Darius Kuolys: Misionierių, Išganytojo kalno likimas įgyja simbolinę reikšmę – kaip mes toliau tvarkysim Lietuvos ilgaamžę sostinę, lietuvių tautos sakralųjį miestą

Darius Kuolys: Misionierių, Išganytojo kalno likimas įgyja simbolinę reikšmę – kaip mes toliau tvarkysim Lietuvos ilgaamžę sostinę, lietuvių tautos sakralųjį miestą

„Jeigu mes toliau elgsimės su Vilniumi vien kaip su pinigų kalykla, iš kurios galim išgauti daugiau pelno, jei Vilniaus ateitį lems jėga ir pinigai, valios sprendimai, kurie tepami pinigais – mes to Vilniaus nebūsime verti, kurį esame paveldėję. Mes sudarkysim, subjaurosim Vilnių. Misionierių, Išganytojo kalno likimas įgyja simbolinę reikšmę: kaip mes toliau tvarkysim Lietuvos ilgaamžę sostinę, lietuvių tautos sakralųjį miestą“, – Vilniaus senamiesčio bendruomenės paskelbtame vaizdo įraše sako kultūros istorijos tyrinėtojas ir politikas dr. Darius Kuolys.

Vaizdo įrašas:

*******
Vilnius yra unikalus miestas ir dėl savo architektūros, ir dėl sakralių gamtos vietų. Misionierių kalva, arba Išganytojo kalnas, priklauso tai sakraliai Vilniaus erdvei, kaip Šventaragio slėnis, Trijų Kryžių kalnas – Kreivasis arba Plikasis kalnas kažkada vadintas – kaip Gedimino pilies kalnas. Tai yra sakrali Vilniaus vieta, neatsitiktinai vadinama Išganytojo kalnu, Jėzaus Kristaus kalnu. Į ją nuo XVIII amžiaus pradžios, XVII amžiaus pabaigoje jau kilo dvi nuostabios baroko bažnyčios, Vizitiečių ir Misionierių, vainikuojančios šį kalną. XVIII amžiuje tai buvo viena gražiausių, įspūdingiausių ir architektūriškai, ir gamtos požiūriu Vilniaus vietų. Nuo tos kalvos galima buvo žvelgti į visą Vilnių, į Vilniaus senamiestį, Užupį, ir matyti medžių, slėnių apgaubtą Vilniaus architektūrą.

Nutiko taip, kad sovietmečiu to Vilniaus sakralumo nejausta ir pridaryta daug klaidų žalojant Vilnių. Taip ant Išganytojo kalno atsirado sovietinis ligoninės pastatas, darkęs tą kalną. Ir ta Vilniaus visuomenė, kuri tikėjosi, kad nepriklausomybės laikais Vilnius kiek įmanoma vaduosis iš tokių jį žalojusių pastatų ir atgaus savo turėtąjį, sakralųjį veidą, vylėsi, kad tarybinį pastatą nuo Misionierių kalno nugriovus, ten bus atkurti Misionierių sodai, kažkada puošę Vilnių, ir bus išsaugotas tas darnus architektūros ansamblis, istorijos ir gamtos sukurtas per kelis šimtmečius.

Deja, šiandienos ir Kultūros ministerija, ir už paveldą atsakingi žmonės, ir net mūsų architektai pasirodė, kad ir nepriklausomybės laikais to Vilniaus sakralumo jau nebejuntame. Užuot atkūrę tą sakralią, architektūriškai labai svarbią Vilniaus vietą, mes sovietinius pastatus keičiam moderniais stiklainiais. Ir tai nėra geras sprendimas.

Visų pirma tai labai keistas ir juridiniu, teisiniu požiūriu sprendimas. Nes kultūros ministras, nežinia kieno spaudžiamas – dabar Vilniaus legendos pasakoja įvairius variantus, kad buvo spaudžiamas aukštesnės politinės valdžios, buvo spaudžiamas verslo struktūrų (žr.: „Statybų Misionierių ansamblyje krikštatėviai (I): Kaip A. Kubiliaus vyriausybės kancleris D. Matulionis nurodė „susitarti“ dėl ansamblio padalinimo plano“) – bet, vienaip ar kitaip, mano supratimu, padarė apgailėtiną sprendimą vieningą architektūrinį ansamblį, vieningą žemės sklypą ėmė ir suskaldė, vienvališkai, ministro sprendimu, į du sklypus, pasakydamas, kad vienas yra architektūrinis paveldas, o su kitu galim daryti ką norim. Tai va šitas ministro sprendimas, tylus, neviešas ministro sprendimas, be viešų svarstymų, be diskusijų, be galvojimo, kaip Vilniui geriau – jis primena senuosius sovietinius laikus ir sugrąžina mus į labai nemalonią padėtį.

Ar yra galimybių šiandien, visuomenei bundant ir matant darkomą Išganytojo kalną, klaidą ištaisyt – rimtas klausimas Vilniaus bendruomenei, mūsų pareigūnams, mūsų kultūros ministrei, aplinkos ministrui, mūsų Seimui pagaliau, mūsų paveldo visoms institucijoms, architektų bendruomenei taip pat. Na, ir pagaliau mūsų ministrui pirmininkui. Būtų gerai, kad viešai mes apie tai kalbėtume. Nes šis precedentas yra ir įspėjantis.

Jeigu mes toliau elgsimės su Vilniumi vien kaip su pinigų kalykla, iš kurios galim išgauti daugiau pelno, jei Vilniaus ateitį lems jėga ir pinigai, valios sprendimai, kurie tepami pinigais – mes to Vilniaus nebūsime verti, kurį esame paveldėję. Mes sudarkysim, subjaurosim Vilnių. Misionierių, Išganytojo kalno likimas įgyja simbolinę reikšmę: kaip mes toliau tvarkysim Lietuvos ilgaamžę sostinę, lietuvių tautos sakralųjį miestą. Atsakymo šiandien turėtume ieškoti klausdami ne tik visuomenės žmonių, ne tik mokslininkų, bet ir savo rinktų politikų. Kaip jie į šį klausimą atsakys, taip mes juos turėtume ir vertinti.

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Naujausi įrašai

Video