Ar UAB „Misonierių namai“ įvykdys grasinimą persekioti Valstybinės kultūros paveldo komisijos narius?

Ar UAB „Misonierių namai“ įvykdys grasinimą persekioti Valstybinės kultūros paveldo komisijos narius?

Ultimatume, kurį statybas Misionierių ansamblio teritorijoje vykdanti UAB „Misonierių namai“ pareiškė Valstybinei kultūros paveldo komisijai, buvo reikalaujama, kad ji per 14 dienų atšauktų Generalinei prokuratūrai pateiktą prašymą ginti viešąjį interesą – priešingu atveju grasinta inicijuoti baudžiamąsias bylas komisijos nariams ir darbuotojams bei pareikšti ieškinius valstybei dėl žalos atlyginimo.

Štai tas grasinimas, kurį pasirašė UAB „Misionierių namai“ atstovaujantis advokatų kontoros „Glimstedt“ partneris advokatas Linas Sesickas:

„Jei per 14 (keturiolika) dienų nuo šio rašto gavimo dienos Paveldo komisija neatšauks savo 2017-06-02 rašto Nr. V11-163 (1 .24.) (ar nepateiks prašymo juo nesivadovauti), Statytojas ketina imtis žemiau nurodytų teisinių veiksmų: sustabdžius Statytojo statybas (prie to neginčijamai prisidės ir prašomas atšaukti 2017-06-02 Paveldo komisijos raštas Nr. V11-163 (1.24.), kreiptis į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl Paveldo komisijos narių ir administracijos darbuotojų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnį (piktnaudžiavimas tarnyba), taip pat pareikš Valstybei ieškinius dėl žalos atlyginimo, į bylą trečiaisiais asmenimis įtraukdamas Paveldo komisijos narius, balsavusius už kreipimąsi į Generalinę prokuratūrą, bei darbuotojus, parengusius raštą Nr. V11-163 (1.24.).“

Visą pacituoto rašto tekstą rasite žemiau, o originalą galite pamatyti čia: UAB „Misionierių namai“ atstovaujančio GLIMSTEDT advokato Lino Sesicko raštas su grasinimais Valstybinei kultūros paveldo komisijai

Lietuvos.link žiniomis, Valstybinė kultūros paveldo komisija (toliau – Komisija) savo kreipimosi į prokuratūrą jokia forma neatsisakė, dar liepos 18 d. išplatintame pranešime spaudai trumpai įvertinusi jai pateiktą ultimatumą kaip bandymą įbauginti.

Vieniems proceso stebėtojams šis bauginimas atrodo panašus į katino pozą, kai reaguodamas į netikėtumus jis išriečia kuprą ir pašiaušia vertikaliai pastatytą uodegą, kiti mano, kad grasinimai gali tapti kūnu, tuo labiau, kad dalies UAB „Misionierių namai“ atstovo rašte išdėstytų minčių turbūt nepasigėdytų net ir tokias gilias demokratijos tradicijas turinčios šalys kaip Šiaurės Korėja.

Pavyzdžiui, net kelis kartus kartojamas teiginys, neva Komisija neturinti teisės kreiptis į prokuratūrą (citata: „Paveldo komisija neturėjo teisės aktais suteikiamos kompetencijos svarstyti Specialiojo plano teisėtumo ir spręsti dėl galimų specialiojo planavimo metu atliktų pažeidimų bei kreiptis į Generalinę prokuratūrą“).

Tačiau Lietuvoje iki šiol buvo įprasta manyti, kad kreiptis į prokuratūrą gali visi – ir net privalo, jei mano, kad yra pažeidžiami įstatymai ar vykdomas nusikaltimas.

„Teisę kreiptis į prokuratūrą turi bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, matantis, kad yra pažeidžiamas viešasis interesas ar vykdoma nusikalstama veika, pažeidžiami įstatymai. Tai kiekvieno asmens pareiga. Deja, kai kurie vystytojai svajoja, kad visuomenė neturėtų jokių teisių, o jie turėtų visas teises naikinti kultūros paveldą ir užstatyti gražiausias erdves. Šiuo atveju Komisija, kuri yra valstybės ekspertas kultūros paveldo klausimais, matydama, kad yra vykdomi, jos nuomone, didelio masto, įžūlūs pažeidimai, keliantys grėsmę didžiulės vertės kultūros paveldo objektui, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą pranešti apie tai prokuratūrai. O sprendimus priima prokuratūra – jeigu jie nepatinka, vystytojai turi skųsti prokuratūrą. Bet šiuo atveju jie neteisūs, nes piktnaudžiauja savo tariama teise naikinti kultūros paveldą“, – mano teisininkas, Žvėryno bendruomenės, Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdžio ir kitų visuomeninių organizacijų narys Paulius Markevičius.

Jis neatmeta galimybės, kad daugiabučius prie Misionierių vienuolyno statanti bendrovė bandys įgyvendinti iš pažiūros absurdiškus grasinimus – Lietuvoje jau buvo panašaus persekiojimo precedentų, kai buvo iškelti ieškiniai „Lietuvos“ kino teatrą nuo griovimo bandžiusiems apsaugoti visuomenininkams ir žmogui, kuris pasipriešino „Teo LT“ pastato statybai pagal, kaip nustatė Specialiųjų tyrimų tarnyba, suklastotus dokumentus.

„Tokių ieškinių tikslas yra ne laimėti, bet per procesą tampyti žmones, kurie užsiima visuomenine veikla ar vykdo tam tikras pareigas – šitas reiškinys pasaulyje vadinamas strateginiais ieškiniais prieš visuomenę. Lietuvoje įstatymų spragos leidžia vystytojams padavinėti į teismą tiek visuomenininkus, tiek valstybės tarnautojus, ginančius viešąjį interesą. Manau, ta spraga turi būti nedelsiant užlopyta, priimant tam tikras pataisas, kaip, pavyzdžiui, Kanados Kvebeko provincijoje, daugelyje JAV valstijų ir Europoje, kur įstatymai neleidžia vystytojams piktnaudžiauti procesu – pirmiausia jie turi įrodyti, kad ieškiniai, kuriuos teikia, nėra nukreipti prieš visuomenės dalyvavimą, kitaip jie net nėra priimami. O Lietuvoje sudaryta galimybė areštuoti viešąjį interesą ginančių žmonių sąskaitas, turtą, kelti bylas, įvelti į ilgą procesą, aiškinant, neva kažkokie siaubūnai persekioja vargšelius vystytojus. Nors siaubūnai kaip tik ir būna tie vystytojais, kurie naikina kultūros paveldą ir be jokių skrupulų grasina visuomenei ir valstybei. Sakyčiau, kad tokie dalykai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, nes net ir įstatyme nustatyta, kad kultūros paveldas yra vienas iš nacionalinio saugumo pagrindų. Jeigu visuomenė jį gina, o tai pagal Konstituciją yra ir visuomenės teisė, ir pareiga, tai valstybė turi apsaugoti tokius piliečius, o ne leisti juos persekioti naudojantis įstatymų spragomis.“

Lietuvos.link primena, kad su statybomis prie Misionierių ansamblio ir vieno iš pastatų privatizavimu yra susijusios dvi baudžiamosios bylos, kurias išnagrinėję teismai pripažino pagrįstais asmenims pateiktus kaltinimus dėl kyšininkavimo – tai žinant, dabartinis bandymas užčiaupti Valstybinę kultūros paveldo komisiją atrodo ypač ciniškas (daugiau žr.: Prokuratūra paprašyta įvertinti kyšininkavimo atvejus, susijusius su statybomis prie Misionierių ansamblio“).

 O čia UAB „Misionierių namai“ rašto tekstas (klaidos netaisytos):

*******

Valstybinei kultūros paveldo komisijai
Rūdninkų g. 13, LT-01135 Vilnius

Asmeniškai:

Valstybinės kultūros paveldo komisijos
Pirmininkei Evelinai Karalevičienei

Narei Jūratei Markevičienei

Teisinio koordinavimo skyriaus vyr. specialistui Artūrui Bundoniui

Paveldosaugos ir strateginio planavimo skyriaus vyr. specialistui Algimantui Gražuliui

kopija:

Generalinės prokuratūros prokurorui V. Kasparavičiui
Rinktinės g. 5A, LT-O1515 Vilnius

2017-07-17, Vilnius

DĖL 2017-06-02 VALSTYBINĖS KULTŪROS PAVELDO KOMISIJOS KREIPIMOSI NR. V-11-163 (1.24.) Į GENERALINĘ PROKURATŪRĄ SU PRAŠYMU GINTI VIEŠĄJĮ INTERESĄ

2017-06-02 Valstybinė kultūros paveldo komisija (toliau – Paveldo komisija) raštu Nr.V-11 163 (1.24.) kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydama ginti viešąjį interesą (toliau – Pareiškimas) dėl vykdomų statybos darbų Subačiaus gatvėje šalia Vilniaus Misionierių vienuolyno statinių ansamblio teisėtumo.

