Ar „skolininkas“ turi teisę gyventi

Ar „skolininkas“ turi teisę gyventi

Esi skolingas – nevalgyk, nesigydyk, nesiprausk, nesišildyk, neik iš namų (jeigu juos dar turi), negyvenk. Mirk. Taip apibūdinčiau vyraujantį antstolių ir dviejų ministerijų – Socialinių reikalų ir darbo bei Teisingumo – požiūrį į žmones, kurie paliekami be pajamų pačiam minimaliausiam išgyvenimui. Per pusę metų, kai Seimo nario Naglio Puteikio pagalbos prašantiems žmonėms kartu su „pro bono“ talkinančiais teisininkais rengiame skundus antstoliams ir dokumentus teismams, su tokiu požiūriu teko susidurti daug kartų: tarsi žmogus, pavadintas „skolininku“, būtų jau ne visai žmogus.

Ir vis dėlto vilties tokią padėtį pakeisti yra – tai žinia labiausiai skurstantiems, už kurią verta pasakyti AČIŪ vienai antstolei, parodžiusiai, kaip daug lemia konkretaus žmogaus gebėjimas priimti sprendimą pagal sąžinę, nepaisant nežmoniškų papročių, kurių laikosi dauguma.

*******

Poniai Aušrai (vardas pakeistas) 79 metai. Šią žiemą per didžiuosius šalčius ji gyveno nešildomoje įstaigoje, o kad nesušaltų, miegodavo su slidininko apranga. Šiek tiek pašildydavo laikiną būstą tik tada, kai darydavosi visai nebeištveriama – nuolat šildytis neturėjo ir neturi už ką. Visą gyvenimą dirbusi moteris gauna 235,56 Eur pensijos – tik 10 Eur mažiau už vidutinę senatvės pensiją (246,95 Eur) – tad jos pajamos mažesnės už oficialią skurdo rizikos ribą, kuri 2014-iais buvo 241 Eur per mėnesį vienam gyvenančiam žmogui. Bet ir iš šios sumos iki praėjusios savaitės pagal dviejų antstolių patvarkymus kas mėnesį buvo išskaitoma po 47,11 Eur, o pragyvenimui likdavo 141,3 Eur. Nei nekilnojamojo turto, nei nuolatinės gyvenamosios vietos moteris nebeturi – yra įtraukta į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą – o to, kas lieka iš pensijos, ne visada pakanka maistui.

„Išvažiuosiu į Vokietiją prižiūrėti senukų“, – visai rimtai pasakė ji, kai pirmą kartą kalbėjomės apie bėdas su antstoliais. Jei nematytum dokumentuose įrašytos gimimo datos, nepatikėtum, kad poniai Aušrai netrukus aštuoniasdešimt.

Jos skurdas, iš kurio išieškoma paliekant tiek, kad žmogus priverstas badmiriauti, nėra ypatingas atvejis. Tai sisteminis reiškinys – N. Puteikio pagalbos prašo daug tokių žmonių. Pensininkai ir neįgalieji, į kurių pensijas antstoliai nukreipia išieškojimą, pasmerkiami gyventi pusbadžiu su duona ir arbata – dažniausiai jiems net nepriklauso pašalpos, nes savivaldybės jas skiria pagal pajamas „ant popieriaus“. Tokie dalykai, kaip kultūrinių poreikių tenkinimas, šiems žmonėms yra kitos planetos prabanga.

Turbūt ciniškiausias šios situacijos aspektas – tai, kad įstatymas draudžia vykdyti tokį nežmonišką išieškojimą. Šis lėtinis silpniausių visuomenės narių žudymas (būtent žudymas, nes skurdas, neviltis ir ilgalaikė depresija stumia ne tik į socialinę mirtį, bet ir tiesiogine prasme trumpina jų gyvenimus) vyksta nepaisant nei įstatymo, nei teismų išaiškinimo.

Įstatyme – draudimas išieškoti iš išgyvenimui būtinų lėšų

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 668 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, „išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (MMA)“.

