auklėju savo vaikus kaip galiu, ne viskas nuo mūsų priklauso.

Jūs nueikite į kazino, pažiūrėkite – žiauriai daug vaikų, penkiolikos, šešiolikos metų. Suaugusių vienas kitas, o vaikai įtraukiami. Paskui jis man pasipasakojo, kaip narkotikų davė parduoti… Čia tas tinklinis kazino, iš kur tik aš jo neparsiveždavau… Kiek yra tokių mamų, kaip aš…

Dabar jis išvažiavęs pas mano brolį į Airiją, jam reikia susivokti gyvenime. Dar bijom jį nuo savęs paleist, su mano broliu vis po truputį padirba.

– Ką atsakytumėt tiems, kurie sako, kad skurstantys žmonės patys kalti, tinginiai…

– Kur čia pats kaltas, jeigu eini ir eini, ieškai ir ieškai, o tau vis tiek visur moka tą patį… Manau, kažkam kitam turėtų būti gėda, ne mums. Jeigu vaikai nori mokytis, bet tiesiog nebegali. Ir jaunesnieji mano vaikai negalės, jeigu padėtis nepasikeis. Bus priversti išvažiuoti. Dukra dešimtokė taip ir sako – mokinuosi nežinia kam, vis tiek reikės išvažiuoti ir pradėti nuo žemiausios grandies. O po to jau gal mokytis. Tai su mano vaikais gali būti taip: yra vaikai, ir nebėr…

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Atšaukti atsakymą

Naujausi įrašai

Video