Paveldo komisijos Pareiškimas lėmė tai, kad Generalinė prokuratūra nusprendė inicijuoti teisminę bylą ir tuo tikslu 2017-06-19 su ieškiniu Nr. 17.17.-121 kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl Misionierių vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761, buvęs kodas 6360K) Subačiaus g. 24, 26, 28 Vilniuje, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano (teritorijos ribų plano ir paveldotvarkos projekto), patvirtinto Kultūros ministro 2015-08-31 įsakymu Nr. ĮV-5582 (toliau – Specialusis planas) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017-01-11 išduoto statybos leidimo Nr. LNS-O1-170111-00041 (toliau — Statybos leidimas) panaikinimo ir padarinių šalinimo (civilinės bylos Nr. e2-30851-433/2017).

Paveldo komisija Pareiškime nurodė penkis pažeidimus, dėl kurių mano, kad jie sudaro pagrindą ginti viešąjį interesą. Nė su vienu iš nurodytų pažeidimų UAB „Misionierių namai“ (toliau – Statytojas) nesutinka ir žemiau pateikia savo paaiškinimus.

Tačiau prieš pereinant prie konkrečių menamų pažeidimų nepagrįstumo analizės, Statytojas akcentuoja, jog Paveldo komisija tiek savo 2017-04-07 ir 2017-05-26 posėdžiuose svarstydama, tiek pateikdama Pareiškimą Generalinei prokuratūrai akivaizdžiai viršijo jai teisės aktais nustatytus įgaliojimus (kompetenciją), veikdama ultra vires, o Paveldo komisijos nariai (Evelina Karalevičienė, Jūratė Markevičienė) bei administracijos darbuotojai Artūras Bundonis ir Algimantas Gražulis, veikdami kartu ir/ar atskirai bei aktyviai formuodami tiek komisijos posėdžiuose, tiek viešojoje erdvėje kitų narių nuomonę dėl tariamų pažeidimų, akivaizdžiai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko yra trauktini teisinėn atsakomybėn.

I. Dėl Paveldo komisijai teisės aktais suteiktų įgaliojimo viršijimo ir kompetencijos teikti išvadas neturėjimo

Paveldo komisijos įstatymo 2 str. 2 d., Paveldo komisijos nuostatai (pavirtinti komisijos 2016-02-26 sprendimu Nr. S-11(6.2.-201), Paveldo komisijos teisinę padėtį apibrėžia taip: komisija yra Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja kultūros paveldo valstybinės politikos ir jos įgyvendinimo klausimais.

Atitinkamai Paveldo komisijai yra nustatyti tiesiogiai su jos teisine padėtimi susiję uždaviniai (įstatymo 4 str., nuostatų 6 p.):

1. dalyvauti formuojant kultūros paveldo apsaugos politiką ir strategiją;
2. teikti siūlymus Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei ir kitoms valstybės institucijoms dėl kultūros paveldo apsaugos politikos ir strategijos;
3. teikti išvadas ir siūlymus valstybės institucijoms kultūros paveldo apsaugos klausimais;
4. vertinti kultūros paveldo apsaugos politiką ir strategiją įgyvendinančias programas bei biudžeto lėšų, skirtų kultūros paveldo apsaugai, panaudojimą;
5. svarstyti ir aprobuoti siūlymus kultūros paveldo vertybes paskelbti kultūros paminklais ar registrą ir išbraukti iš jo;
7. vertinti kultūros paveldo apsaugos funkcijas atliekančių atsakingų valstybės institucijų ir įstaigų metines ataskaitas ir savivaldybių institucijų, įstaigų veiklą kultūros paveldo apsaugos požiūriu;
8. informuoti Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei apie kultūros paveldo apsaugos valstybinės politikos vykdymo problemas;
9. rengti įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kultūros paveldo apsauga, projektus;
10. svarstyti kultūros paveldo apsaugos problemas bei pasiūlymus;
11. atlikti kitas įstatymų nustatytas funkcijas.

Tarp aukščiau išdėstytų uždavinių nėra numatyta Paveldo komisijos kompetencija vertinti konkrečių teritorijų planavimo dokumentų sprendinių atitiktį kultūros paveldo apsaugos teisės aktams.

Paveldo komisijos kompetencija apsiriboja jos uždaviniais, susijusiais su politikos formavimu ir jos įgyvendinimu kultūros paveldo srityje, komisijai vykdant jos, kaip Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės ekspertės bei patarėjos, funkcijas. Akivaizdu, kad Paveldo komisija neturėjo teisės aktų nustatytos kompetencijos, o jos nariai bei darbuotojai – reikalingų žinių (kvalifikacijų) ir jas patvirtinančių dokumentų (atestatų) vertinti Specialiojo plano sprendinius.

Komisija nėra priežiūros funkcijas vykdanti institucija ir jai nėra suteikta teisė nustatyti, ar buvo padaryti teisės aktų pažeidimai, todėl nesuprantama, kokiu pagrindu Paveldo komisija teikia išvadas, kuriomis konstatuojami menami teisės aktų pažeidimai. Kadangi tokio teisinio pagrindo nėra, Paveldo komisijos Pareiškime dėstomais faktais ir daromomis išvadomis dėl menamų pažeidimų negali būti remiamasi.

Atsižvelgiant į tai, esame įsitikinę, kad Paveldo komisija, pateikdama Pareiškimą su jame išdėstytomis išvadomis, suklaidino Generalinę prokuratūrą dėl menamų teritorijos specialiojo planavimo procedūrų pažeidimų, kadangi tokios komisijos išvados neturi teisinės galios.

ll. Dėl Paveldo komisijos pirmininkės E. Karalevičienės vienasmenių veiksmų

Pažymėtina, kad 2017-05-25, 2017-05-30 ir 2017-06-14 mūsų raštais Paveldo komisijai kėlėme klausimą dėl Paveldo komisijos pirmininkės E. Karalevičienės 2016—06-30 rašto Vilniaus miesto savivaldybei ir kitoms institucijoms Nr. V11-195(1.13) „Dėl daugiabučio gyvenamojo namo Subačiaus g. 20, 22 Vilniuje projektinių pasiūlymų vertinimo“, kuriame konstatuoti pažeidimai ir kuris buvo pasirašytas tik komisijos pirmininkės. Taip pat 2017-03—23 Paveldo komisijos nuomonė buvo reiškiama ir žiniasklaidoje. 1

Priminsime, kad 2017-06-15 atsakyme Nr. V11-177 (1.12.) į mūsų 2017-06-14 raštą Paveldo komisijai, pastaroji nurodė, jog statybų Subačiaus g. 20, Vilniuje teisėtumo klausimai buvo svarstyti tik 2017-04-07 ir 2017-05-26 Paveldo komisijos posėdžiuose, bei nurodė, jog „Kituose posėdžiuose minėti klausimai nebuvo svarstyti“.

Taigi pirmasis Paveldo komisijos Subačiaus g. vykdomų statybų ir su tuo susijusių klausimų svarstymas vyko 2017-04-07 Paveldo komisijos posėdyje. Iš to seka išvada, kad bet kokie ankstesni Paveldo komisijos kreipimaisi į institucijas (įskaitant mums žinomą 2016-06-30 kreipimąsi) ir vieši pasisakymai (įskaitant 2017-03-23 mums žinomoje publikacijoje pateikiamus pasisakymus) yra tik pačios Paveldo komisijos pirmininkės E. Karalevičienės asmeninė nuomonė, pareikšta ne komisijos vardu.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymo 6 str. 1 d. numato, kad Paveldo komisijos įgaliojimų sričiai priklausantys klausimai svarstomi ir sprendžiami komisijos posėdžiuose. Komisijos nuostatai suteikia teisę komisijos pirmininkui pateikti savo asmeninę nuomonę, informuojant apie tai visus Paveldo komisijos narius, jei klausimas yra skubus ir jis nebuvo svarstytas Paveldo komisijoje, tačiau po to artimiausiame arba neeiliniame komisijos posėdyje pirmininkas turi pristatyti savo nuomonę komisijai patvirtinti, pakeisti arba paneigti (nuostatų 16.9. punktas).

Susipažinus su 2017-04-07 ir 2017-05-26 Paveldo komisijos posėdžių protokolais, darytina išvada, kad pirmininkė E. Karalevičienė anksčiau (2016-06-30 ir 2017-03-23) savo išsakytos asmeninės nuomonės dėl statybų Subačiaus g. komisijai patvirtinti, pakeisti arba paneigti nepateikė.

