Birutė Lisauskaitė: Keli pastebėjimai apie KPD vertinimo tarybų ir Mokslinės archeologijos komisijos veiklą

Birutė Lisauskaitė: Keli pastebėjimai apie KPD vertinimo tarybų ir Mokslinės archeologijos komisijos veiklą

„Misionierių vienuolyno teritorijoje 2015-2017 m. vykdytų archeologinių tyrimų metu rastų XV-XIX a. statinių ir įrenginių liekanų vertingąsias savybes IV vertinimo taryba nustatinėjo po to, kai buvo parengti statybos projektai, 2017 m. sausio 11 d. gautas leidimas statybai bei vyko pati statyba. Žinoma, IV vertinimo taryba šių liekanų neįvertino kaip Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių“, – tai vienas iš pavyzdžių, kuriuos archeologė, Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdžio narė Birutė Lisauskaitė pateikė 2018 m. gegužės 30 d. forume „Ką daryti, kad išsaugotume kultūros paveldą“ perskaitytame pranešime apie tai, kaip gera idėja užtikrinti visuomenės dalyvavimą pavirto neskaidriai veikiančiomis ir niekieno nekontroliuojamomis struktūromis.

Forumo vaizdo įrašą ir programą rasite čia: http://lietuvos.link/misionieriai-ir-lukiskes-destrukcinio-paveldosaugos-sistemos-veikimo-pavyzdziai/
*******
Birutė Lisauskaitė, archeologė, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narė

Keli pastebėjimai apie KPD vertinimo tarybų ir Mokslinės archeologijos komisijos veiklą

2004 m. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo redakcijoje po eilinio skandalo dėl Kultūros paveldo departamento vykdomos naujai išaiškinamų kultūros paveldo objektų apskaitos atsirado 8 straipsnio pataisa, kuria realizuotas visuomenės noras dalyvauti priimat sprendimus dėl objektų įtraukimo į kultūros paveldo registrą.

Deja, Lietuvoje valstybės institucijos turi išskirtinius gebėjimus gerą idėją paversti niekam tikusia. Taip įvyko ir su vertinimo tarybomis: norėjote dalyvauti, tai dabar patys ir esate dėl visko kalti.

Pateiksiu kelis savo pastebėjimus:

1. Susipažinus su vertinimo tarybų reglamentais liko neaišku, kokiu būdu jos sudaromos, t. y. kas pasiūlo visuomenės atstovus. Susidaro įspūdis, kad UAB-ai ar dar kas nors… Jie yra specialistai, tačiau vienaip ar kitaip dažniausiai susiję su nagrinėjamais tarybose objektais. O IV vertinimo taryba, kuri svarsto archeologinio paveldo klausimus, iš viso nėra net išrinkta iš visuomenės atstovų, o tiesiog sudvejinta su Moksline archeologijos komisija, kurios nariai išrinkti profesinėje Lietuvos archeologų draugijoje. Vertinimo tarybų ir Mokslinės archeologijos komisijos nariai su Kultūros paveldo departamentu yra sudarę konsultacinių ir ekspertinių paslaugų tiekimo sutartis, nors jie atlieka viešojo administravimo funkcijas. Jie nėra deklaravę savo privačių interesų, o tik pasirašę nešališkumo deklaracijas. Bet kultūros paveldo apskaita nėra vienkartinis kokios nors paslaugos pirkimas. Informacijos apie narių nusišalinimą svarstant klausimus, kurie gali būti susiję su jų ar jų šeimos narių interesais nėra arba ji neskelbiama.

2. Vertinimo tarybų pavyzdinius nuostatus tvirtina kultūros ministras. Jais vadovaudamasi Kultūros paveldo departamento direktorė D. Varnaitė, šiai dienai įsteigusi bent 5 vertinimo tarybas, patvirtino jų nuostatus. Nuostatuose nenumatyta narių atsakomybė už priimamus sprendimus. Susidaro įspūdis, kad tarybų nariai gali daryti su į registrą traukiamais objektais ką nori ir kaip nori. Jų veikla nekontroliuojama, sprendimai nėra analizuojami atitikties teisės aktams požiūriu ir jiems negalioja LR viešojo administravimo įstatymo nuostatos. Tarybų sprendimus galima skųsti tik teismui.