Teismai jau išaiškino, kokia yra šio apribojimo prasmė ir taikymo ribos.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartyje civilinėje byloje 2S-730-656/2015 nurodė, kad šiuo apribojimu „siekiama apsaugoti skolininko interesus ir užtikrinti minimalius, būtiniausius asmens kasdieninius poreikius. Todėl šis ribojimas galimas bet kokioms lėšoms, išskyrus CPK 739 straipsnyje nurodytas sumas, į kurias apskritai negalima nukreipti išieškojimo. Tačiau šis išieškojimo ribojimas galimas tik vienoms pajamoms.“ Ta pačia įsiteisėjusia nutartimi teismas kaip nepagrįstus atmetė antstolio ir pirmosios instancijos teismo argumentus, neva išieškoti pagal šį straipsnį draudžiama tik iš grynųjų pinigų arba tik iš darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų.

Taigi, CPK 668 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas kategoriškas draudimas nukreipti išieškojimą į minimaliam skolininko pragyvenimui būtiną vienintelę pinigų sumą, ir nėra jokių išlygų, kad jis nebūtų taikomas kokioms nors turto formoms ir jo taikymas priklausytų nuo to, kas turi skolininkui priklausančias lėšas – bankas, „Sodra“, ar pats žmogus asmeniškai. Svarbu tik nustatyti tris aplinkybes – pirma, ar piniginės lėšos priklauso skolininkui, antra, ar jos neviršija MMA, ir, trečia, ar jos yra vienintelės skolininko pajamos. Nustačius visas šias aplinkybes, išieškojimas iš tokių lėšų negalimas.

Toks išaiškinimas atitinka teismų praktikoje pateiktą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad CPK 668 straipsnyje įtvirtintu apribojimu įstatymų leidėjas nustatė absoliučią neliečiamybę tai skolininko turto daliai, kuri būtina esminiams ir gyvybiškai svarbiems poreikiams patenkinti, todėl iš jos negali būti išieškoma, net jei skola kreditoriui nebūtų grąžinta. Štai citata: „Įstatymų leidėjas, detalizuodamas konstitucinį nuosavybės teisių apsaugos ir subjektų lygiateisiškumo principus, CPK normose, reglamentuojančiose išieškojimo iš skolininko turto tvarką, nustato skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyrą: skolininkui, nevykdančiam savo įsipareigojimų, gali būti taikomos turtinio poveikio priemonės ir skola išieškoma priverstinai; kartu yra saugomi ir ginami kreditoriaus, sąžiningai įvykdžiusio savo prievoles, interesai. Kita vertus, įgyvendinant kitus Konstitucijoje įtvirtintus principus (proporcingumo, teisingumo bei socialinės darnos) vykdymo procese tam tikrai skolininko turto daliai, kuri būtina esminiams ir gyvybiškai svarbiems poreikiams patenkinti, yra nustatyta absoliuti neliečiamybė, todėl iš jos negali būti išieškoma (CPK 668 straipsnis), net jei skola kreditoriui nebūtų grąžinta. (pabraukta R. K.).

Tačiau gyvenimas vyksta priešingai, nei nustatė įstatymas ir išaiškino teismai.

Esi skolingas – mirk

Tarp žmonių, paprašiusių N. Puteikio pagalbos, yra serganti moteris, kurios pensijos dydis 108 Eur, iš tos sumos dar išieškoma pusė, o iš to, kas lieka, ji turi išgyventi mėnesį. Tokie dalykai, kuriuos įstatymas draudžia, įmanomi dėl kelių priežasčių.

Pirma – su antstoliais susiduriantys skurstantys žmonės dažnai nemoka, nedrįsta ir neturi materialinių galimybių ginti savo teises (net registruoto laiško išsiuntimas jiems yra didelės išlaidos). Dauguma jų net nežino, kad galima skųsti antstolio patvarkymą, kuriuo išieškojimas nukreiptas į vieninteles pajamas, neviršijančias MMA.