Todėl darytina išvada, kad bet kokie ankstesni (iki 2017-04-07) pirmininkės E. Karalevičienės kreipimaisi į institucijas dėl menamų pažeidimų dėl statybų Subačiaus g. ir pasisakymai viešojoje erdvėje nelaikytini Paveldo komisijos vardu pateiktais kreipimaisis ir pasisakymais.

Šių metų pradžioje Lietuvos politiniame gyvenime buvo sprendžiamas analogiškas atvejis, kai institucijos pirmininkas viešai išsakė nuomonę, kuri nebuvo oficiali jo atstovaujamos institucijos nuomonė. Atsižvelgiant į tai, kad tokie institucijai atstovaujančio pirmininko veiksmai nebuvo suderinami su pirmininkui teisės aktuose keliamais reikalavimais, minėtasis asmuo prisiėmė atsakomybę ir iš pirmininko pareigų pasitraukė savo iniciatyva.

Mūsų vertinimu, šioje analizuojamoje situacijoje Paveldo komisijos pirmininkės E. Karalevičienės atžvilgiu turi būti taikomas analogiškas standartas ir jai teisės aktais keliami tokie patys reikalavimai.

Taigi esame įsitikinę, kad tokie aukščiau aptarti Paveldo komisijos pirmininkės E. Karalevičienės veiksmai yra Paveldo komisijos įstatymo 7 str. nustatytos pirmininko kompetencijos ir įgaliojimų viršijimas, kas sąlygoja minėto įstatymo pažeidimą. Todėl Pirmininkė E. Karalevičienė turi prisiimti atsakomybę už įgaliojimų viršijimą ir pasitraukti iš užimamų pareigų.

III. Dėl Paveldo komisijos Pareiškime nurodytų menamų pažeidimų

Paveldo komisija Pareiškime nurodė penkis pažeidimus, dėl kurių mano esant poreikį ginti viešąjį interesą:

1. Dėl teritorijos, kurioje vykdomi statybos darbai (Subačiaus g. 20, Vilniuje), buvusio paveldosauginio statuso ir režimo.
2. Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos kompetencijos organizuoti kultūros paveldo objektų ar vietovių specialųjį planavimą.
3. Dėl Specialiojo plano turinio.
4. Dėl Specialiojo plano viešinimo procedūrų.
5. Dėl kultūros paveldo objektų teritorijų ribų keitimo pagrindimo.

Statytojas žemiau pateikia savo komentarus dėl kiekvieno iš aukščiau nurodyto menamo pažeidimo.

1. Dėl teritorijos, kurioje vykdomi statybos darbai (Subačiaus g. 20, Vilniuje), buvusio paveldosauginio statuso ir režimo

Paveldo komisija nurodo, kad pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – NKPAĮ) 11 str. „Objektas saugomas kartu su užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo neatsiejama“. Toliau teigiama, kad Misionierių vienuolyno pastatų ansamblį 2005-04-29 Kultūros ministro įsakymu Nr. 190 pripažinus valstybės saugomu kultūros paveldo objektu, kurio apsaugos tikslai – (1) saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui bei (2) saugoti viešai pagarbai, – tiek Vienuolyno ansambliui, tiek visai tuometinei jo teritorijai, į kurią patenka ir dabartinė Statytojo statomo komplekso statybvietė, buvo užtikrinta NKPAĮ 19 str. 2 d., 2 p. numatytos apimties apsauga, t.y. uždrausta statyti statinius, kurie aukščiu, apimtimi ar išraiška nustelbtų kultūros paveldo objektą ar objektus ir trukdytų jį arba juos apžvelgti.

Paveldo komisija daro išvadą, jog nesant Specialiojo plano „<…> pagal galiojusį teisinį reglamentavimą, tokie statybos darbai, kurie šiuo metu vykdomi Subačiaus gatvėje, šalia Vilniaus misionierių vienuolyno statinių ansamblio, būtų negalimi“. Paveldo komisija implikuoja, kad dėl dviejų paveldo teritorijų išskyrimo Specialiuoju planu ir Vienuolyno ansamblio teritorijos sumažinimo statybos darbai neva tapo galimi.

Ši Paveldo komisijos Pareiškime pateikiama faktinių aplinkybių ir teisės normų interpretacija yra absoliučiai klaidinga. Kadangi ši nieko su teisiniu reguliavimu bendro neturinti interpretacija paraidžiui naudojama Generalinės prokuratūros ieškinyje teismui dėl viešojo intereso gynimo, yra itin svarbu, jog tokia interpretacija būtų ištaisyta.

Pareiškime nurodyta interpretacija yra klaidinga, nes ji:

(a) yra atsieta nuo analizuojamai teritorijai taikomų teisės normų sistemos ir

(b) remiasi niekuo nepagrįsta nuomone, kad tokie pastatai, kokius leista statyti Statybos leidimu, nustelbtų kultūros paveldo objektus – Senamiestį ir (ar) Vienuolyno ansamblį ir (ar) atskiras jų dalis ir trukdytų juos apžvelgti.

Toliau pateikiame šį požiūrį pagrindžiančius argumentus.

( 1 ) Dėl analizuojamai teritorijai iki Specialiojo plano galiojusių imperatyvių teisės normų ir jų galiojimo po Specialiojo plano patvirtinimo

Kalbant apie taikomų teisės normų sistemą, Paveldo komisija visiškai neįvertino to, kad teritorijai, kurioje Statytojas šiuo metu vykdo statybos ir tvarkybos darbus (toliau – Analizuojama teritorija), taikomų imperatyvių teisės normų turinys dėl Specialiojo plano patvirtinimo nepakito. Šių normų esmė – draudžiama griauti, žaloti, užgožti, nustelbti kultūros paveldo objektų vertingąsias savybes.

Iki Specialiojo plano patvirtinimo Analizuojamoje teritorijoje tokius veiksmus draudė NKPAĮ 19 str. 2 d., 2 p., kuris buvo taikomas dėl to, kad Analizuojama teritorija pateko į trijų valstybės saugomų kulturos paveldo objektų teritorijas: (a) kultūros paveldo vietovės, Vilniaus senamiesčio (unikalus kodas 16073) (toliau – Senamiestis) teritoriją; (b) kultūros paveldo objekto, Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (u.k.25504) teritoriją ir (c) Vienuolyno ansamblio (unikalus kodas G360K) teritoriją.

Po Specialiojo plano patvirtinimo NKPAĮ 19 str. 2 d., 2 p. sąlygotas draudimas griauti, žaloti, užgožti Vienuolyno pastatų ansamblio vertingąsias savybes liko galioti dėl to, kad Vienuolyno ansamblis yra Senamiesčio vertingoji savybė. KPD vertinimo tarybos aktais įtvirtintos Senamiesčio vertingosios savybės yra: dominantė – vienuolyno ansamblis su Viešpaties Dangum Žengimo Bažnyčia, nereguliari Subačiaus – Paplaujos priemiesčio užstatymo struktūra; Subačiaus gatvės trasa; tūrinės erdvinės struktūros sandara su Subačiaus gatvės ašimi ir bažnyčių bei vienuolynų ansamblių tūriais; komponentinis XVII-XIX a. Subačiaus – Paplaujos priemiesčio užstatymo tipas, panoramos nuo Subačiaus ir Maironio gatvės sankirtos, siluetas nuo Subačiaus gatvės su Viešpaties Dangum Žengimo Baznycia; Subačiaus gatvės perspektyva su Viešpaties Dangum Žengimo Bažnyčia.

Taigi, akivaizdu, jog tiek iki Specialiojo plano rengimo pradžios, tiek po jo patvirtinimo yra ir buvo draudžiama imtis tokių darbų, kurie nustelbtų Senamiestį ir (ar) Vienuolyno ansamblį ir (ar) atskiras jų dalis ir trukdytų juos apžvelgti.

Šie draudimai galiojo ir galioja, bei yra taikomi tiesiogiai, nepriklausomai nuo to, ar Analizuojama teritorija yra Vaikelio Jėzaus prieglaudos teritorijoje, ar Vienuolyno ansamblio teritorijoje. Specialusis planas nesąlygojo jokio esminio Analizuojamos teritorijos paveldosauginio režimo pasikeitimo, o tik konkretizavo šio režimo turinį.