3. Departamento direktorė D. Varnaitė savo pasisakymuose akcentuoja, kad vertinimo tarybos atlieka didelį darbą ir įtraukiamų į registrą objektų kiekis vis auga. Tai, žinoma, gerai. Tačiau kaip su vertinimo tarybų tvirtinamų aktų kokybe? Pvz., Pirmoji vertinimo taryba, nesijaudindama dėl Trakų senamiesčio vertingųjų savybių, nors jos daug kartų buvo mokslininkų išnagrinėtos Trakų istorinio nacionalinio parko dokumentuose, 2016 metais patvirtino aktą, kuriame suveliama viena iš svarbiausių šio objekto vertingųjų savybių – kultūrinis kraštovaizdis, ir nustatomi nežinia kieno išgalvoti esą Trakams būdingi užstatymo morfologiniai tipai, tokie kaip 2 aukštų su palėpe, t. y., 8 m aukščio gyvenamieji namai visu gatvių perimetru, nors namai yra vieno aukšto su palėpe ir 7,5 m aukščio. Kyla klausimas, ar vertinimo tarybų nariai ateidami į posėdžius susipažįsta su klausimais, kurie bus nagrinėjami posėdyje, ar tiesiog ateina sudaryti kvorumą.

4. Tarybų priimami sprendimai kartais kelia abejones dėl į registrą traukiamų objektų vertingųjų savybių, teritorijų ar apsaugos zonų ribų nustatymo ar jų keitimo. Štai Trakų senamiesčio ribų keitimo atveju jos buvo keičiamos vadovaujantis ne mokslininkų rekomendacijomis, o autobusų stoties-prekybos centro statytojų norais. Sapiegų dvaro sodybos Vilniuje vertingąsias savybes projektuotojai pristatė vadovaudamiesi kažkokiomis analogijomis ir taryba paliko klausimą spęsti tarybos pirmininkui. Misionierių vienuolyno teritorijoje 2015-2017 m. vykdytų archeologinių tyrimų metu rastų XV-XIX a. statinių ir įrenginių liekanų vertingąsias savybes IV vertinimo taryba nustatinėjo po to, kai buvo parengti statybos projektai, 2017 m. sausio 11 d. gautas leidimas statybai bei vyko pati statyba. Žinoma, IV vertinimo taryba šių liekanų neįvertino kaip Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių.

5. Tarybų darbotvarkė, kaip ir posėdžių protokolai, nėra viešai skelbiami, taigi, kitos visuomenės galimybės dalyvauti tarybų posėdžiuose yra ribotos, jau nekalbant apie tai, kad vienintelis kelias pakeisti ar papildyti vertinimo tarybų patvirtintus aktus – kreiptis į teismą.

6. Atskira tema – IV vertinimo tarybos ir Mokslinės archeologijos komisijos simbiozė. Šių abiejų struktūrų nariai yra tie patys daktaro laipsnį turintys archeologai, intensyviai dirbantys komercinėje archeologijoje. Šios kadencijos komisijos pirmininku patys tos komisijos nariai išrinko UAB-o, kuris užsiima archeologiniais tyrimais, direktorių ir, tikėtina, savininką. Tikėtis skaidrios veiklos sunku, ypač kai komisijos posėdžių protokolai ar kiti dokumentai nėra skelbiami. Komisija atlieka viešojo administravimo funkcijas, priima sprendimus dėl kitų savo kolegų archeologinių tyrimų projektų ir tyrimų ataskaitų. Be jų aprobavimo Kultūros paveldo departamentas nepriima tyrimų ataskaitų ir neišduoda leidimų tyrimams. Nors ši komisija dažnai nesivadovauja galiojančiu reglamentu 2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“ ar kitais teisės aktais bei LR viešojo administravimo įstatymu, jos veiksmų niekas nekontroliuoja, nenagrinėja priimamų sprendimų atitikties teisės aktų normomis. Jie gali būti skundžiami tik teismui.