Antra – net jei toks žmogus pateiks skundą antstoliui, didžiausia tikimybė, kad šis skundo netenkins ir ginčas persikels į teismą, o pirmosios instancijos teismas priims sprendimą, palankų ne badmiriaujančiam žmogui, bet antstoliui.

Per tą pusmetį, kai padedame rengti skundus ir prašymus, tik viena antstolė sutiko nutraukti skolos išieškojimą iš pensijos, neviršijančios MMA. Kiti prašymus atmetė, o kai kurie nepasigėdijo nurodyti ir tą patį argumentą, kurį Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartimi jau pripažino nepagrįstu – neva draudimas taikomas tik grynųjų pinigų sumai.

Nieko nuostabaus, nes būtent tokį antstolių požiūrį skatina Socialinės apsaugos ir darbo bei Teisingumo ministerijos. Kai 2015 m. vasarą N. Puteikis kreipėsi į jas dėl pensininko, iš kurio 159 Eur pensijos išskaičiuojama pusė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija išaiškino, neva „CPK 668 straipsnis išieškojimui iš pensijos netaikytinas“, o Teisingumo ministerija nuo aiškaus atsakymo išsisuko, bet nurodė, kad fizinio asmens atsakomybė „negalėtų būti diferencijuota pagal šio asmens socialinę/finansinę padėtį“ (paklausimą ir abu atsakymus rasite čia).

Paprasčiau tariant, esi skolingas – teisės gyventi nebeturi.

Ministerijų diegiamas supratimas apie Konstitucijoje įtvirtintus proporcingumo, teisingumo ir socialinės darnos principus maždaug toks: jei žmogus pragyvenimui turi 2 litus, pusę gali nuskaičiuoti antstoliai.

Kitaip – įmanoma

Kaip vilties teikianti išimtis tokiame kontekste atrodo antstolės Jurgitos Bareikienės patvarkymas, kurį ji priėmė gavusi prašymą iš pradžioje minėtos pensininkės, praleidusios žiemą nešildomoje įstaigoje ir ketinančios vykti į Vokietiją slaugyti senukų: antstolė nutraukė skolos išskaitymą iš jos pensijos.

Štai tas patvarkymas (ištrauka):

Antstolės J. Bareikienės patvarkymo nutraukti išieškojimą iš pensijos ištrauka

Antstolė rėmėsi CPK 668 straipsnio 1 dalimi, draudžiančia nukreipti išieškojimą į pinigų sumą, neviršijančią MMA, ir Vilniaus apygardos teismo išaiškinimu, kad šis ribojimas, kuriuo siekiama apsaugoti skolininko interesus užtikrinant minimalius, būtiniausius poreikius, taikomas bet kokioms vienintelėms lėšoms, neviršijančioms MMA dydžio, išskyrus lėšas, į kurias išieškojimo apskritai negalima nukreipti.

Taigi – nežmoniškumas nėra privalomas. Ačiū J. Bareikienei, kad tai parodė.

1 komentaras

Įrašų karuselė

Palikti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *

Atšaukti atsakymą

1 Komentaras

  • Augutė
    2017 vasario 27, 13:54

    Nors ir turiu pakankamą išsilavinimą, tik vieno dalyko niekaip negaliu suprasti…Kai žmogus arba įmonė dėl įvairių priežasčių patiria finansinius sunkumus, kodėl Valstybė padaro taip, kad jiems būtų dar sunkiau…Pavyzdžiui, VMI sistemoje mokesčių išieškojimo administravimui yra sukurta struktūra ir plati išieškojimo metodika…Tačiau nusilpusią įmonę VMI perduoda skolos išieškojimui privačiai struktūrai – antstoliams, kad šie už tariamas paslaugas pasipinigautų…Žodžiu, legaliai, su Valstybės palaiminimu leidžiama antstoliams lobti.

    ATSAKYTI

Naujausi įrašai

Video