(2) Dėl Techninio projekto sprendinių suderinamumo su Senamiesčio bei Vienuolyno ansamblio vertingosiomis savybėmis

Statytojas atkreipia Paveldo komisijos dėmesį į argumentus bei pagrindimą, kuriuos vertindami numatomą užstatymą pateikė:

(a) Vilniaus Gedimino Technikos Universiteto Urbanistikos katedros Urbanistinės analizės mokslo laboratorijos mokslininkai studijoje „Atkuriamo ir naujai formuojamo užstatymo principų tyrimas Subačiaus g. Vilniaus Senamiestyje“ bei

(b) Tarptautinės paminklų ir paveldo vietovių tarybos Lietuvos nacionalinis komitetas (toliau – ICOMOS LNK) – 2016-02-04 vertinime „Daugiabučio gyvenamojo namo Subačiaus g. 20, 22, Vilniuje, projektinių pasiūlymų vertinimas dėl galimo poveikio Vilniaus istorinio centro, įrašyto į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, išskirtinei visuotinei vertei bei išvadų kitam projektavimo etapui teikimas”.

Manome, kad su šiais dokumentais Paveldo komisija yra neabejotinai susipažinusi, tačiau nepaisant to, visiškai jais nesivadovavo ir Pareiškime net nepaminėjo tokius vertinimus esant atliktus.

Paaiškiname, kad pateikiamuose vertinimuose remiamasi urbanistikos ir architektūros mokslu, nuosekliai ir sistemingai taiokomos moksliškai pagrįstos metodikos, tarptautinių organizacijų (ICOMOS) rekomendacijos, vertinimai ir išvados yra pagrįsti ir argumentuoti.

Tuo tarpu Paveldo komisijos Pareiškime išdėstytose išvadose vyrauja subjektyvizmas, manipuliacijos istoriniais duomenimis ir pateikiamos asmeniniu skoniu pagrįstos išvados.

Pažymėtina, kad tokių statinių, kokie statomi dabar Analizuojamoje teritorijoje, statyba būtų buvusi galima ir be Specialiojo plano, nes jokių imperatyvių įstatymų reikalavimų tokie pastatai nebūtų ir tuomet pažeidę. Laikas parodė, kad specialusis planavimas buvo reikalingas kaip būdas „atrasti“ dabartinius komplekso sprendinius tyrimų, diskusijų su specialistais ir kūrybinių paieškų keliu bei suderinti viešuosius ir privačiuosius interesus, o ne kaip būdas „sušvelninti“ paveldosauginį režimą.

Norėtume priminti, kad inicijuodamas Specialųjį planavimą Statytojas siekė ne statyti dabartinės architektūros kompleksą, o atkurti 1978 m. nugriautą Vaikelio Jėzaus prieglaudos dalį, iš esmės padidinti pastatų aukštingumą, ir suformuoti atskirą sklypą, kad nereikėtų projektinių sprendinių derinti su Vilniaus arkivyskupija. Visus šiuos privačius interesus (kurie nebuvo įtraukti į planavimo tikslus ir uždavinius) specialiojo planavimo eigoje Statytojui teko paaukoti:

– buvo nuspręsta, kad atkurta Vaikelio Jėzaus prieglaudos dalis užgožtų greta esančią Senamiesčio vertybę – Vilniaus Bastėją, ir pablogintų Vienuolyno ansamblio apžvelgiamumą tūriu konkuruodama su ansamblio statiniais. Todėl priimtas sprendimas jos neatkurti;

– pastatų absoliutinės altitudės nuspręsta nedidinti, kad šlaituose puoselėjami želdynų ir medžių masyvai iš dalies užstotų pastatų tūrius ir jie nedominuotų panoramose;

– Vilniaus arkivyskupija vis tiek liko Analizuojamoje teritorijoje suformuoto sklypo bendraturčiu, nes to reikalavo jos interesai.

Be to, negalima teigti – ką implikuoja Paveldo komisija, jog Analizuojamos teritorijos teisinė apsauga iki Specialiojo plano rengimo pradėjimo buvo pakankama.

Kaip minėta, Vienuolyno ansamblis, kartu su Analizuojama teritorija buvo saugomas viešam pažinimui ir naudojimui. NKPAĮ 24 str. 1 dalies 1-4 punktai konkretizuoja, kaip turi būti skleidžiamas kultūros paveldo pažinimas ir kaip paveldas turi būti viešai naudojamas. Įstatyme nurodoma, kad „( 1 ) sudaromos galimybės visuomenei jį tiesiogiai pažinti ir suvokti saugomą ir atskleistą istorinėje aplinkoje; (2) plėtojamas kultūrinis ir pažintinis turizmas; (3) skleidžiama informacija apie paveldą (4) paveldo pažinimas įtraukiamas į švietimo ir mokslo programas“.

Tyrimais pagrįstos informacijos stoka, nepatikslintos objektų vertingosios savybės, taikytinų paveldosauginių reikalavimų abstraktumas ir vidinės prieštaros, paveldo apsaugos institucijų nesugebėjimas taikyti tų abstrakčių reikalavimų konkrečiai situacijai iki Specialiojo plano rengimo pradžios buvo sukūrę padėtį, kai joks Vienuolyno statinių ansamblio paveldo objektų viešasis pažinimas ir naudojimas nebuvo įmanomas ne tik Analizuojamoje teritorijoje, bet ir Vilniaus arkivyskupijos valdomoje Vienuolyno ansamblio dalyje.

Apie kokias galimybes visuomenei lankytis ir gėrėtis paveldu autentiškoje aplinkoje galime kabėti, jei Analizuojamoje teritorijoje dominavo neautentiškas, urbanistinę struktūrą pažeidžiantis pastatas, į kurį nuolat kėsinosi vandalai ir asocialūs asmenys? Apie kokį viešą naudojimą galima kalbėti, jei privatizavusi ligoninę Valstybė nesudarė galimybių pakeisti jos paskirtį į tinkamą privačiam savininkui?

Priminsime, kad pagal anksčiau galiojusią Teritorijų planavimo įstatymo redakciją iki 2014-01-01 tam buvo reikalingas detalusis planavimas, o tam, kad jis būtų pradėtas, reikėjo ir specialiojo plano.

Statytojo vertinimu, Paveldo komisijos pozicija yra ciniška, t.y. kad Analizuojamos teritorijos teisinė apsauga iki Specialiojo plano rengimo pradėjimo buvo pakankama. Taip teigti gali tik nuo praktinės paveldosaugos visiškai atitrūkęs ir nykstančiam, apleistam paveldui abejingas subjektas, kuriam nėra žinoma, kokios apimties administracines procedūras ir darbus turi atlikti savininkas ir kokios teisinės prielaidos reikalingos tam, kad paveldo objekto viešasis pažinimas ir naudojimas taptų ne tuščia deklaracija, o realybe.

Paveldo komisija taip pat nurodo, jog Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2012 m. lapkričio 5 d. aktu Nr. KPD-AV-380, tikslindama Vienuolyno ansamblio vertingąsias savybes, Vienuolyno ansamblio teritorijos ribų netikslino, t. y. Teritorijos neatskyrė nuo Vaikelio Jėzaus prieglaudos teritorijos, todėl valstybės saugomo kultūros paveldo objekto teritorijos ribos nepakito. Galima numanyti, jog Paveldo komisija laiko, jog minėtoji vertinimo taryba „persidengiančias“ teritorijas paliko sąmoningai, siekdama paneigti specialiojo planavimo tikslą – Vienuolyno ansamblio teritoriją tikslinti (ją sumažinant).

Kaip plačiau aptariama toliau šiame rašte, tokia prielaida yra klaidinga. Viso specialiojo planavimo metu visos paveldosaugos institucijos ir kolegalūs organai nuosekliai laikėsi pozicijos, kad norint keisti kultūros paveldo objektų teritorijų ribas būtina rengti nekilnojamojo kultūros paveldo specialiojo teritorijų planavimo dokumentą ir tik jį patvirtinus atsiranda prielaidos vertinimo taryboms keisti teritorijų ribų planus. Iki specialiųjų planų patvirtinimo teritorijos ribos laikomos pirminėmis. Ši nuostata tiesiogiai kildinama iš norminio teisės akto – Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų 2005 m. birželio 23 d. Kultūros ministro ir Aplinkos ministro bendru įsakymu Nr. ĮV-261/D1-322 (žr. planavimo procedūrų inicijavimo metu galiojusią redakciją).

Taisyklių 4.3 punktas įsakmiai numato, kad „[nekilnojamojo kultūros paveldo specialiojo teritorijų planavimo] dokumentai rengiami, kai galiojančiuose bendrojo, detaliojo ar specialiojo planavimo dokumentuose nėra nustatyta nekilnojamojo kultūros paveldo sistema, jos dalių plėtros bendroji strategija, paveldosaugos reikalavimai arba būtina keisti, detalizuoti šią sistemą, strategiją, paveldosaugos reikalavimus, keisti kultūros paveldo objektų teritorijų, vietovių, apsaugos zonų ribas.“

2. Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – KPD) kompetencijos organizuoti kultūros paveldo objektų ar vietovių specialųjį planavimą.