7. Net ir galiojančiais specialiaisiais planais ar reglamentais, nustatančiais tam tikrą režimą teritorijoje, nurodyta komisija ne visais atvejais vadovaujasi, priimdama sprendimus dėl tyrimų pobūdžio, apimčių ar vietos, nors šie sprendimai gali įtakoti kitų saugomų objektų savybes. Štai Radvilų g. 3, 5 Vilniaus senamiesčio specialiajame plane numatytas konservavimo restauravimo režimas bei regeneruojami arba saugomi želdiniai. Tačiau 2017 m. balandžio 26 d. komisija patvirtino sklypuose Radvilų g. 3, 5, 11 archeologinių tyrimų projektą, kuriame numatyta tirti 11 573 m² dydžio teritoriją, kurioje „ateityje numatyta naujų daugiabučių gyvenamųjų pastatų statyba“. Aprobuojami tyrimų projektai buvusių sodybų paieškai regioniniuose ir nacionaliniuose parkuose. Tokių pavyzdžių galima rasti ne tik Pamario regioninio parko teritorijoje. Komisijai nėra svarbu, kad saugomų teritorijų dokumentuose kalbama apie atkuriamas sodybas, buvusias iki 1940 m. Tyrimų metu radus kelias nesvarbu kurio laikotarpio šukes ir komisijai aprobavus tyrimų ataskaitą, ji tampa pagrindiniu dokumentu atkurti sodybą. Priimami ir kitokio pobūdžio sprendimai. Pvz., vadinamojo Vilniaus Misionierių ansamblio ar Pilypo ir Jokūbo bažnyčios teritorijose buvo aprobuoti archeologinių tyrimų projektai, leidžiantys ištirti visą sklypo plotą. Archeologiniai tyrimai pagal savo pobūdį yra ardomieji tyrimai. Taigi, jei sklypuose kaip vertingoji objekto savybė buvo saugomas archeologinis sluoksnis, aprobavus tokios tyrimų apimties projektą komisija panaikino šią vertingąją savybę.

8. Tenka paminėti ir tą faktą, kad tyrimų metu yra aptinkami objektai, turintys vertingųjų savybių požymius, kurie turėtų būti išsaugomi in situ. Pvz., Pilypo ir Jokūbo komplekso ligoninės teritorijoje XVI a. buvo miesto varguomenės kapinės, žinomos iš istorinių šaltinių. 2015-2016 m. archeologinių tyrimų metu buvo randamos apardytų kapų liekanos. Tačiau tyrimų ataskaitas tuomet aprobavusi komisija neinicijavo objekto vertingųjų savybių papildymo ir, matyt, nepateikė informacijos Vilniaus savivaldybės vertinimo tarybai, kuri yra patvirtinusi šios komplekso dalies kaip vietinės reikšmės objekto vertinimo aktą. Tokiu būdu 2017-ųjų metų liepą teritorijoje pradėjus viso sklypo detaliuosius archeologinius tyrimus buvo ne tik nukastas visas kultūrinis sluoksnis, bet iškastos ir minėtos kapinės. Manyčiau, kad tai ne tik paties šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios statinių komplekso sudedamosios dalies praradimas, bet ir elementarus nuo sovietmečio besitęsiantis nepagarbos memorialiniam paveldui ir mirusiesiems pavyzdys.

Šie pavyzdžiai rodo, kaip gera idėja užtikrinti visuomenės dalyvavimą priimat sprendimus dėl paveldo pavirto struktūromis, nekontroliuojamomis ne tik viešojo administravimo institucijų, bet ir pačios visuomenės.

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Atšaukti atsakymą

Naujausi įrašai

Video