Aukščiau aptartas Paveldo komisijos argumentas siejasi su šiuo menamu pažeidimu dėl KPD kompetencijos specialiojo planavimo organizavime.

Paveldo komisija teigia, kad KPD neturėjo teisės planuoti teritorijos prie Vaikelio Jėzaus pastato, nes šis objektas nebuvo ir nėra valstybės saugomas, turi tik „registrinio“ objekto statusą, tuo tarpu pagal NKPAĮ 8 str. 5 d. tokių kultūros paveldo objektų teritorijų ribas apibrėžia vertinimo tarybos.

Pastarąją įstatymo nuostatą taikydama kartu su NKPAĮ 22 str. 3 d. 2 p. teiginiu, jog kultūros paveldo teritorijų ir apsaugos zonų ribų planai rengiami steigiamų saugomomis vietovių teritorijų, apsaugos zonų riboms nustatyti ar pakeisti, Paveldo komisija daro išvadą, kad KPD, organizuodamas specialųjį planavimą, neva viršijo savo įgalinimus.

Pažymėtina, kad ir šis Paveldo komisijos Pareiškime pateikiamas vertinimas yra absoliučiai klaidingas. Kadangi pastarasis paraidžiui naudojamas Generalinės prokuratūros ieškinyje teismui dėl viešojo intereso gynimo, yra itin svarbu, jog toks klaidinantis vertinimas būtų ištaisytas.

Iš tiesų, jokio veikimo viršijant savo įgalinimus nebuvo, o KPD tinkamai išsprendė teisės aktų kolizijos atvejį: buvo iškilusi būtinybė ir keisti valstybės saugomo objekto – Vienuolyno ansamblio – teritorijos ribas (ką buvo leidžiama daryti tik specialiuoju planu), ir nustatyti registrinio paveldo objekto teritoriją (kas buvo pavesta vertinimo tarybai).

Kaip minėta, ta pati teritorija buvo ir Valstybės saugomo Vienuolyno ansamblio teritorija. Pagal istorinius tyrimus nustačius pagrindą inicijuoti Vienuolyno ansamblio teritorijos ribų tikslinimą bei paveldosaugos reikalavimų detalizavimą, tai daryti galėjo tik KPD ir tik vykdydamas specialųjį planavimą. Tai seka iš to paties Paveldo komisijos minimo NKPAĮ 22 str. 3 d. 2 p., nes pagal jį kultūros paveldo teritorijų ir apsaugos zonų ribų planai rengiami ne tik skelbiamų saugomais objektų teritorijų riboms nustatyti, bet ir esamų saugomų objektų riboms pakeisti.

NKPAĮ 22 str. 7 d. nustato, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentai rengiami pagal Kultūros ministerijos parengtas ir Kultūros ir Aplinkos ministrų patvirtintas šių dokumentų rengimo taisykles. Taisyklės aiškiai numatė KPD teisę organizuoti planavimą (13.1, 9-10 p.) ir Kultūros ministro teisę tvirtinti specialųjį planą (37.2 p.). Taigi, KPD veikė pagal savo kompetenciją ir įgaliojimų neviršijo.

Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos teisė apibrėžti registrinio onjekto – Vaikelio jėzaus prieglaudos – teritorijos ribas niekaip nebuvo pažeista, nes:

1. Pirmines šios teritorijos ribas (sutampančias su Vienuolyno ansamblio ribomis) apibrėžė Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba savo 2010 m. balandžio 23 d. aktu Nr. VI-RM-160. Prie vertinimo akto buvo pridėtas teritorijos ribų planas, kuriame šios vertybės teritorija sutampa su kitos vertybės – Misionierių vienuolyno statinių ansamblio (u.k. 761) ribomis. Šis teritorijos ribų planas iki šiol nėra pakeistas ir yra skelbiamas Kultūros vertybių registro duomenų bazėje https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/F5873F44-0E25-4934-BD5C-1B39AAF58441

2. Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo 2010-07-02 tarybos posėdyje buvo svarstomos teritorijų padalinimo ribos, išskiriant savarankiškas Vaikelio Jėzaus prieglaudos ir Misionierių vienuolyno statinių ansamblio teritorijas (žemiau pateikiami teritorijų ribų planų vaizdai).

Remiantis vertinimo tarybos 2010-07-02 posėdžio protokolu Nr. 74, taryba nutarė „rekomenduoti Misionierių vienuolyno statinių ansamblio ir Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglaudos Subačiaus g. 26 teritoriją“ atidalinti pagal parengtas siūlomas ribas. Vadinasi, savivaldybės vertinimo tarybos teisė iš esmės spręsti registrinių objektų teritorijų ribų nustatymo klausimą, pažeista nebuvo.

Akcentuotina ir tai, jog anot vertinimo tarybos narių, naujasis Vaikelio Jėzaus prieglaudos pastato ribų planas nebuvo užregistruotas Kultūros vertybių registre, nes, pateikus nustatytas ribas įkėlimui į Kultūros vertybių registrą, buvo gautas KPD atsakymas, kad valstybės saugomo objekto (Misionierių vienuolyno) teritorijos ribas galima keisti ir specialiuoju planu. Tuo tikslu buvo nuspręsta inicijuoti specialiojo planavimo rengimą.

Pozicijos, jog visa pirminė planuojama teritorija yra laikytina Vienuolyno ansamblio teritorija nuosekliai laikėsi visos valstybės ir savivaldos institucijos visu Specialiojo plano rengimo laikotarpiu. Tai nulėmė ir Specialiojo planavimo tikslų bei uždavinių formulavimą, susijusį išimtinai su Vienuolyno ansambliu.

Kita vertus, planavime dalyvavusios valstybės ir savivaldos institucijos pagrįstai laikė, jog paveldosaugos reikalavimų detalizavimas Analizuojamoje teritorijoje niekaip nesikerta su Specialiojo plano tikslu užtikrinti Vienuolyno ansamblio išsaugojimą ir jo teritorijoje taikomų reikalavimų įteisinimą, nes ir planavimo tikslų formulavimo metu, ir Specialiojo plano tvirtinimo metu Analizuojama teritorija vis dar buvo Vienuolyno ansamblio teritorija.

3. Dėl Specialiojo plano turinio

Paveldo komisija Pareiškime teigia, jog „Lieka neaišku, kokiu būdu KDP, organizuodamas naujų gyvenamųjų namų statybų planavimą, išsaugotų nustatytas vertingąsias savybes, ypač supančios aplinkos kultūrinio kraštovaizdžio autentiškumą – Vilniaus senamiesčio, įrašyto į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, ir Vienuolyno statinių ansamblio“.

Pirma, situacija, buvusi Specialiojo plano rengimo inicijavimo metu – pažeistos urbanistinės struktūros sovietinis ligoninės pastatas, ilguoju fasadu orientuotas į skardį – nelaikytina autentišku Vienuolyno ansamblio „fonu“, istoriniu kraštovaizdžiu, sudarančiu senamiesčio vertingąją savybę. Placiau apie tai žr. VGTU ataskaitą ir ICOMOS LNK ataskaitą bei šio rašto 1 dalį.

Antra, KPD ne organizavo gyvenamųjų namų statybų galimybių įteisinimą, o sprendė, kaip detalizuoti paveldosaugos planuojamoje teritorijoje reikalavimus, t.y. kokios teritorinės apsaugos priemonės bus proporcingos keliamiems tikslams ir moksliškai pagrįstos. Taisyklės (žr. 1 p., 6.2 p., 26.1.2-26.1.3) įpareigojo KPD ir plano rengėją Specialiuoju planu nustatyti teritorinės apsaugos priemones. Remiantis taisyklėmis, tokios priemonės suprantamos, kaip „Konkrečiai planuojamai teritorijai nustatyti paveldosaugos reikalavimai (saugomo objekto ar vietovės valdymo, naudojimo, disponavimo jais sąlygos, teritorijos ir apsaugos zonos žemės ir kitos specialiosios naudojimo sąlygos), reglamentuojantys žemės darbus, statinių ar įrenginių statybą, statinių aukštį, tūrį, užstatymo tankį ir intensyvumą, išorės apdailos medžiagas, apželdinimą, želdinių aukštį, tankį, rūšį, transporto srautus, jų intensyvumą ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatytus kitus veiksnius“.

Taigi, KPD ir Specialiojo plano rengėjas nustatė tuos Specialiojo plano sprendinius, kuriuos pagal teisės aktus privalėjo nustatyti. Taigi įvertinus VGTU bei ICOMOS ataskaitų turinį, akivaizdu, kad Paveldo komisijos išvada, jog Specialiojo plano sprendiniai nebuvo pakankami Vienuolyno statinių ansamblio ir Senamiesčio vertingosioms savybėms išsaugoti yra klaidinga.

Trečia, pastatų paskirties, žemės naudojimo būdo klausimas Specialiuoju planu nebuvo sprendžiamas. Specialiojo plano sprendiniai – pastatų aukštis, užstatymo tankis, intensyvumas ir medžiagiškumo, želdynų reikalavimai galioja bet kokios paskirties objektui, todėl kaltinimai, jog Specialiojo plano sprendiniais buvo siekiama „gyvenamųjų namų statybos“ vietoje to, kad būtų įteisinti paveldosauginiai reikalavimai, nėra pagrįsti.

Pažymėtina, kad šis Paveldo komisijos Pareiškime pateikiamas vertinimas vėlgi paraidžiui naudojamas Generalinės prokuratūros ieškinyje teismui dėl viešojo intereso gynimo, todėl tokią klaidingą Paveldo komisijos išvadą yra itin svarbu identifikuoti ir ja nesivadovauti.

4. Dėl Specialiojo plano viešinimo procedūrų ir inicijuoto Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo

Pareiškime nurodomas neva padarytas Specialiojo plano viešinimo procedūrų pažeidimas iš tikrųjų yra teisės taikymo klaida. Paveldo komisija remiasi ta Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatų (toliau – Nuostatai), patvirtintų Vyriausybės 1996-09-18 nutarimu Nr. 1079, redakcija, kuri netaikytina Specialiojo plano viešinimui.

Viešojo administravimo srityje galioja teisės aktų galiojimo laike principas, t.y. administracinės procedūros, prasidėjusios iki teisės akto įsigaliojimo, vykdomos laikantis iki tokio teisės akto įsigaliojimo galiojusių nuostatų. Ši taisyklė ne kartą pripažinta teismų praktikoje.2
.
Nuo 2014-01-01 įsigaliojo nauja Teritorijų planavimo įstatymo (toliau – TPĮ) redakcija. Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija yra viešai paskelbusi išaiškinimą, jog „iki 2014-01-01 pradėtą rengti specialųjį planą, norėdami baigti rengti, privalo vadovautis iki 2014-01-01 galiojusių teisės aktų, reglamentavusių teritorijų planavimą, nuostatomis, jų tarpe ir dėl visuomenės dalyvavimo teritorijų planavime“.

Todėl yra visiškai neaišku, kodėl Paveldo komisija Pareiškime vadovavosi Nuostatų 2013-12-18 redakcija, įsigaliojusia 2014-01-01, t.y. kartu su naujuoju TPĮ. Pažymėta, kad taikytinoje Nuostatų redakcijoje nėra Paveldo komisijos cituojamų nuostatų, apie būtinybę skelbti planavimo tikslus, uždavinius ir kitą informaciją, jei taikoma supaprastinta visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese tvarka, kaip kad ir buvo šiuo atveju. Taigi, planavimo tikslai ir uždaviniai išvis galėjo būti nenurodomi, jau nekalbant apie „planuojamus sprendinius“.

Be to, atmetus Paveldo komisijos argumentus dėl Specialiojo plano sprendinių neatitikimo planavimo tikslams ir uždaviniams, šie argumentai tampa nebeaktualūs ir viešinimo kontekste.

Tai, kad visuomenės dalyvavimas viešuosiuose svarstymuose nebuvo apribotas patvirtina ir kitos su projekto viešumu susijusios aplinkybės.

Vertėtų akcentuoti, kad objektas, išskyrus Vilniaus arkivyskupiją, kuri į planavimo procedūras buvo įtraukta nuo pirmųjų dienų, neturi artimos kaimynystės. Jis ribojasi su gatve ir laisva valstybine žeme. Todėl net dabar, kai neatsakingas valstybės institucijų komunikavimas yra pritraukęs didžiulį visuomenės dėmesį, objektu domisi išimtinai paveldosaugos profesionalai ir šios srities aktyvistai – visuomenininkai, o ne kaimynai.

Pabrėžtina, kad urbanistikos, architektūros ir paveldosaugos profesionalams bei aktyvistams projektas buvo gerai žinomas dar nuo architektūrinio konkurso laikų. 2014 metais Lietuvos architektų sąjunga (toliau – LAS) organizavo architektūrinių pasiūlymų (idėjinio projekto) konkursą, kuriame dalyvavo didelė dalis aktyviai kuriančių Lietuvos architektų. Konkurso kontekste jie domėjosi Analizuojamos teritorijos paveldosauginiu režimu, konsultavosi su paveldosaugos ekspertais dėl Analizuojamos teritorijos paveldosauginio režimo detalizavimo perspektyvų, siekdami, kad jų konkursiniai darbai nepažeistų paveldo objektų vertingųjų savybių.

Konkursiniai darbai, įskaitant ir laimėjusįjį, buvo viešinti LAS patalpose surengtoje ekspozicijoje, paskelbti ir iki šiol publikuojami LAS interneto puslapyje.3 Paskelbus konkurso laimėtoją, socialiniuose tinkluose, profesinėje spaudoje, susitikimuose, vyko suinteresuotos visuomenės diskusija dėl jo sprendinių. Tai Žinių radijo laidoje yra patvirtinęs dabartinis Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis, kuris tuo metu buvo privačiai praktikuojantis urbanistas ir architektas. Apie projekto viešumą, žinomumą ir viešas diskusijas dėl jo galėtų patvirtinti ir daugelis kitų urbanistikos, architektūros ir paveldosaugos bendruomenės atstovų.

Ignoruojama ir tai, kad dar vienas Specialiojo plano sprendinių, susijusių su teritorijų „atskyrimu“, viešinimas vyko rengiant žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą 2015-2016 metais. Šiuo žemėtvarkos dokumentu buvo įgyvendinami Specialiojo plano sprendiniai. Apie žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo pradžią, parengimą ir patvirtinimą viešai skelbta net tris kartus, kiekvieną kartą nurodant, jog projekto uždaviniai – padalinti teritoriją į du ar daugiau žemės sklypų bei nurodant teritorijos adresą bei iniciatorius – Vilniaus arkivyskupiją bei Statytoją. Nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016-04-14 vyko parengto žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto viešinimas žpdris sistemoje.4 Suinteresuotos visuomenės pastabų negauta.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2017-07-11 Lietuvos Respublikos Seime įregistruotas Teritorijų planavimo įstatymo Nr. l-1120 31 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIlP-99055 (toliau – Įstatymo projektas). Šiuo projektu yra siūloma nustatyti, kad teritorijų planavimo dokumentų viešinimo procedūrų supaprastinta tvarka nebūtų taikoma į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktų kultūros ir gamtos paveldo objektų ir vietovių teritorijų planavimui.

Įstatymo projekto Aiškinamajame rašte nurodyta, kad „<…> galiojanti teritorijų planavimo tvarka nesuteikia visuomenei galimybių tinkamai susipažinti su į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktų objektų ir vietovių teritorijų planavimo dokumentais bei neleidžia jai tapti svarbia teritorijų planavimo procesų dalimi“. 6

Įstatymo projekto iniciavimas ipso facto (savaime) patvirtina, kad dabartinis teisinis reguliavimas nereikalavo, kad rengiant ir derinant Specialųjį planą būtų reikėję taikyti kitokias (nei buvo taikytos) viešinimo procedūras.

Esant aukščiau apibūdintai situacijai, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo teigti, jog viešinimo procedūros buvo nepakankamos ar pažeidžiančios teisės aktus.

Pažymėtina, kad šis Paveldo komisijos Pareiškime pateikiamas vertinimas taip pat paraidžiui naudojamas Generalinės prokuratūros ieškinyje teismui dėl viešojo intereso gynimo, todėl tokią klaidingą Paveldo komisijos išvadą yra itin svarbu identifikuoti ir ja nesivadovauti.

5. Dėl kultūros paveldo objektų teritorijų ribų keitimo pagrindo

Statytojas kategoriškai nesutinka su Paveldo komisijos teiginiu, jog „Remiantis istorinių tyrimų duomenimis galima teigti, kad KPD, neatlikęs tyrimo, be jokio pagrindimo organizavo Vilniaus misionierių vienuolyno statinių ansamblio teritorijos ribų pakeitimą ir tuo pažeidė NKPAĮ nuostatas, numatančias tyrimų būtinybę“.

Specialiojo plano Aiškinamojo rašto 2.2-2.3 punktai (7-15 puslapiai) skirti Specialiojo plano sprendinių pagrindimui tyrimų rezultatais. Pati tyrimų medžiaga, sudaranti gausybę tyrimų ataskaitų, Paveldo komisijai buvo žinoma ir prieinama.

Statytojas nesupranta, kokie „istorinių tyrimų duomenys“ sąlygojo Paveldo komisijos išvadą, jog „nebuvo jokio pagrindo specialiuoju planu atskirti Vilniaus misionierių vienuolyną nuo Vaikelio Jėzaus prieglaudos ir šioms vertybėms suformuoti atskiras teritorijas“. Pažymėtina, kad Paveldo komisija, darydama išvadą, jog Vilniaus misionierių vienuolynas ir Vaikelio Jėzaus prieglauda funkciniais ryšiais buvo susiję ir veikė kaip vientisas ūkinis vienetas, remiasi ne istoriniais tyrimais, o 2012-11-05 Vertinimo tarybos akte Nr. KPD-AV-380 (7.5. papunktyje) pateikta informacija, jog prie Vienuolyno veikė našlaičių ir pamestinukų Vaikelio Jėzaus prieglauda, įkurta 1788—1791 m.

Pažymėtina, kad pati Paveldo komisija patvirtina, jog „Vertinimo tarybos akto 7.5. papunktyje nurodoma informacija <…>“, t.y. remiamasi informacija, kuri, akivaizdu, nėra tolygu „istoriniams tyrimams“. Vertinimo tarybos akto 7.5. papunktyje yra pateikiami grynai istoriniai faktai, tačiau jie nepatvirtina Paveldo komisijos padarytos išvados dėl Vienuolyno ir Vaikelio Jėzaus pastatų sąsajumo funkciniais ryšiais ir veikimo kaip vientiso ūkinio vieneto.

Pažymėtina, kad kaip ir nurodyta aukščiau, istorinių tyrimų buvo atlikta itin daug. Vienas jų – 2008 m. istorikės Laimos Vileikienės parengta Istorinė Vienuolyno statinių ansamblio ir jo teritorijos raidos analizės apybraiža (pateikiama Specialiojo plano Aiškinamoje rašto 2.2. punkte „lstorinės raidos analizė“). Tik išanalizavus eilę istorinių dokumentų ir šaltinių, istorikė galėjo prieiti prie šių išvadų:

– „Fiurstenhofo plane aiškiai matosi, kad vienuolyno žemės formuotos iš atskirų sklypų, juos superkant. Nagrinėjamoje teritorijoje prie Subačiaus gatvės dar išlikusi posesijinė struktūra kaip ir priešingoje gatvės pusėje. Plane aiškiai matomos dvi valdos su pastatais. Šiose valdose vėliau, 1787 m., buvo įsteigta Vaikelio Jėzaus vaikų prieglauda, kuria 1786 m. Jadvyga Teresė Oginskienė nupirko sklypą“ (Specialiojo plano Aiškinamojo rašto 2.2.2. punktas, 8 psl.);

– „1790 m. Vilniaus miesto sklypai buvo sunumeruoti. 1808 m. plane, sudarytame matininko K. Griunerto, Vaikelio Jėzaus prieglaudos sklypui suteiktas Nr. 1320, misionierių vienuolynui – Nr. 1325 ir Nr. 1326“ (Specialiojo plano Aiškinamojo rašto 2.2.2. punktas, 9 psl.);

– „Tarp Misionierių vienuolyno sodo ir Kūdikėlio Jėzaus prieglaudos sklypo 1808 metų plane matome skersgatvį, vadinamą Paslaptinguoju, kuris akivaizdžiai dalijo teritoriją į dvi atskiras dalis. Rasų gatvės tęsinyje akligatvis skyrė vienuolyno teritoriją nuo sodo. “ (Specialiojo plano Aiškinamojo rašto 2.2.2. punktas, 9 psl.);

Akivaizdu, kad Paveldo komisija, pasirėmusi vienu „pliku“ istoriniu faktu, t.y. jog Vaikelio Jėzaus prieglauda veikė prie Misionierių vienuolyno, pati Pareiškime iš esmės „atliko“ istorinį tyrimą ir nusprendė, jog šios dvi teritorijos buvo funkciškai susijusios ir veikė kaip vientisas ūkinis vienetas. Tačiau tokia išvada yra niekinė, ji neturi jokios reikšmės, kadangi nėra paremta jokiais istoriniais tyrimais, o yra tiesiog Paveldo komisijos samprotavimas ir nuomonė, istorinių faktų „pritaikymas“ prie Paveldo komisijos Pareiškime dėstomos pozicijos.

Tokia Paveldo komisijos ciniška išvada, neparemta jokiais istoriniais dokumentais, šaltiniais, tyrimais, o paremta pačios komisijos samprotavimais apie funkcinį teritorijų sąsajumą labai aiškiai demonstruoja visišką kompetencijos šiems klausimams neturėjimą ir išankstinės — priešiškos – pozicijos užėmimą.

Šia savo niekine išvada Paveldo komisija (o ypač jos aukščiau nurodyti nariai ir darbuotojai) klaidina Generalinę prokuratūrą, kadangi prokuroras šį Paveldo komisijos nustatytą menamą pažeidimą nurodė ir ieškinyje teismui. Dėl tos priežasties itin svarbu tokią klaidinančią išvadą identifikuoti ir ja nesivadovauti.

lV. Dėl Paveldo komisijos neveikimo

Statytojas jau aukščiau šiame savo rašte minėjo, kad Paveldo komisija neturėjo teisės aktais suteikiamos kompetencijos svarstyti Specialiojo plano teisėtumo ir spręsti dėl galimų specialiojo planavimo metu atliktų pažeidimų, bei kreiptis į Generalinę prokuratūrą.

Tačiau jeigu laikytume, kad komisija tokią kompetenciją galėjo turėti, pabrėžtina, kad komisijos 2017-06-02 kreipimasis į Generalinę prokuratūrą tokiu atveju yra itin pavėluotas: komisija situaciją apie dar tuo metu planuojamas statybas Subačiaus gatvėje žinojo nuo 2016-06-30.

Paaiškiname, kad, kaip Jums yra žinoma, 2016-06-30 Paveldo komisija raštu (kuris jau minėtas aukščiau) kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę ir kitas institucijas, nurodydama, kad ji susipažino su aukščiau nurodytu ICOMOS LNK 2016-02-04 atliktu projektinių pasiūlymų vertinimu ir prašė peržiūrėti projektuojamus sprendinius, galimai pažeisiančius Vaikelio Jėzaus prieglaudos pastato vertingąsias savybes ir autentiškumą, valstybės saugomos Misionierių vienuolyno tvoros vertingąsias savybes ir Vilniaus senamiesčio vertingąsias savybes.

Jeigu laikytume, kad šis kreipimasis buvo visgi pateiktas Paveldo komisijos vardu, ne pirmininkės asmeniškai (žr. šio rašto II dalį), iš tokio kreipimosi yra akivaizdu, kad Paveldo komisija jau nuo 2016-06-30 (o galimai ir anksčiau) domisi Subačiaus g. projektu. Atsižvelgiant į tai kyla pagrįstas klausimas, kodėl komisija į Generalinę prokuratūrą nesikreipė prieš vienerius metus, jeigu jau tuo metu komisijai buvo prieinama visa informacija ir komisija įžvelgė eilę pažeidimų (išdėstytų minėtame 2016-06-30 komisijos rašte).

V. Dėl Paveldo komisijos narės Jūratės Markevičienės interesų konflikto

Statytojas vėlgi pažymi, ką nurodė aukščiau, kad Paveldo komisija neturėjo teisės aktais suteikiamos kompetencijos svarstyti Specialiojo plano teisėtumo ir spręsti dėl galimų specialiojo planavimo metu atliktų pažeidimų bei kreiptis į Generalinę prokuratūrą.

Tačiau jeigu laikytume, kad komisija tokią kompetenciją galėjo turėti, pabrėžtina, kad 2017-05-26 komisijos posėdyje 7-uoju darbotvarkės klausimu priimtas sprendimo teisėtumas kelia didelių abejonių.

Paaiškiname, kad kaip Jums yra žinoma, Jūratė Markevičienė nuo 2017-05-02 yra Paveldo komisijos nare.

Dar 2016-05-27 ir vėliau 2017-04-13 Jūratė Markevičienė, kaip ICOMOS ir Lietuvos dailės istorikų draugijos narė, teikė pareiškimus ICOMOS LNK dėl būtinybės kreiptis į atsakingas institucijas dėl 2016-02-04 ICOMOS LNK atlikto Daugiabučio gyvenamojo namo Subačiaus g. 20, 22, Vilniuje, projektinių pasiūlymų vertinimo dėl galimo poveikio Vilniaus istorinio centro, įrašyto į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, išskirtinei visuotinei vertei bei išvadų kitam projektavimo etapui teikimas neteisėtumo.

Jūratė Markevičienė, teikdama minėtus raštus, bei išsakydama savo poziciją, nuomonę planuojamų (ir vėliau – vykdomų) Subačiaus g. statybų klausimais, veikė kaip visuomenininkė (ICOMOS ir Lietuvos dailės istorikų draugija yra asociacijos, t.y. yra nevyriausybinės organizacijos). Taigi 2016-05-27 ir 2017-04-13 raštuose Jūratė Markevičienė pateikė asmeninius pastebėjimus, paaiškinimus, nuomonę, kurie parodo didelį asmeninį Jūratės Markevičienės susidomėjimą vykdomu projektu.

Atsižvelgiant į tai, Jūratė Markevičienė 2017-05-26 Paveldo komisijos posėdyje sprendžiant dėl Vilniaus misionierių vienuolyno komplekso tvarkybos plano, apskaitos, daugiabučių namų Subačiaus g. 20, Vilniuje, projekto ir vykdomų statybos darbų 7 privalėjo nusišalinti, taip pat privalėjo nusišalinti komisijai sprendžiant dėl kreipimosi į Generalinę prokuratūrą 8. Tokio Jūratės Markevičienės elgesio reikalauja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, kadangi 2017-05-02 tapusi Paveldo komisijos nare Jūratei Markevičienei įstatymas tapo taikomas.

Iš minėtų 2016-05-27 ir 2017-04-13 raštų akivaizdu, kad Jūratė Markevičienė turėjo ir iki šiol turi akivaizdų privatų interesų – pasiekti, kad statybos Subačiaus gatvėje būtų sustabdytos (nutrauktos). Įstatymo 11 str. 1 d. nustatyta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, Įstatymo 13 str. 1 d. įtvirtintas draudimas naudoti savo pareigas, galias ir vardą, siekiant paveikti kitų asmenų sprendimą, kuris sukeltų interesų konfliktą.

Įstatymo 2 str. 4 d. interesų konfliktą apibrėžia kaip situaciją, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, susijusį su jo privačiais interesais. Minėto įstatymo 2 str. 3 d. privačius interesus apibūdina kaip asmens, dirbančio ar siekiančio dirbti valstybės ar savivaldybės tarnyboje, (ar jo artimojo giminaičio) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas.

Paveldo komisijos nuostatų 19 p. nustato komisijos nariui pareigą vengti galimų viešųjų ir privačių interesų konflikto. Paveldo komisijos darbo reglamentas (2008-03-20 patvirtintas Paveldo komisijos pirmininko įsakymu Nr. Nr. V-2(1.3.)) imperatyviai įpareigoja komisijos narį nusišalinti (54 punktas):

„Komisijos narys turi nusišalinti, jeigu Komisija posėdyje arba kitaip sprendžia, nagrinėja klausimą, susijusį su Komisijos nario privačiais interesais, galinčiais sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą, arba jeigu yra kitų priežasčių, galinčių turėti įtakos klausimo nagrinėjimo nešališkumui. “

Akivaizdu, kad šis Jūratės Markevičienės privatus interesas turėjo įtakos jai atliekant tarnybines pareigas, t.y. 2017-05-26 Paveldo komisijos posėdyje Jūratė Markevičienė balsavo už kreipimąsi į Generalinę prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, nors, vadovaujantis teisės aktais, priimant šį sprendimą Jūratė Markevičienė privalėjo nusišalinti dėl viešų ir privačių interesų konflikto.

Pažymėtina, kad tiek įstatymas, tiek nuostatai, tiek darbo reglamentas numato, jog komisijos narys privalo nusišalinti nuo sprendimo priėmimo, jau vien tuo pagrindu, kad toks interesų konfliktas yra galimas.

Atsižvelgiant į tai, kyla pagrįstų abejonių dėl Paveldo komisijos 2017-05-26 posėdyje 7-uoju darbotvarkės klausimu priimto sprendimo teisėtumo ir iš to sekusio komisijos 2017-06-02 kreipimosi į Generalinę prokuratūrą teisėtumo.

VI . Pareiškimas Vyriausybei ir Statytojo nuostoliai

Statytojo vienintelis akcininkas R. Pipia 2017-06-22 su pareiškimu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, prašydamas sustabdyti vykdomų investicijų į projektą persekiojimą (Pareiškimas – Priedas Nr. 3).

Pareiškime jis nurodo, jog sustabdžius Statytojo vykdomas projekto statybas, būtų patirti 19 534 207 EUR nuostoliai, o taip pat kas mėnesį nuo statybų sustabdymo momento būtų patirti 26 438 EUR dydžio nuostolius, kuriuos sudarys šio projekto įgyvendinimo einamosios išlaidos. Dėl valstybės institucijų, tame tarpe ir Statybos inspekcijos veiksmų, Statytojas jau prarado 6 669 663 EUR pajamų, o visiškai nutraukus statybas, jis prarastų ir visas suplanuotas pajamas, gautinas iš planuotų butų pardavimų, kurių suma yra 16 688 574 EUR.

Šios Statytojo akcininko investicijos nepagrįstai būtų prarastos, dėl ko atsakomybė kartu su kitomis valstybės institucijos tektų ir pačiai Paveldo komisijai, inicijavusiai tariamai pažeisto viešojo intereso gynimą.

VII. Statytojo prašymas (reikalavimas)

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, prašome Paveldo komisijos kreiptis į Generalinę prokuratūrą su prašymu nesivadovauti 2017-06-02 Paveldo komisijos raštu Nr. V11-163 (1.24.).

Taip pat yra analizuojama galimybė kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu pripažinti 2017-06-02 Paveldo komisijos raštą Nr. V11-163 (1.24.), kaip individualų teisines pasekmes sukeliantį teisės aktą, neteisėtu bei reikalauti nuostolių atlyginimo. Reiškiant reikalavimą atlyginti žalą bus įrodinėjama, kad Paveldo komisijos atsakingų tarnautojų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintos kompetencijos viršijimas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad Valstybei tektų atsakomybė.7

Jei per 14 (keturiolika) dienų nuo šio rašto gavimo dienos Paveldo komisija neatšauks savo 2017-06-02 rašto Nr. V11-163 (1 .24.) (ar nepateiks prašymo juo nesivadovauti), Statytojas ketina imtis žemiau nurodytų teisinių veiksmų: sustabdžius Statytojo statybas (prie to neginčijamai prisidės ir prašomas atšaukti 2017-06-02 Paveldo komisijos raštas Nr. V11-163 (1.24.), kreiptis į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl Paveldo komisijos narių ir administracijos darbuotojų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnį (piktnaudžiavimas tarnyba), taip pat pareikš Valstybei ieškinius dėl žalos atlyginimo, į bylą trečiaisiais asmenimis įtraukdamas Paveldo komisijos narius, balsavusius už kreipimąsi į Generalinę prokuratūrą, bei darbuotojus, parengusius raštą Nr. V11-163 (1.24.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tam, jog valstybės tarnautojo veika būtų kvalifikuojama kaip piktnaudžiavimas, yra būtini šios nusikalstamos veikos padariniai – didelės žalos dėl minėtų veikų atsiradimas valstybei.8 Tokia žala, kaip nurodyta aukščiau, Statytojui (o vėliau ir Valstybei) yra akivaizdi ir reali.

2017-06-02 rašto Nr. V11-163 (1.24.) neatšaukimas nepaisant to, kad Statytojas pateikė visus argumentus bei medžiagą, pagrindžiančius rašte nurodomų pažeidimų nebuvimą, būtų akivaizdus tyčinis Statytojo veiklos trikdymas. Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. numato: „Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos ar darbuotojo kaltės.“ Valstybės tarnybos įstatymo 33 str. 1-2 d. nurodo: „Žala, atsiradusi dėl valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Valstybės tarnautojo padarytą žalą atlyginusi valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga turi regreso teisę reikalauti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo tokio dydžio žalos atlyginimo, kiek ji sumokėjo, bet ne daugiau kaip 9 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. Jeigu valstybės tarnautojas žalą padarė tyčia, valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga į padariusį žalą valstybės tarnautoją turi tokio dydžio regreso teisę, kiek ji sumokėjo žalos atlyginimo.“

Pridedama:
1. Atstovavimo sutartis (2 lapai);
2. Vyriausybės kanclerio raštas Aplinkos ministerijai ir 2017-06-22 Statytojo pareiškimas dėl pažeistų investuotojo teisių ir vykdomų investicijų, susijusių su UAB „Misionierių namai“, persekiojimo sustabdymo (10 lapų)

Pagarbiai,

UAB „Misionierių namai“ atstovas advokatas Linas Sesickas

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Atšaukti atsakymą

Naujausi įrašai

Video